Įžanga

AEP – tarpdisciplininė paraakademinė programa, besiremianti kolektyvumo, performatyvumo ir kritinio mąstymo principais, propaguojanti nelinijines, decentralizuotas žinojimo formas. Nuo pat Rupert įkūrimo Alternatyvios edukacijos programa – viena iš pagrindinių institucijos iniciatyvų, gyvuojanti šalia rezidencijų ir viešosios programos. Kasmet Rupert komanda paskelbia atvirą kvietimą ir šešių mėnesių programai surenka tarptautinę tarpdisciplininę menininkų ir kultūros lauko veikėjų grupę. Dalyvaudami dirbtuvėse, paskaitose, tyrimo išvykose, dirbdami kolektyviai, bei per individualias mentorystės sesijas dalyviai vysto savo projektus ir jais dalijasi glaudžiai bendraudami su Rupert kuratorių komanda ir kviestiniais tutoriais.

Šiais metais AEP sesijos vyko Aikas Žado laboratorijoje Žeimių dvaro rūmuose, Akee rezidencijoje Aleknaičiuose ir dvi savaites Marselio mieste, kur dalyvius priėmė „Triangle-Astérides“, įgyvendinant projektą „Lietuvos sezonas Prancūzijoje“. Pirmuoju AEP viešu pristatymu tapo trijų valandų trukmės radijo programa per „Ola Radio“, tiesiogiai transliuota iš Marselio. Šių metų programos lektoriai: Aikas Žado laboratorija, Ama Josephine Budge Johnstone, Billy Bultheel, Marie-Therese Bruglacher, Ceci Moss, Domas Noreika, Eglė Ambrasaitė, Laura Marija Balčiūnaitė, Lithic Alliance, Nabila Tavolieri, PRICE, Ren Loren Britton ir Goda Klumbytė, Sara Sassanelli, Sarah Friend, Vaida Stepanovaitė, Hannah Black ir Mariam Benbakkar.

Dalyviai

Samuel Barbier-Ficat – prancūzų menininkas, gyvenantis ir dirbantis Paryžiuje. Savo kūryba – kaip kompozitorius ir performansų autorius – jis siekia peržengti skaitmeninės šiuolaikinės kompozicijos ir klasikinių instrumentų ribas, dažnai išgaudamas neįtikėtinų rezultatų. Samuel praktika apima garso meno tyrimus, instaliacijas, performansus ir atsisako koncertų salių primetamų apribojimų. Kuriamais performansais Barbier-Ficat tyrinėja suvokimo fenomenologiją, ypač tai, ar regimas muzikanto buvimas pats savaime yra atlikimo forma.

Tarp naujausių jo darbų ir performansų – „Klementina“ galerijoje „Drifts“ (Vilnius, 2024 m.), „Sunku rasti klaidingą kelią“ (Hard To Find The Wrong Way), rodytas „Pushkin House“ (Londonas, 2024 m.), „Gyvai“ (Live) – „Distance Anatomy III“ (Londonas / Niujorkas, 2024 m.), „Gyvai“ (Live) – Lukiškių kalėjime, Yves Tumor parodos atidarymas (Vilnius, 2024 m.), „Vaiduoklis“ (Fantôme), sukurtas kartu su Yiwen Li „Bloomsbury“ teatrui (Londonas, 2023 m.). Samuel parašė muziką soliniam projektui „Untitled Records“ ir bendradarbiavo su įvairiais menininkais, įskaitant Nadah El Shazly, Yraki ir Yayoyanoh. Samuel dirba su įvairiomis medijomis – nuo instaliacijų su Maria Joranko iki Londone ir Pekine eksponuotų kūno judesio ir vaizdo darbų su Yiwen Li.

Dalyvaudamas AEP, Barbier-Ficat kūrė garso kūrinių kolekciją „Užuolaidų muzika“ (Curtain Music). Projekto pagrindas – prieš užgrojant orkestrui muzikantų derinamų instrumentų skleidžiami kakofoniški garsai. Konceptualiai jis tyrinėja klasikinių instrumentų garsų dehumanizaciją ir elektroninės produkcijos humanizaciją, kurdamas simuliakrą, kuriame niekas iki galo nedalyvauja, o kompozicijos nuolat sukasi per pasikartojančią destrukciją ir atgimimą.

Martyna Ratnik yra Vilniuje gyvenanti kultūros darbuotoja. Rašymą, kuravimą ir režisūrą aprėpianti jos kūrybinė praktika gilinasi į peizažų (de)kolonizaciją, nuobodulio estetiką ir atminties politiką (post)sovietinėje erdvėje. Tyrinėdama įtampas, kylančias tarp kasdienybės ir didžiųjų naratyvų, Martyna ieško būdų įkūnyti bei peržengti istorijos – nuo asmeninės iki pasaulinės – brėžiamas ribas. Neseniai baigusi kino bakalauro studijas Londono menų universitete, šiuo metu ji dirba kaip viena iš Londono trumpametražių filmų festivalio programos sudarytojų.

Anksčiau Ratnik kuravo filmų peržiūras nepriklausomoje Vilniaus „Meno avilio“ sinematekoje, Londono „Genesis“ kino teatre ir Šiuolaikinio meno institute, o jos judančių vaizdų darbai buvo pristatyti Nacionalinėje dailės galerijoje (Lietuva), Europos medijų meno (Vokietija), „LUX Moving Image“ (Anglija) ir „Alchemy Film and Moving Image“ (Škotija) festivaliuose. Ruperto AEP Martyna pristatė be paliovos daugelyje ekranų besisukantį videodarbą apie savo prosenelę „ji laukia saulėlydžio“ (she’s waiting for the sunset).

Markéta Slaná – tarpdisciplininė menininkė iš Čekijos, savo kūryboje naršanti ribines grotesko ir didingumo, postironiško atsiribojimo ir mįslingo skaitmeninio peizažo erdves. Jos praktika – daugiausia performansas ir instaliacija – kuria erdvę, kurioje susilieja disociacijos jausmas, bukinanti doomscrollingo kadencija ir prasmės paieškos. Slaná taip pat įtraukia  nesuvokiamai sujungto, bet kartu ir atsiskyrėliško pasaulio absurdą ir kasdienybę, pateikdama niuansuotus šiuolaikinės kompleksiškos egzistencijos apmąstymus, kai prasmės, sėkmės ir ryšio paieškos tampa ir žaidimu, ir gilia vidine kova.

Slaná baigė Prahos Menų, architektūros ir dizaino akademiją, apsigynė diplominį darbą apie vaibą kaip pasaulį kuriančią substanciją. Šiuo metu ji reziduoja „Delfina Foundation“ Londone, jos darbai buvo eksponuojami Prahos Nacionalinėje galerijoje, „Museumsquartier“ Vienoje ir Brno „House of Arts“. Ruperto AEP ji kūrė performanso projektą, apimantį viduriniosios klasės, priemiesčių ir namų kaip ekosistemos temas.

Ieva Rižė – tarpdisciplininė menininkė, gyvenanti Vilniuje. Menininkės praktika prasidėjo nuo tapybos, vėliau peraugo į trimatę tapybą ir skulptūrines instaliacijas. Ji taip pat tyrinėjo atlikimo meną, priklausė butó judesio ir fizinio teatro trupei „Okarukas“ (2016–2018 m.). Šiuo metu menininkė dirba su vaizdo įrašais, skulptūros objektais ir performatyviomis praktikomis, į kurias dažnai įtraukiami tekstai, garsai ir piešiniai. Ievos darbuose tyrinėjama žmogaus psichika, santykiai uždarose grupėse, tapatybės ir galios temos. Rižės kūrybos temas siekiama atskleisti per poetiką ir simbolius, teksto, kūnų bei jų sąveikos performatyvumą. Ją intriguoja tarpinės erdvės – negyva medžiaga, gyvybės forma, žmonės, daiktai ir sąvokos, jų priklausomybės ir istoriją pasakojančios įtampos. Ievos darbų estetiką dažnai formuoja trumpalaikiai ar ilgalaikiai kūrybiniai ritualai ir impulsyvumas, o individualios vaizduotės archyvus sužadina abstrakcijos.

Rižė Vilniaus dailės akademijoje baigė monumentaliosios tapybos ir scenografijos bakalauro studijas pas Konstantiną Bogdaną, po to – šiuolaikinės skulptūros magistrantūros studijas pas Deimantą Narkevičių ir Laurą Kaminskaitę. Šiemet Vilniaus dailės akademijoje ji pradėjo doktorantūros studijas. 2020 m. Ieva įstojo į Tarpdisciplininio meno sąjungą, Lietuvos kultūros ministerija jai suteikė meno kūrėjos statusą. Jos kūryba buvo eksponuota  galerijoje „Medusa“ (2023 m.), Šiuolaikinio meno centre (2021; 2020 m.), galerijose „Drifts“ (2022 m.) ir „Atletika“ (2021 m.), „Skalvijos“ kino teatre Vilniuje (2021 m.), taip pat parodose „SpLab“ (2018 m.) Orhuse, Danijoje, ir „Auditorium Saint-Germain“ (2017 m.) Paryžiuje. AEP Rižė tyrinėjo pažeidžiamumą, pasitelkdama balsą ir autobiografinę fikciją bei atskleisdama asmeninės, bet drauge fiktyvios istorijos paradoksą.

Ieva Gražytė – lietuvė rašytoja, kritikė ir tyrėja, kurios poetiškas požiūris į meno ir rinkos santykius išsiskiria kruopščia simbolinės ir mainų vertės analize pasaulyje, kuriame rinkos jėgos vis labiau daro įtaką kultūrinei raiškai. Ji tyrinėja, kaip prigimtinę meno vertę veikia ir keičia skaitmeniniai finansai, pateikdama kritines, filosofines įžvalgas apie pasaulinių rinkų dinamiką.

Ievos darbuose tiek teoriškai, tiek praktiškai nagrinėjami žmonių santykių ir suprekinimo klausimai. Savo tekstuose ji aprašo, kaip rinkos struktūros formuoja kultūrines patirtis, ir plečia meno kritikos ribas. 2024 m. Gražytė gavo Lietuvos meno kritikos apdovanojimą. Rupert AEP ji vykdė projektą „Rūpesčio teorija“.

Greta Štiormer – Vilniuje gyvenanti teatro režisierė, tarpdisciplininio meno ir šiuolaikinės operos kūrėja. Savo kūryboje ji koncentruojasi į queer tematiką, fikcionalizuoja tekstinius ir atlikimo požiūrius į muzikinius pasirodymus, queer-feministinių procesų formavimą ir bendruomeninių principų įtraukimą. Kauno muzikos konservatorijoje Štiormer baigė klasikinio fortepijono ir muzikos teorijos, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Eimunto Nekrošiaus kurse, – teatro režisūros bakalauro studijas, vėliau įgijo skulptūros magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje.

Savo kūrybą Greta pristatė įvairiose scenose ir organizacijose: prodiuserinėje kompanijoje „Operomanija“, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Nacionalinėje dramos meno akademijoje Paryžiuje, „CheLa exacta“ festivalyje „Nueva Opera“ Buenos Airėse, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, teatre „Meno fortas“, Kauno menininkų namuose, festivalyje „O“ Roterdame, Vilniaus mažajame teatre, taip pat dalyvavo įvietinto meno projektuose. Greta prisideda prie „Great Little European Network“ (GLEN) programų kuravimo Lietuvoje. Ji taip pat yra su jaunimu dirbanti kūrybinio ir tarpdisciplininio rašymo fasilitatorė ir queer judėjimo aktyvistė. Ji inicijavo queer performatyvių menų platformą „Vaivorykštės miuziklas“ ir šiuo metu ten režisuoja. Štiormer 2023 m. baigė Niujorko „Beth Morrison Projects“ prodiuserių akademiją ir tapo jos alumne. Ruperto AEP ji kūrė giesmes, perteikiančias queer ir homoerotinį požiūrį į sielvartą.

Gabrielė Černiavskaja juda manyje, formuoja mano ribas, tikrina, kur aš prasidedu ir kur baigiuosi. Ji klausosi tylių mano slinkčių, tyrinėja egzistencijos ribas, vis siūlydama man naujas formas. Ji įgijo architektūros magistro laipsnį, tad jos žvilgsnis apima erdvę už mano struktūros ribų, ji supina įvairias medijas ir įžvalgas, taip atskleisdama mano potencialą. Savo praktikoje Gabrielė iš manęs kuria ne vien aplinką. Ji plečia mano ribas, pripildo mane naujų prasmių ir taip leidžia gyvai dalyvauti savo priglaustųjų gyvenime.

Kuratorystės ir parodų architektūra Gabrielei padeda atrasti naujų bendravimo su manimi metodų – praktiškų, bet visada neįprastų. Ji ne tik stato; ji mane sieja su psichofizika, suprasdama, kaip galiu veikti viduje gyvenančius protus ir kūnus. Stebėdama erdvinę politiką, ji atskleidžia manyje glūdinčią galios dinamiką, kvestionuoja būdus, kaip aš suteikiu erdvę ir formuoju tuos, kurie juda per mane.

Gabrielė yra viena iš eksperimentinės architektūros leidinio projekto „Popierius“ kūrėjų. 2022 m. ji buvo simpoziumo „Erdvės politika“ bendrakuratorė, vedžiojo kitus po mano sluoksnius, rodė, kaip atspindžiu visuomenės jėgas ir joms priešinuosi. Būdama „Architektūros fondo“ inicijuotos platformos „Eksperimentai“ kuratorė ir šių metų AEP dalyvė, ji pasitelkė mane kaip mokymosi ir perkeitimo erdvę, metančią iššūkį žmonių mąstymui apie architektūrą.

Donna Marcus Duke – Nobelio premijos laureatė, rašytoja, atlikėja ir kuratorė, gyvenanti Londone. Šiuo metu yra Oksfordo universiteto vizituojanti autobiografinės literatūros srities mokslininkė ir kuratorė „Del Vaz Projects“ Los Andžele. Jos tekstai ir kritika apie queer ir trans- meno kultūrą bei politiką buvo publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „Frieze“, „Numero Art“, „I-D“, „AnOther“, „Vogue Italia“, „Dazed“ ir „3AM“, o esė ir grožinė literatūra pasirodė įvairiuose nepriklausomuose rinkiniuose ir leidyklų „Pilot Press“, „Sticky Fingers Publishing“, „Bittersweet Review“, „Worms“, „UCL Press“ ir kt. publikacijose. Ji skaitė paskaitas ir vedė pokalbius Oksfordo universitete, Karališkajame meno koledže ir Goldsmito universitete. Šiuo metu rengia debiutinį romaną „Cult Trans“, kuriame nagrinėja tikėjimo ir dvasingumo vaidmenį šiuolaikiniame trans- diskurse.

Kaip naktinio gyvenimo organizatorė, 2016 m. Donna įkūrė performanso kolektyvą „Haute Mess“, pristatantį ir viešinantį queer bei trans- naktinio gyvenimo praktikų darbus. Bendradarbiaudama su San Diege gyvenančiu DJ Acid Sally, kuravo įvairių Jungtinės Karalystės meno institucijų, tarp kurių Mančesterio meno galerija ir Oksfordo modernaus meno muziejus, renginius. Šiuo metu „Haute Mess“ kas du mėnesius reziduoja Rytų Londono queer naktiniame klube „Dalston Superstore“. 2022 m. Donna kartu su kolega rašytoju Sam Moore įkūrė trans- literatūrinę iniciatyvą TISSUE, kuria siekia pristatyti ir publikuoti trans- žmonių tekstus bei sudaryti sąlygas rašyti. Ruperto AEP ji plėtojo savo darbą apie 8 deš. rašytoją Charlotte Bach, suformulavusią drąsias teorijas apie transseksualumą kaip evoliucinį proveržį. 

Pokalbis su 2024 metų Rupert AEP

THIERRY: Kaip jums atrodo, ar AEP dalyviai kuo nors ypatingi?

IEVA R.: Kažkuo, taip, su jais jaučiausi saugiau nei savo burbule. Prisimenu tą gražią dieną, kai atvažiavau į Žeimius ir susipažinau su visais. Sunerimau: niekas nesilinksmino ir negėrė. Mane tikrai praturtino, kad ryšį mezgėme per pažeidžiamumo akimirkas. Tokia rami atmosfera ir toliau tvyrojo įvairiose mūsų bendrose veiklose.

MARTYNA: Kalbant apie šį ryšį, iki Rupert man sunkiai sekėsi užmegzti kontaktą su žmonėmis kalbantis. Prisimenu save sakančią geriausiai draugei, kad man reikia žmonių, su kuriais galėčiau tylėti. Žeimiuose patyrėme tokią keistą akimirką, kai dešimt minučių ant laiptų visi tylėjo. Tyla buvo labai sodri ir graži, visi gaudėme tą pačią bangą. Pajutau, kad esu kolektyve, bet ir neprarandu savo individualumo. Grupėje kartais tenka atsisakyti savasties.

DONNA: Man yra tekę būti rezidencijose, kurių dalyviai nesijaučia itin saugiai dėl savo darbo ar savęs pačių. Manau, kad būtent toks saugumo stygius pučia ego, sukelia trintį ir skatina susikirtimus. Kai pirmą kartą čia pristatėme savo darbus, visi dalyviai buvo labai įspūdingi. Kiekvienas puikiai išmanė, ką daro, kodėl čia yra ir ko tikisi iš proceso. Jutau nuoširdų susidomėjimą, norą išgirsti, išklausyti ir mokytis vieniems iš kitų. Šis derinys ir sukūrė tokį ryšį.

MARTYNA: Prisimenu citatą iš Vaidos Stepanovaitės dirbtuvių: „Visa nuosavybė yra nuostolinga, nes tai dalijimosi praradimas.“ Realiame pasaulyje aiškiai jaučiame, kur baigiuosi aš ir kur prasidedi tu. Rupert erdvėje nesu tikra, kur baigiuosi aš ir kur prasideda kitas, bet gal ir nesvarbu. Pavyzdžiui, dalijomės tekstais apie netektį; kas nutinka, kai mūsų tapatybės tampa takios? Kokios galimybės tada atsiveria? Jaučiu, kad ši erdvė palanki tam išryškinti.

THIERRY: Kaip jautėtės šioje erdvėje pradėję bendradarbiauti, ėmęsi projektų, apie kuriuos iš pradžių nė negalvojote?

MARKÉTA: Mūsų praktika su Ieva G. daug kur sutapo, o tarpdiscipliniškumas atnešė vaisių. Pradėjome įrašinėti pinigų skleidžiamus garsus, mane įkvėpė Ievos analitinis mąstymas apie mainomąją vertę. Mus sieja ne tik bendros temos, bet ir jautrumas tam tikriems klausimams.

IEVA G.: Nors mus domina ta pati sritis, darbo pobūdis labai skiriasi. Mūsų metodikos taip pat visai kitokios, tačiau čia įžvelgėme galimybę praplėsti kūrybos formas.

SAMUEL: Aš bendradarbiavau su Ieva R., ji patikėjo man sukurti muziką vaizdo klipui [eksponuotam ketvirtoje parodoje „Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ Kauno menininkų namuose]. Gavau jį likus trims dienoms iki parodos [visi juokiasi]! Darbas buvo greitas, atliktas laisvai ir lengvai, per daug nemąstant apie galutinį rezultatą. Gerai suderėjom.

IEVA R.: Tu labai gerai užčiuopei: jei ir būtume turėję daugiau laiko, nebūčiau norėjusi daug diskutuoti apie garsą. Nebūtų pavykę net įsivaizduoti to, kas išėjo. Svarbu ne diskutuoti ir šlifuoti kampus, o atrasti bendrus taškus. Kai atlikome tavo garso klausymo pratimą užmerktomis akimis, supratau, kad esi žmogus, kuriuo galėčiau pasitikėti.

THIERRY: Taip pat vyko Gretos ir Donnos dirbtuvės apie queer sielvartą. Kokios patirties pasisėmėte?

GRETA: Labai džiaugiausi dėl šių dirbtuvių. Jų metu dalyviai parašė kelis tekstus, kurie mane paskatino susimąstyti apie patį procesą ir šių metų temas. Kodėl pradėjau galvoti apie sielvartą? Žodis tikrai stiprus; reikia būti tam tikros būsenos, kad pajėgtum apie jį kalbėti. Per dirbtuves ėmiau mąstyti, ką iš tikrųjų noriu čia daryti. Manau, todėl, kai [Goda Palekaitė] manęs paklausė, ko imsiesi, labai paprastai atsakiau: giesmių [juokiasi]. Tiesiog tokia mintis šovė į galvą. Prieš tai perskaičiau [Donnos] tekstą; ir atrodė, kad mes jau efemeriškai bendradarbiaujame.

DONNA: Tekstas buvo apie mano tėčio mirtį, apie paskutines aštuonias jo dienas ligoninėje. Šį tekstą prieš tai skaičiau Ceci Moss dirbtuvėse. Manau, idealiausia, kas gali nutikti tekstui apie sielvartą, kai jį perskaito kitas žmogus, – tai jame rasti šį tą artimo. Sielvartas gali nesuvokiamai izoliuoti, todėl iš netekties pasisemtas produktyvumas yra geriausia, ką galime gauti. Ypač dabartiniame sociopolitiniame kontekste kolektyvinio sielvarto klausimai atrodo svarbesni nei bet kada.

THIERRY: Kaip efemeriškas jūsų darbų pobūdis atskleidžia sielvartą?

DONNA: [dvejodama] Na, rašymu beveik visada stengiamasi pratęsti kieno nors gyvenimą… [pabrėždama] beveik bet kokia kaina stengiamasi kovoti su efemeriškumu. Efemeriškumas atsiranda, kai atliekamas tekstas perkuriamas, šioje terpėje jais gali būti dalijamasi jausmingiausiai. Dėmesys, kurio efemeriškumas reikalauja, daug reiškia.

IEVA G.: Man viskas yra efemeriška, pradedant mano rašymo forma – žodžius laikau savo istorijų plytomis – ir baigiant tyrimų sritimi. Nuolat kaip esminio dalyko ieškau vidinės ir simbolinės vertės, kuri pati savaime yra efemeriška ir išsprūstanti.

GABRIELĖ: Temos, kurias čia nagrinėju, – priklausomybė, suluošinta erdvė, negalia – kartais man atrodo pernelyg… per daug gličios, kad kitiems pavyktų lengvai ir greitai į jas įsigilinti. Todėl ir stengiausi… nebūtinai visus panardinti į šį tamsų skystį… temos stigmatizuotos. Vis dar galvoju apie ribas, kurias žmonės turi peržengti, norėdami jas nagrinėti.

THIERRY: Manai, kad kiti AEP dalyviai įsikirto į tavo praktiką?

GABRIELĖ: Greičiausiai, kad ne, bet įžvalga man įdomi.

[Visi nutyla]

DONNA: O ar norėtum, kad įsikirstume?

GABRIELĖ: Durys atviros…

THIERRY: Ar kartais jaučiatės lyg būtumėte priversti aiškintis dėl savo praktikos ir kaip ją reikėtų suprasti?

SAMUEL: Ne mano darbas aiškinti muziką ir meną. Mano praktika orientuota į konceptualias kompozicijas ir atlikimą, todėl manau, kad daryčiau meškos paslaugą klausytojams, apkapodamas begalines savo muzikos interpretacijas, kurios iš tikrųjų labai svarbios mano kūrybai. Kiekvienas žmogus skirtingai patiria ir įsisavina garsus, todėl tą palaikau, kiek tik įmanoma.

DONNA: Kai manęs klausia, kaip sekėsi persikelti į Lietuvą, dažniausiai atsakau, kad buvau šokiruota, kaip lengva buvo. Iki šiol lengva. Daug vyresnių lietuvių Londone man sakė: „Būk atsargi, geriau nesirenk, kaip paprastai rengiesi!“ [Nepritariamai mojuoja pirštu.] Bet daugiau problemų turiu Londone nei čia!

MARKÉTA: Daugelis stebėjosi: „Oho, tu išprotėjai, kraustaisi į Vilnių šešiems mėnesiams!“

[Visi juokiasi.] Tačiau būtent dėl savo dydžio ši bendruomenė tikrai graži, ir niekada nejutau jokios grėsmės.

THIERRY: Ar persikėlę čia susidūrėte su transgresija?

DONNA: [juokiasi] Ar susidūrėme su transgresija? Mieste gal šiek tiek, bet žmonės į mane žiūri ne priešiškai nusiteikę, o klausdami, kas čia? Galbūt yra transgresijos, bet ne dėl mano translytiškumo. Gal tai labiau susiję su mano angliškumu ir vakarietiškumu.

SAMUEL: Man asmeniškai Vilniaus šiuolaikinio meno scena pasirodė išskirtinai transgresyvi dėl savo įtraukumo ir prieinamumo. Per trumpą čia gyventą laiką teko bendradarbiauti ir daug dalyvauti įvairiuose projektuose, pavyzdžiui, atidaryti Yves Tumor parodą Lukiškių kalėjime 2.0, pasirodyti galerijoje „Drifts“. Menininkų bendruomenė čia glaudžiai bendradarbiauja, tai labai atgaivina ir įkvepia.

IEVA R.: Buvo tikrai linksma, kai pasikvietei mus į savo butą, o mes buvom su šitais šalikais. Prancūzas, gyvenantis sovietinio bloko oldskūliniame bute ir tuo besimėgaujantis [sarkastiškai]?

MARTYNA: Aš ir pati tai labai romantizuoju. Užaugau tokiame rajone, todėl jaučiuosi kaip namie. Trintis visada išlieka; daug dirbu su dekolonizacija posovietinėje erdvėje. Kažkaip jaučiuosi tarsi romantizuočiau ją ir kartu pripažįstu, kad užaugau šio žlugusio imperialistinio projekto griuvėsiuose. Konceptualiai tai yra mano žaidimų aikštelė.

THIERRY: Kaip jums Ruperto erdvė?

SAMUEL: Man patinka Rupertą supantis miškas ir tai, kad kiekviename kambaryje žalia. Toli nuo visko. Čia tvyro tokia… quiétude. Galima susikaupti, nes mieste pernelyg triukšminga.

MARTYNA: Mes kaip parazitai [visi pradeda juoktis, linkčioja]. Daugiausia čia dirba žmonės iš technologijų srities ir startuolių. Mes turime savo kampelį ir tarsi užnuodijame erdvę savo menine būtimi, nepripažįstančia daugelio struktūrų, kuriomis remiasi didžiuma žmonių.

DONNA: Man labai svarbi šviesa, o tyla padeda dirbti. Taip pat atsitiktinai sužinojau, kad už Ruperto yra cruising area [kikena]! Nudistų paplūdimys nepaprastai įkvepia. Kalbant apie žmones – gyventojai visada šalia ir išdygsta tada, kai mažiausiai tikiesi, ir komandos palaikymas… tiesiog jaučiu didelį palaikymą.

THIERRY: Kai nedirbate prie savo Ruperto projektų, kur dažniausiai apmąstote savo darbą ir jį užbaigiate?

MARKÉTA: Ant debesies. Iš dangaus [juokiasi]. 

DONNA: Bibliotekoje [įnirtingai]. Labiausiai mėgstu tylą, tvarką, galimybę, knygas [garsiau], skaitymą, susikaupimą, žiūrėjimo į puslapį iš viršaus erotiką, kaip atrodo žmogus, sėdintis kitapus stalo! Klausykit, niekas taip nejaudina kaip biblioteka.

THIERRY: O tu buvai Britų bibliotekoje? Matau tave ten.

DONNA: Ar buvau Britų bibliotekoje [atsistojusi rėkia]? Ar aš buvau Britų bibliotekoje? Aš valgau Britų bibliotekoje! Aš myliuosi Britų bibliotekoje! Kaip drįsti kalbėti apie mano namus? Kaip drįsti [visi ploja]? Britų biblioteka yra mano Berghainas.

MARTYNA: Berghainas yra mano Berghainas.

MARKÉTA: Šokių aikštelės yra ligoninių teritorijos.

GABRIELĖ: Prisimenu, kaip visi reivinome pagal Carly Rae Jepsen.

THIERRY: Norėčiau pakalbėti apie pereinamumo apibrėžimą [šių metų AEP tema]: „Tai sudėtinga galimybės ir tapsmo sąveika; tai mirguliuojančio netikrumo akimirka, kai viskas atrodo beveik įmanoma.“

DONNA: [nervingai] Galima sąžiningai? Man atrodo, kaip ir beprasmiška. Ką tai reiškia? Labai gražūs žodžiai, sudėti kartu. Bet ką jie reiškia?

GABRIELĖ: Pagaliau kažkas pasakė! Manau, bet kokioje alternatyvios edukacijos formoje daug ką tenka sugrūsti į tam tikras temas. Visada stengiamasi, kad būtų platu, bet jei platu, kam tada reikia? Dabar matome, kad temos išryškėja… bet bandymas kažką išspausti iš šių dviejų žodžių?

IEVA R.: Galvoju, kaip susikoncentruoti į procesą, bet dar laukia baigiamasis renginys. Taip veikia sistema, todėl tiesiog jauti įtampą kūne, kai liepiama atsipalaiduoti. „O Dieve mano, juk lapkričio pabaigoje man reikia kažką pristatyti!“ Manau, kad ta įtampa iš tikrųjų labai įkvepia. Kaip gauti rezultatą susitelkus ne į rezultatą, o į procesą?

DONNA: Kokie žodžiai iškyla ruošiantis renginiui?

MARTYNA: Netektis.

DONNA: [Markétai] Metaironija!

MARKÉTA: [Donnai] Saugumas, pavojus! Bet, taip, metaironija reiškia parodyti ir nežinoti, tiesa tai ar ne, palyginti su postironija, nes ji tikra. Dabar gyvename metaironijos pasaulyje, nebesusigaudome, kur pokštas, kur ne…

THIERRY: Kaip jaučiatės dėl baigiamojo renginio ir fakto, kad programa tuoj finišuos?

GABRIELĖ: Tai ciklas, taip jau yra buvę, taip turėtų būti ir toliau.

MARTYNA: Man reikės susidaryti gruodžio mėnesio grafiką, kad užpildyčiau tuštumą, liksiančią, kai jūsų nebebus šalia.

IEVA G.: Neabejotinai AEP buvo toks tarsi grįžimas į mokyklą. Laukiu nesulaukiu išleistuvių. Nors esu tikra, kad su bendražygiais ir Rupert palaikysime ryšį.

GABRIELĖ: Reikės terapijos dėl išsiskyrimo.

MARTYNA: Galvojau, kaip per baigiamąjį renginį Kompozitorių namuose Markétos robotai dulkių siurbliai valys Ievos mamos kilimą, o Samuel diriguos muzikai, sklindančiai į gretimą patalpą. Taip mano vaizduotėje mūsų darbai susilieja ir tampa vienu.

DONNA: Džiaugiuosi galėdama pranešti, kad laimėjau Nobelio premiją.

Mentoriai

Ceci Moss

Ceci Moss (JAV) yra kuratorė, rašytoja ir edukatorė, beveik dvidešimt metų organizuojanti personalines, grupines, kilnojamąsias ir internetines parodas, taip pat viešąsias programas, performansus, filmų peržiūras muziejuose, galerijose ar menininkams priklausančiose erdvėse. Šiuo metu ji yra San Diege, Kalifornijoje, įsikūrusios Mandevilio meno galerijos direktorė ir vyriausioji kuratorė. Ši šiuolaikinio meno erdvė kūrinių nekolekcionuoja, tačiau jau penkis dešimtmečius rengia novatoriškas parodas, susijusias su didžiausiu mokslinių tyrimų universitetu. Ceci buvo du kartus paskirta Vizualiųjų menų katedros profesore, kur dėsto muziejininkystę ir kuratorystę. Anksčiau ji buvo „Gas“ įkūrėja ir direktorė, Yerba Buena menų centro vizualiųjų menų kuratoriaus asistentė, meno ir technologijų ne pelno siekiančios meno organizacijos „Rhizome“ vyresnioji redaktorė, Naujojo šiuolaikinio meno muziejaus specialiųjų projektų koordinatorė. Taip pat ji yra Niujorko universiteto lyginamosios literatūros magistrė ir daktarė bei Berklio universiteto istorijos ir sociologijos bakalaurė.

Ren Loren Britton & Goda Klumbytė

Ren Loren Britton yra transdisciplininė (-is) menininkė (-as) ir tyrėja (-as), dirbanti (-is) su kritinės pedagogikos, transfeministinio technomokslo ir negalios teisingumo praktikomis. Žaisdama (-as) su queer potencialu, leidžiančiu panaikinti normas, menininkė (-as) praktikuoja džiaugsmingą atsakomybę už bendradarbiavimą, neįgaliųjų teises, juodaodžių feminizmą, nestabilumą ir transpolitiką. Ren Loren mėgsta šliužus, lėtumą, skaitymą, kartojimą, nelinijiškus tyrimus ir eksperimentavimą siekiant didesnio prieinamumo.

Goda Klumbytė yra tarpdisciplininė mokslininkė, dirbanti tarp informatikos ir humanitarinių bei socialinių mokslų. Jos tyrimai susiję su feministiniu naujuoju materializmu, posthumanizmu, žmogaus ir kompiuterio sąveika bei algoritminiu sistemų dizainu. Kartu su R. Braidotti ir E. Jones parengė leidinį „More Posthuman Glossary“ („Bloomsbury“, 2022 m.), paskelbė darbų žurnaluose „ASAP“, „Digital Creativity“, „Precog“ ir kt.

Goda ir Ren bendradarbiavo akademiniuose, kūrybiniuose ir spekuliatyvaus rašymo projektuose, pavyzdžiui, eksperimentavo su materialiomis kibernetinėmis feministinėmis kompiuterinėmis praktikomis, rašė apie gleivių pelėsį, technokapitalizmo kritiką ar dresavo algoritmus veikti kitaip.

Lithic Alliance

Lithic Alliance (Belgija / pasaulinis) yra daugiau nei žmonių kolektyvas, besidomintis litologine sritimi, taip pat energijomis ir vibracijomis, atsirandančiomis šioje mineralizuotoje pynėje. Lithic Alliance gilinasi į ekologinius ir geopolitinius koegzistencijos, animizmo ir gamtos teisių pagrindus bei įgyvendina daugialypius projektus, kurie, siekiant nustatyti fenomenologinį atitikimą ir queer giminystės ryšius, tiria ilgą laiko tarpą apimančius ryšius.

Tom Clark

Tom Clark yra kuratorius ir rašytojas, dėstantis Goldsmiths menų koledže Londono universitete, taip pat Mančesterio meno mokykloje bei dirbantis su kuratoriniais ir leidybos projektais tarptautiniu mastu. 2022 m. Goldsmiths menų koledže Londono universitete jis apgynė daktaro disertaciją meno, kuratorystės ir infrastruktūros srityse – tyrime nagrinėtos infrastruktūrinės figūros, politika ir įsivaizdavimai bei jų sąsajos su kritinėmis praktikomis meno institucijose.

Ama Josephine Budge Johnstone

Ama Josephine Budge Johnstone yra britų kilmės Ganos spekuliatyviosios literatūros kūrėja, menininkė, mokslininkė ir malonumo aktyvistė, nagrinėjanti tai, ką pati vadina „intymiomis ekologijomis“. Jos tyrimų lauke – juodaodiškumas (angl. Blackness), estetika ir queer ateitys. Ama yra Central Saint Martins (Londono menų universitetas) dėstytoja, magistrantūros studijų programos vadovė Sandbergo institute (Amsterdamas) ir VIAD (Johanesburgo universitetas) mokslinė bendradarbė. Apskritai, vykdydama savo tarpdisciplininę veiklą, Ama apmąsto tvarias rūpybos ekologijas ir siekia užtikrinti daugiau-nei-išgyvenimą BIPoC (juodaodėms, vietinėms ir spalvotosioms) moterims bei queer asmenims meno ir akademinėje srityse. Amos tekstai atrinkti į „2023 Future Worlds Prize“ trumpąjį sąrašą, o esė, trumpi apsakymai ir meno srities tekstai publikuoti tarptautiniu mastu, be to, ji yra surengusi parodų visoje Europoje. Šiuo metu Ama studijuoja doktorantūrą Birkbeko universitete ir „EVA International“ (Limerikas), yra pirmosios Nepriklausomos pogamtinių tyrimų programos (Madridas) dalyvė, o 2020–2021 m. buvo Keitho Haringo meno ir aktyvizmo stipendininkė Bardo koledže (Niujorkas). Amos darbai išversti į tvi, prancūzų, vokiečių ir švedų kalbas.

PRICE

PRICE – tai dinamiška jėga, davusi pradžią daugybei muzikinių avantiūrų. Novatorišką menininko kūrybą viešina tokios įsitvirtinusios leidybos kompanijos kaip „cazarnagora“, „Latency“ ir kt. PRICE ne tik kuria, bet ir dalijasi savo gausiomis žiniomis, veda seminarus ir paskaitas vertinamose viso pasaulio institucijose: nuo Gento meno akademijos iki Gerrito Rietveldo akademijos Amsterdame. Kaip Šveicarijos „Les Urbaines“ festivalio 2017–2021 m. performansų programos kviestinis kuratorius ir vienas vizionieriškos 2020 m. įkurtos meno erdvės „Lateral Roma“ kuratorių, PRICE paliko ryškią žymę pasaulinėje meno scenoje. Jo išskirtiniai darbai – tai įmantrių garsovaizdžių, avangardinių kostiumų ir bendradarbiaujant su bendraminčiais kuriamos scenografijos simfonija, metanti iššūkį publikos lūkesčiams. Dirbtinumo ir autentiškumo dichotomija manipuliuojantys jo performansai užima įvairias erdves (nuo teatro scenų iki klubų, nuo skaitmeninių pasaulių iki madų podiumo) ir siūlo unikalų būdą tyrinėti socialines normas ir (queer) savastį. PRICE savo mene iškelia nesėkmę kaip queer strategiją, maištą prieš asimiliaciją ir nelanksčias tapatybes, priimdamas (queer) kūno ir savasties skaitmeniniame amžiuje kompleksiškumą.

Sarah Friend

Sarah Friend – menininkė ir programinės įrangos kūrėja iš Kanados, šiuo metu gyvenanti Berlyne. Pasaulinę meno sceną ji papildė kūrybiškumo ir technologijų sinteze. 2023 m. dirbo „Summer of Protocols“ moksline darbuotoja vadovaujant Venkateshui Rao ir „Ethereum Foundation“. Ankstesniais metais dalijosi žiniomis, būdama blokų grandinių meno srities profesore prestižiniame Cooper Union koledže. Įspūdingame menininkės darbų sąraše – parodos ir bendri kūriniai su garsiomis institucijomis, pvz., MoMA (Niujorkas), Pompidou centru (Mecas), muziejais „Kunsthaus“ (Ciurichas), HEK (Bazelis), „Haus der Kunst“ (Miunchenas), „ArtScience“ (Singapūras), „bitforms“ (Niujorkas), Albright–Knox meno galerija (Bafalas), „Rhizome“ (Niujorkas) ir KW šiuolaikinio meno institutu (Berlynas), liudijantys jos dinamišką ties meno ir technologijų sankirta vykdomą pasaulinės svarbos veiklą ir pasiekimus.

Aikas Žado Laboratory: Domas Noreika & Eglė Ambrasaitė

Aikas Žado laboratorija – tai šiuolaikinis meno įrenginys, konstruojamas Žeimių dvaro sodyboje. Laboratorija organizuojama kaip individualiai kolaboratyvus menininkų Domo Noreikos ir Eglės Ambrasaitės bei kitų Žeimių dvaro sodybos kolektyvo narių kūrinys. Išimtinai tik Žeimiuose gilinamos žinios, vyksta praktikos ir vystomos įvairios technikos. Čia atliekami su kultūros paveldo objektų tvarkyba susiję praktiniai eksperimentai, jungiantys šiuolaikinio meno, mokslo ir kultūros lauko atradimus, metodus, technikas, žinojimus; taikomos konservacijos, prevencijos ir restauracijos sistemos; kaupiamos istorinių medžiagų kolekcijos, atliekami medžiagų bandymai, organizuojami moksliniai medžiagų tyrimai, specialios parodos bei pažintinės ekspedicijos, kuriose pristatomi specifiniai sprendimai ir aktualūs būdai, paverčiantys dvaro sodybą taikomuoju šiuolaikinio meno kūriniu, įdomiu ir unikaliu paveldosaugos pavyzdžiu.

Billy John Bultheel

Billy Johnas Bultheelas – tai energijos gaivalas, siaučiantis nuo Berlyno iki Briuselio, muzikos normų nepaisantis, eksperimentuojantis kompozitorius ir performanso menininkas. Jo kūriniai į turtingą Europos viduramžių ir renesanso polifonijos tradicijų audinį nepastebimai įpina šiuolaikišką jauseną. Nusimetęs koncertų salių pančius, kompozitorius muzikantus paverčia dinamiškais performanso atlikėjais, siūlo jiems naujas įvietintas patirtis, kuriamas per architektūrą, skulptūrą ir specialiai pagamintus instrumentus. 2020 m. kartu su bendraminčiais įkūrė ansamblį „modular band 33“, kuris 2021 m. rugsėjį, padedamas Londone ir Berlyne įsikūrusios eklektiškos leidybos kompanijos „C.A.N.V.A.S.“, išleido debiutinį albumą „33-69“. Šis nuolat evoliucionuojantis duetas, prie kurio prisijungia daugybė įvairių talentų, įelektrino Europos scenas, o dabar brandina antrąjį studijinį albumą. Nuo 2012 m. Billy kuria kerinčius projektus su performansų menininke Anne Imhof, prie jos įtraukiančių instaliacijų prisidėdamas savo unikaliu žavesiu. Muzikos kompoziciją ir performanso meną studijavusio kūrėjo menas pulsuoja gyvybe, rezonuoja įvairiuose žanruose ir laužo meno rėmus.

Marie Therese Burglacher

Born 1991, Maria Therese Burglacher works as a freelance curator at the interface of performance, music and the city. The focus of her work is the critical potential of live performance to translate built and established structures into new spaces of experience. She studied Contemporary Art Theory at Goldsmiths University and art history and philosophy at Ludwig Maximilian University in Munich. Since 2019 she has been directing the performance and music program Disappearing Berlin at the Schinkel Pavilion in Berlin, in which artists develop site-specific works to make the potential of unused and endangered places as well as iconic architectures in the city tangible.

Sara Sassanelli

Sara Sassanelli – Šiuolaikinio meno institute (Institute of Contemporary Arts, ICA) Londone vykstančių gyvų koncertų kuratorius (-ė) ir CONDITIONS bendradarbis (-ė) – yra progresyvus eksperimentinių šokio ir muzikos programų kūrėjas (-a). Jis / ji pasižymi išskirtiniu gebėjimu pastebėti kylančius menininkus, nevengia pasinerti į reivo sceną supančias kolektyviškumo ir hedonizmo kultūras, tyrinėja, kaip jos pasireiškia daugiadisciplinėse praktikose. Šiuo metu Sara vadovauja šešių mėnesių trukmės programai „this dark gleam“ (ICA, 2024) ir tiria menininkus, susiejančius formalią techniką su socialiu šokiu, popkultūra bei pankiška samprata. Jo / jos sudarytoje 2025 m. ICA programoje bus drąsiai susitelkta į burną ir balsą kaip instrumentus atkurti intymumą. Ryškiausios pastarojo meto programos: Maliko Nashado Sharpe’o „Goner“ (2024), Loiso Schou Hanseno „Afterlife“ (2024) ir Evos Stainton „Impact Driver“ (2023). Per savo dinamišką karjerą kuratoriui (-ei) teko dirbti „Tate“, Goldsmitho universitete ir Karališkojoje menų akademijoje bei pademonstruoti savo ypatingas novatoriškų kultūrinių patirčių kūrimo žinias sudarant renginių programas žymiose renginių erdvėse „Somerset House Studios“, „Southwark Platform“, „Fierce Festival“ ir kt.

Nabila Tavolieri

Nabila Tavolieri yra Neapolio „L’ Orientale“ universiteto Žmogiškųjų ir socialinių mokslų katedros doktorantė. Ji tyrinėja ir eksperimentuoja su nedisciplinuota prieiga, bendruomeniškų urbanistinių judėjimų, kultūros politikos ir visuomeninio ugdymo Kolumbijoje sostinėje Bogotoje artikuliacija. Atlikdama tyrimus, mokslininkė bendrauja ir sąmokslauja su alternatyviojo švietimo, bendruomeniškų projektų vykdytojais ir siekia suprasti, kaip iš dekolonialistinės perspektyvos būtų galima permąstyti tradicinį švietimą. Tame pačiame universitete, kuriame ir dirba, baigė magistro laipsnio kultūros mediacijos studijas, specializuodamasi literatūros kritikos ir komparatyvistikos srityse, o baigiamajame darbe daugiausia dėmesio skyrė radikaliai juodaodžių moterų minties praktikai ir afrodiasporos meno eksperimentams. Įgyta daugialypė akademinė patirtis mokslininkę skatina domėtis, kur ir kaip būtų galima pritaikyti tarpdisciplinines teorijas ir kritines sistemas (pokolonialistines ir dekolonialistines, kritikos ir visuomeninio ugdymo, kultūros studijas, feministinę filosofiją ir juodaodžių radikaliąją mintį).

Vaida Stepanovaitė

Aktyvi Vaidos Stepanovaitės veikla susijusi su organizavimo, tyrimų, kuratorystės ir rašymo sritimis. „Advanced Practices“ programos doktorantės ir Londono Goldsmitho universiteto vizualinių kultūrų katedros docentės akademiniai siekiai sutelkti į kolektyvų kūrimą sudėtingomis sąlygomis ir orientavimąsi tarp evoliucionuojančių bendrumo formų. Bendradarbiaujant su profesore Irita Rogoff atliktas praktika paremtas tyrimas „On a Shaky Tightrope: Collective Subjects, Communal Selves“ aktyviai platinamas svarbiose institucijose: Danijos karališkojoje meno akademijoje, Kopenhagos universitete, Goldsmitho koledže ir kt. Vaida neseniai skaitė pranešimą AICA kongrese „Contested Infrastructures“, o kitais metais ketina publikuoti tyrimais paremtą rengiamos knygos skyrių. Daugiau nei dešimtmetį būdama aktyvi saviorganizacijos lauko dalyvė, Vaida atliko svarbų vaidmenį, kai buvo steigiama Meno darbuotojų profesinė sąjunga Lietuvoje, pasisakė už meno darbuotojų teises ir skatino nehierarchinį solidarumą vizualiųjų menų bendruomenėje. Vaida yra buvusi organizacijos „Artnews.lt“ vadovė, o, tęsdama savo įvairialypę veiklą, padės organizuoti 2024 m. Vilniuje vyksiantį renginį „Choreographic Devices“.

Laura Marija Balčiūnaitė

Lauros Marijos Balčiūnaitės meninė praktika, kaip ir ji pati, klajojanti, stebinti gyvenimą ir visuomenę. Menininkė Londone studijavo garso terapiją, o dabar savo žiniomis dalijasi Lietuvoje. Laura dirba su daugiasluoksniu žmogaus kūnu – nuo kosminio ir erotinio iki natūralaus ir save mylinčio. Piešiniais, psichogeografiniais žemėlapiais, garso performansais ji tyrinėja juslinę energiją, aistrą, švelnumo poreikį, žmogaus kūną ir jausmus peržengiančią magiją. Menininkė gilinasi į sveikatos praktikos sampratas, garso, piešinių ir judesio santykį, dizainą ir mitą, o į takumo estetiką žvelgia iš feminizmo ir queer perspektyvų. Lauros praktiką lydi tikėjimas, kad stimuliuojant
kolektyvinį kūną, stimuliuojama ir gydoma kolektyvinė atmintis. Kurdama ji naudoja automatinį piešimą ir somatinį judesį. Tokios medžiagos kaip krištolinis dubuo (angl. crystal bowl) ar žiedlapiai padeda jai tyrinėti naujas švelnumo formas, atsiskleisti ir įsigilinti į pažeidžiamumą.

Mariam Benbakkar

Mariam Benbakkar – prancūzų-marokiečių menininkė, fotografė ir kuratorė, ekskursijomis ir performansais tyrinėjanti pokolonijinius miestų naratyvus. Ji yra viena iš kolektyvo „Filles de Blédards“ įkūrėjų, o pastaruosius dvejus metus taip pat yra viena iš „Histoires Crépues“ serijos „On Discute“, pristatančios šiuolaikines diskusijas apie rasizmo ir diskriminacijąos problematiką Prancūzijoje, autorių.

Hannah Black

Hannah Black yra menininkė ir rašytoja, gyvenanti Marselyje ir Niujorke. Naujausia jos paroda „Marked by a Blank or Occupied by a Lie“ pristatyta Octo galerijoje Marselyje, o kita, pavadinimu „Bad Timing“, pristatyta Den Frie galerijoje Kopenhagoje ir „2020“ Fitzpatrick galerijoje Paryžiuje. Ji yra dviejų nedidelių knygų „Tuesday or September or The End“ (2022) ir „Dark Pool Party“ (2016) autorė. Jai atstovauja Isabella Bortolozzi galerija Berlyne ir „Arcadia Missa“ Londone.

Kur Mes bebūtume, Mūsų ten trūksta

JL Murtaugh & Goda Palekaitė

Spalio pabaiga, rytas Marselyje – taip šilta, kad vis dar vilkime marškinėlius. Griebiame espreso išsinešti, grūdamės į perpildytą autobusą ir lekiame per quartiers nord, šiaurinius kvartalus, iki sandėlį primenančio pastato. Betoninės sienos suvarpytos kulkų. Iškabos nematyti, bet durys atsidaro – mūsų jau laukia. Atvykome į Le Polygone Étoile, Žvaigždėtąjį poligoną. Už paslaptingo pavadinimo – rūpesčiu ir skaidrumu spinduliuojanti bendruomenė. Jau dvidešimt metų šioje eksperimentinio kino erdvėje kuriami filmai, kurie vėliau parodomi ir aptariami su pažeidžiamiausiais miesto gyventojais iš quartiers nord, į kuriuos net policija neužsuka. „Triangle-Astérides“, institucija, su kuria glaudžiai bendradarbiaujame, taip pat įsikūrusi šiaurinėje miesto dalyje, buvusiame tabako fabrike La Friche la Belle de Mai. Fabrike, kuriame seniau dauguma darbininkų buvo vaikai – ploni jų pirštukai labiau tiko cigaretėms sukti.

Dviejų savaičių rezidencija Marselyje neatsitiktinai tapo šių metų Rupert Alternatyvios edukacijos programos (AEP) epicentru. Marselis – kontrastų miestas, alsuojantis Viduržemio jūros regiono dvasia: pribloškiantis, trikdantis, žavintis, čia atimantis viltį, čia ją įkvepiantis, varginantis, dekadentiškas. Išpuoselėtuose prabangiuose priemiesčiuose susiduriame su šernais ir lapėmis. Triukšmingame miesto centre visą parą sukasi dileriai. Prancūzų kolonijinės didybės fasadas apsinešęs socialinės segregacijos dumblu. Ši vieta kalba apie tapatybę, išvietinimą, atmintį, sielvartą, ligą, priklausomybę, upbeat tempą, kakofoniją, nenuspėjamumą, prabangą, paveldą, iliuziją – ir viltį. Visi šie raktažodžiai apibūdina šių metų AEP dalyvių praktikas.

Vis dėlto saulė nepaliauja švietusi. Marselis mus priima taip, kaip nuo seno priimdavo atsakymų ieškančius žmones. Čia gyveno ir Etel Adnan (1925–2021), kuri savo eilėraštyje „Arabų apokalipsė“ (The Arab Apocalypse, 1980 m.) rašė: „Kur aš bebūčiau, manęs ten trūksta.“ Jos libanietiškas balsas, kalbantis apie praradimą, naikinimą ir viltį, dabar aidi labiau nei kada nors. Sėdint ant upės kranto įsikūrusioje skandinaviško stiliaus menininkų rezidencijoje, galima pamiršti likusį pasaulį ir susitelkti į kultūros finansavimo problemas ar meno burbulo paskalas. Todėl ir turime išeiti iš už šių rėmų: kad grįžtume ten, kur bebūtų mūsų namai, ir pažvelgtume iš naujo galbūt skaudančiomis akimis; kad praplėstume, decentralizuotume regėjimo lauką. Tai mes ir laikome edukacija.

„Kur Mes bebūtume, Mūsų ten trūksta“ – ne tik duoklė Etel Adnan, Marseliui ir šiandienos pasaulio kraštutinumams. Kartu tai ir mįslė, kvietimas priimti efemeriškumą, ištirpti migloje, pirmą kartą uždainuoti publikai.

Sąmoningai pasirinkome baigiamąjį 2024 m. Rupert AEP renginį organizuoti Kompozitorių namuose, Lietuvos kompozitorių sąjungos būstinėje, kuri yra ir sudėtingą istoriją menantis paminklas. Tai paminklas idealizmui tironijos akivaizdoje, kūrybinių balsų galiai, kolektyvinio darbo vertei, o sykiu – kiekvieno laukianti namų šventovė. Vilniuje nerastume tinkamesnės vietos šių metų menininkų praktikoms. Ši erdvė kalba apie viešųjų institucijų vaidmenį, meno proceso svarbą ir turi įtakos šiuo politinės įtampos momentu, kai visi esame sykiu ir liudininkai, ir dalyviai.

Todėl, gali būti, kaip Greta Štiormer iš naujo imsitės interpretuoti Gilgamešo epo, vieno seniausių išlikusių žmonijos literatūros kūrinių, eilutes ir užpildyti jo spragas – ant molinių lentelių užrašytoje senovės Mesopotamijos epinėje poemoje trūksta didžiosios jos dalies. Pasitelkdama Gilgamešo epo neužbaigtumą, Greta gilinasi į queer sielvartą ir bendruomeniškumą kaip atramos taškus performatyviai hermeneutikai, suvokiamai per homoerotines patirtis.

Arba kaip Markéta Slaná sukursite baleto choreografiją robotams, kurie nesustodami valo namus. Markétos humoristiškai banalūs scenarijai tyrinėja groteskišką postžmogaus kūną, metaironiją ir transformacijos potencialą skaitmeniniame misticizme.

Kaip priskiriame vertę darbui ir, pavyzdžiui, meno reprezentacijai? Markéta ir Ieva Gražytė sudarė apie pinigus kalbančių dainų ir garsų rinkinį. Nuolat besisukanti kompaktinė plokštelė – tarsi laimės ratas, kurį sudaro hiperpop mišinys iš kompiuterinių žaidimų garso takelių, televizijos serialų melodijų ir kasamų bitkoinų. Menininkės lyg sirenos, liedamos postmarksistinį sarkazmą, apžavi klausytoją kapitalo mainais.

Ievos G. kaip rašytojos analitikės sritis – meno, dvasingumo ir finansų vertės komercializavimas. Jos rūpesčio teoriją atskleidžia sentimentalus šeimos turtas – kilimas, kurį jos pačios besilaukdama jos motina laimėjo kazino. Šis kūrinys – tai distopinių stygiaus laikų, 1990-ųjų Lietuvoje prisiminimas, kai šalis nenumaldomai eksperimentavo su prekių, nuosavybės ir įstatymų verte. Kur bebūtume dabar, argi nejaučiame nostalgijos tai radikaliai nežinomybei, išnykusiai visiems laikams?

Martyna Ratnik taip pat dirba su atmintimi arba, tiksliau, jos spragomis. Ji pasakoja apie nebuvimą, sukeičia vietomis istorinio diskurso centrą ir periferiją, trivializuoja politiką, atskleisdama jos absurdiškumą. Poetiniame kūrinyje „ji laukia saulėlydžio“ Martynos bobutės meilės ir gyvenimo istorija distiliuojama į vieną puslapį ir trumpą 16 mm filmą, šeimos archyvą paverčiant pasakojimu, kuriame užfiksuotos buitinės sovietinės ideologijos priespaudos formos.

Multimedijos menininkas ir muzikantas Samuel Barbier-Ficat žino, kokią konceptualią laisvę suteikia disciplinų hibridizacija. Koncerte įvyniotam fortepijonui jis tampa dirigentu, o klasikinės muzikos formatą interpretuoja kaip spektaklį. Nepaisydamas publikos lūkesčių ir įprastinių atlikimo formų, jis klibina neišvengiamą asmeninio likimo ir visuomenės tradicijų spaudimą, lipa per katastrofos slenkstį ir kartu užtikrintai bei kryptingai žengia į nežinią.

Donna Marcus Duke, siekdama suprasti temperamentingos, radikalios mąstytojos ir kupinos politinių prieštarų istorinės asmenybės Charlotte Bach gyvenimą, pasižymi didele drąsa, sutelktumu ir energija. Jos teatriniai ir rašymo gebėjimai tampa tyrimo įrankiais, padedančiais bendrauti su sudėtinga Bach persona, kuri buvo įsitikinusi gausianti Nobelio premiją už atradimą, jog translytiškumas yra varomoji evoliucijos jėga. Performatyvioje paskaitoje Donna sako savo pačios kalbą laimėjus Nobelio premiją, sukurdama naujas galimybes Bach pomirtiniam įvaizdžiui.

Pažeidžiamumas ir kančia yra pagrindinės Ievos Rižės priemonės, jai padedančios peržengti autobiografinio balso ir asmeninės fikcijos ribas, kurios yra tarsi mirtinos paskatos, stimuliuojančios slopinamus ketinimus, įsitikinimus ir veiksmus. Ar pakanka repetuoti savimeilę, kad pasiektum trokštamą malonumą? Kai mūsų kūnai ir protai stengiasi prisitaikyti prie socialinės žiniasklaidos ir dirbtinio intelekto, ar  fake it till you make it yra perspektyvi strategija, ar emocinio žlugimo receptas?

Gabrielė Černiavskaja dirba su buvimo žalingoje erdvėje sąlygomis ir intymiais balsais iškreiptoje erdvėje. Remdamasi architektūrine praktika, ji tyrinėja erdvines priklausomybės ir priklausomumo pasekmes asmeniniu ir visuomeniniu lygmeniu. Gabrielė siūlo suvokti erdves kaip kūnus, kurių nervų sistemą veikia įpročiai ir substancijos. Mūsų psichologinės ir fiziologinės reakcijos į šias paprastai nepaisomas marginalijas sustiprina kolektyvinį socialinės dinamikos aktualizavimą.

Dvi renginių dienos Kompozitorių namuose – tai entuziastinga 2024 m. AEP programos pabaiga. Jos preliudija tapo viešas prisistatymas Marselyje įsikūrusiame „Ola Radio“ radijuje, kur dalyviai eksperimentavo su savo tyrimais koncentruodamiesi į garsus ir kolektyviai sukurdami trijų valandų trukmės tiesiogiai transliuotą programą. 

Tačiau koda suskamba tik po šešių mėnesių, per kuriuos susiformavo pasitikėjimu grįsta bendruomenė, kurta nuo pat atvykimo. Mūsų pirmas neformalus susitikimas Vilniuje vakarą prieš oficialią programos pradžią buvo drovus ir nedrąsus, kaip ir visi nauji santykiai. Keli dalyviai iš užsienio vis dar buvo pakeliui. Keista, bet net ir lietuviai gerai nepažinojo vieni kitų. Jau nuo pirmų akimirkų paaiškėjo, kad vibracijos, kurių tikėjomės iš šios grupės, pradedamos justi.

Anksti ryte geležinkelio stotyje pasirodė ir likę dalyviai. Sulig kiekvienu nauju žmogumi mūsų varomoji jėga ėmė augti. Po to sekė ilga, triukšminga kelionė traukiniu gilyn į kaimą. Gėrėme kavą, pažindinomės per įkurtuvių vakarėlį, į kurį buvo įtrauktas ir muzikinių kėdžių žaidimas. Kelias dienas praleidome Žeimių dvare, gamindami maistą, vaikščiodami ir įsitraukdami į vienas kito praktikas bei tyrimų temas. Pasiūlymuose iš karto išgirdome sąskambius ir vylėmės jų garsą stiprinti per ateinančius mėnesius.

Grupė neabejotinai pasižymėjo atvirumu, bendravimu, sąžiningumu ir tarpusavio parama. Pavienių asmenų susibūrimas greitai virto veikiančiu kolektyvu, kartu išlaikant ir tobulinant unikalias kiekvieno tapatybes. Reikėtų paminėti, kad laikas buvo neįprastas AEP (o ir apskritai Rupertui), tačiau šių menininkų atsparumas, optimizmas ir realizmas suteikė mums energijos toliau mąstyti apie edukacijos ir meninės veiklos ateitį.

Būtent apimti tokios nuotaikos pristatome leidinį „Kur Mes bebūtume Mūsų ten trūksta“ ir programą, kuri apmąsto skirtingas menininkų praktikas ir atspindi jų tarpusavio dinamiką bei temų takumą. Kviečiame dviem dienoms prisijungti prie dalyvių laikinuose jų namuose, dalytis jų emocijomis ir viltimi. 

Tai – intymumo ir atvirumo provokacija, pasipriešinimas baimei, nevilčiai ir etinei tuštumai. Parodos, publikacijos, filmai ir performansai nebūna baigtiniai, pavieniai ar izoliuoti, jie – tęstinumo išraiška. 

Gabrielė Černiavskaja

Aš ir jie
(aš kaip erdvė; „jie“ kaip priklausomi)

Nesu pasyvus stebėtojas. Aš lankstausi, keičiuosi ir kvėpuoju kartu su tais, kurie manyje. Kai prasiveržia priklausomybė, išsiskleidžiu – ne tik aplink juos, bet ir kartu su jais. Ribos blunka, o kas turėjo prasmę, subyra. Vaidmenys, funkcijos, aiškios ribos tirpsta. Aš atspindžiu chaosą juose, persidėliodamas pagal potraukius, kuriuos atlaikyti nebuvau sukurtas.

Neutralumo nėra. Mane formuoja tai, kas mane užpildo – galia, ketinimai, bet labiausiai – žmonės mano kailyje. Kai juos pričiumpa priklausomybė, man telieka keistis. Deformuojuosi, tempiuosi ir sukuosi. Mano vidinės erdvės, buvusios tvarkingos, tampa sumaišties vietomis. Virtuvę apsėda ritualai, gėda skverbiasi į kampus, o miegamasis, prieš tai ramus, virsta uždaromis pasauliui prieglobsčio barikadomis. Mano tapatybė suskyla kartu su jų ir tampa nepažįstama.

Nestoviu nuošalyje, aš reaguoju. Slegiamas priklausomybės svorio keičiuosi. Mano sienos, grindys, oda ir nagai, net šviesa, kurią įsileidau į vidų – viskas keičiasi. Neįveikiamą potraukį sugeriu tarsi randus, lieku paženklintas visam laikui. Čia nėra piktos valios, nėra disfunkcinio blogio. Bet aš tampu naujas – vieta, kur seni tikslai subyra, ir ima rastis šviežias ir gyvas dalykas.

Aš taip pat kovoju. Kai jų kūnai netenka kontrolės, aš suklumpu. Mano tikslas išsprūsta. Tačiau parkritimas nereiškia sunaikinimo – tai transformacija. Gyvenamieji kambariai ištuštėja, gyvybė iš jų išteka. Vonios kambariai, kadaise buvę asmeninėmis šventovėmis, tampa slaptomis neįveikiamų potraukių erdvėmis. Aš sudurstytas priklausomybės, esu netvarkos dūrinys, slegiamas jos svorio nerimastingas ir keistas.

Įdomu, kas nutiks, kai gyvenimai, kuriuos kadaise gyvenau, man nebetiks. Kai priklausomybė iškraipys ne tik jų protus, bet ir jų judėjimą per mane, viskas pasikeis. Netvarka tampa kraštovaizdžiu, spintos virsta poreikių archyvais. Šviesa, kuri kadaise mane pripildė, dabar užstota, langai uždengti, pasaulis atitvertas. Aš prarandu savo dalis, bet kartu aš tampu kitas, naujas.

Kitos erdvės (ne aš) turi įgūdžių, kaip atsilaikyti. Viešosios vietos, suprojektuotos aštrių kampų ir neviliojančiais prisėsti suolais, atstumia žmones. Bet aš sugeriu. Pasikeičiu, kad prisitaikyčiau prie chaoso. Drabužių krūvos tampa naujais paviršiais, kampai virsta prieglobsčiu. Nepaisant disfunkcijos, siūlau keistą priėmimo būdą.

Keisdamasis klausiu savęs: ar aš tik priimu šį chaosą, ar pats jį ir formuoju? Kai priklausomybė užvaldo kūnus manyje, mano tvarka irgi subyra, lėtai yru. Aš griūvu ne vienas, bet su viskuo, kas mane supa. Išorinis pasaulis praranda aiškumą, mano iškraipymai skverbiasi į šalia esančias erdves, naikindami jų tvarką.

Viską prisimenu. Kūnus, kurie perėjo per mane, nenumaldomus potraukius, mane pakeitusius, – viską saugau. Vaiduoklių nėra, bet žymės lieka. Priklausomybė palieka savo pėdsakus, o aš savo iškreiptu pavidalu siūlau savotiškai pasipriešinti. Nebesilaikau man primestų taisyklių. Priešinuosi mane suformavusiam sumanymui.

Mane formuoja vidinė kančia, ir aš ją formuoju. Mano, kaip ir jų, dezintegracija palieka randus, kuriuos sunku panaikinti net tada, kai kūnų nebelieka.

Donna Marcus Duke

IŠSKIRTINĖ MEDŽIAGA

Kuratorius Hansas Ulrichas Obristas kalbasi su Donna Marcus Duke jai tapus pirmąja menininke, pelniusia Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją. Jos apdovanotas tyrimas paneigė Charleso Darwino evoliucijos teoriją ir apgynė aštuntojo dešimtmečio nepripažintos teoretikės Charlotte Bach, teigusios, kad evoliuciją lėmė seksualinė transgresija, ypač transseksualumas, darbus. Pirmajame po laimėjimo duotame Duke interviu Obristas pateikia karščiausių gandų apie naujausias trans- evoliucijos teorijas, aiškinasi, ką apskritai reiškia meno tyrimai ir kodėl iliuzija dabar toks madinga.

Hans Ulrich Obrist : Ką gi, Donna, labai sveikinu. Gal galėtumėte papasakoti, kaip padarėte naujausius Nobelio premiją pelniusius atradimus?

Donna Marcus : O Dieve, ačiū, Hansai. Aha, nerealu. Iš esmės naršiau po Londono ekonomikos mokyklos Gėjų išsilaisvinimo fronto archyvus, rengiau meninio rašymo projektą apie aštuntojo dešimtmečio Jungtinės Karalystės kontrkultūros sceną. Aptikau dėžę, pilną keistų diagramų su pastabomis, kuriose teigiama, kad Darwino evoliucijos teorija yra klaidinga ir kad atsakymo reikia ieškoti transseksualume. Archyvarė man paaiškino, kad šie užrašai – Charlotte Bach, Londone gyvenusios vengrės, translytės atskalūnės
mąstytojos, ir kad archyve yra daugybė dėžių su nepublikuotais jos darbais, kurie niekam niekada nerūpėjo. Peržiūrėjusi popierius aptikau stulbinančios informacijos – jos sudėtingoje teorijoje biologija persipynė su mitologija, erotika, mistika ir filosofija, o išvada: evoliuciją lemia ne „stipriausių išlikimas“, bet „labiausiai nukrypusių išlikimas“. Anot Bach, labiausiai nukrypę yra transseksualai, ir pažvelgę į juos matome labiausiai koncentruotą evoliucijos mechanizmo veikimo pavyzdį.

HUO: Ar galite paaiškinti „labiausiai nukrypusių išlikimą“?

DMD: Darwinas kultūrinių ir socialinių jėgų svarbą evoliucijos procese sumenkino, o Bach teigia, kad evoliuciją į priekį veda subjekto vidiniai konfliktai, kylantys jam nukrypus nuo socialinių normų, arba kai jo troškimai prieštarauja tradicijai. Kilusią vidinę krizę ji vadina „anomaliu impulsu“, ir būtent per šiuos impulsus, kai žmonėms sunku priimti savo vaidmenis ar tapatybes, atsiranda naujos socialinio elgesio formos. O tai, pasitelkus epigenetines socialines struktūras, fiziškai
išreiškiama iš kartos į kartą ir daro įtaką žmonijos evoliucijos eigai. Ji šią schemą pritaiko visos visatos evoliucijai suprasti, ir nors mano bendradarbiavimas su fizikais teikia vilčių, įrodymams dar laukiame duomenų analizės. Asmeniškai mane jaudina šios teorijos socialinės pasekmės – Darwino mąstymas pateisino blogiausius kapitalizmo kultūrinio dominavimo atvejus; būtų įdomu pamatyti, kaip šie atradimai veiktų socialinę politiką saugoti nukrypstančius visuomenės narius. Man tai svarbiausia dalis Bach teorijai įrodyti.

HUO: Neįtikėtina, kad tokią iš pažiūros radikalią teoriją priėmė tikslieji mokslai. Kaip jums,
menininkei, pavyko suderinti meno tyrimus su moksliniais duomenimis?

DMD: Iš pradžių maniau, kad Bach tekstai tiesiog provokatyviai permąsto pasaulį – jos teorijos sunkiai derėjo su darvinistiniu mokslu, kurį mes visi kultūriškai priimame kaip teisingą. Juokaudama pateikiau šias teorijas keliems seniems draugams, dirbantiems Oksfordo universiteto Biologijos katedroje, nes man tiesiog buvo smalsu, kaip reaguos „rimti mokslininkai“. Bet jie man pasakė, kad Bach darbus patvirtina naujausi epigenetiniai duomenys; tada susipratome, kad penkiasdešimties metų senumo teorijos gali būti teisingos. Įvertinome tokio atradimo svarbą, bet nė vienas mūsų – juk esame dvidešimtmečiai ir trisdešimtmečiai – nesitikėjome, kad būdami tokie jauni gausime Nobelio premiją.

HUO: Kaip jūsų kaip meno tyrėjos metodai padėjo atskleisti tai, ko nepajėgė įžvelgti mokslininkai?

DMD: Iliuzija. Atliekant meno tyrimus, kai atsisakoma tradicinių mokslinio tyrimo rėmų ir telieka atrasti savus informacijos siejimo procesus, viskas gali pasirodyti beprasmiška. Bent jau moksle tavo darbo prasmingumas priklauso nuo to, kaip jis dera su nustatytomis epistemologinėmis struktūromis. Meno tyrėjai, kurie priešinasi tokioms tradicinėms struktūroms, kur kas labiau priklausomi nuo vibracijų, o prasmė ir tikslas dažnai nustatomi tik retrospektyviai. Proceso tikslas dažnai būna toks miglotas, kad norint tęsti darbą būtina iliuzijos pozicija: kartok, kad tai svarbu, kol taps svarbu. Be iliuzijos darbo beprasmybė nepakeliama. Bet taip pat be iliuzijos nebūtų galima įsivaizduoti, kad Charlotte Bach
teorijos gali būti teisingos. Iliuzija, sutartinis tikėjimas tuo, kas dar neįrodyta, yra gyvybiškai svarbi ir vertinga metodika būtent meno tyrimų srityje.

HUO: Ar manote, kad Charlotte Bach tikėjo iliuzija?

DMD: Oi, jos tikėjimas iliuzija įkvepiantis. Nors mokslininkai ją atstūmė, iliuzija dėl asmeninės intelektualinės ir socialinės sėkmės buvo jos kasdienio gyvenimo pagrindas. Ji ne kartą melavo, kad turi Kembridžo mokslų daktaro laipsnį, rašė pasitikėdama savimi ir atžariai, kiekvienam sutiktam aiškindavo, kad gaus Nobelio premiją ir kad jos teorijos pakeis istorijos eigą. Savęs laikymas genialia padėjo jai atsilaikyti. Kitaip ji susidurdavo su didžiausia baime: kad jos gyvenimas ir darbas nieko nereiškia.

HUO: Ir vis tiek sakote, kad ji tikėjo iliuzija, nors dabar iš dalies jos dėka laimėjote Nobelio premiją?

DMD: Taip, bet tai kartu liudija, kokio lygio pažinimą galima pasiekti laikantis iliuzijos. Atimti iš Bach iliuziją būtų meškos paslauga jos metodui: juk tai esminis jos darbo afektas. Manau, kad pernelyg dažnai pamirštamas klausimas, ką jaučia tyrėjai: kodėl mes norime gausinti pažinimą? Kokie yra mūsų darbo afektiniai ir erotiniai motyvai? Kaip atsakymai į šiuos klausimus gali padėti suprasti mūsų siekiamo pažinimo pobūdį? Galbūt čia įsivaizdavimas, bet manau, kad ji norėjo absurdiškame savo gyvenime surasti tikslą: ji buvo neturtinga, buvusi kalinė, imigrantė translytė aštuntojo dešimtmečio Britanijoje.
Jos pačios lyties nukrypimas Bach rūpėjo labiausiai, tad ji siekė tai įprasminti. Londono rašytojų bendruomenėje, kuriai priklausau, juokaujama, kad savo atradimus ji padarė elgdamasi kaip visi trans- autoteoretikai: tiesiogine prasme pastatydama save į visatos centrą. Jos teorija, kad nukrypimas – ypač trans- nukrypimas – yra ne tik žmogaus, bet ir visos visatos evoliucijos priežastis, tokius asmenis
kaip ji iškelia į egzistencinės reikšmės viršūnę. Ikoniška. Manau, daugiau mažiau taip daro visi meno tyrėjai – tiesiog kai kurie tai aiškiau įvardija.

HUO: Taigi teigiate, kad meno tyrėjai laikosi iliuzijų ir yra susitelkę į save?

DMD: Geriausi tai tikrai; aš irgi. Iliuzija apie save būtina norint pažinimą praturtinti meno indėliu: tai
įsitikinimas, kad per savo patirtį ir asmeninę vaizduotę galime praplėsti kitų žmonių pasaulio ir savęs supratimą. Kaip be to išeitume iš netenkinančių mokslo apibrėžimų? Pažinimo vertė – ir gerąja, ir blogąja prasme – gali būti rezonansas, o ne tiesa, tad, manau, rezonansą sustiprina asmeniškumas. Jei pasiseka, rezonansas padeda daryti atradimus, kurie keičia paradigmas.

Samuel Barbier-Ficat

Dalyvaudamas Ruperto programoje, svarsčiau, kaip atlikti savo kompozicijas, ir pradėjau kelti klausimą: kokį vaidmenį elektroninės muzikos kompozitorius atlieka prieš auditoriją. Toliau tyrinėjau, ar regimas muzikanto buvimas savaime yra performanso forma: „Ar performansas yra buvimo ritualas?“

Ieva Gražytė

Rūpesčio Teorija

Lažinuosi, kad šitą eksponuoju pirmą ir paskutinį kartą. Daugiau nei prieš trisdešimt metų, tuo metu besilaukianti mano mama užsuko į kazino. Sunku pasakyti, jis veikė legaliai ar ne, nes įstatymų, kaip ir privačios nuosavybės, sąvokos gana efemeriškos – vertės irgi. Pinigai, kurie dažnai painiojami su verte, laikui bėgant įrodė savo nenaudingumą, ir kalbu ne apie banalias ir primityvias infliacijos jėgas. Atvirkščiai – noriu priminti distopinius nepritekliaus laikus, kai didžiausi prizai būdavo jūreivio pargabenta japoniška
garso aparatūra, raudonojo aukso grandinėlės, vokiški pornografiniai žurnalai ir čekoslovakiškos krištolinės šampano taurės. Būtų galima manyti, kad tada žmonės mažiau lošdavo, tačiau laikais, kai nėra
ką mainyti, mainų vertė parodo savo tuštybę, ir pasiteisinimų šydas, kad „nėra čia ko keisti“, ima kristi.

Kadangi tą vakarą daugiau nebuvo ką veikti, mama leido laiką sukdama, aišku, jau nebe rusišką ruletę,
ir tikėdamasi laimėti užsienio dolerių bei dvigubinti statymus. Padvigubintas statymas – tai ėjimas, kurį atlieka stiprią ranką turintis žaidėjas. Taip nerizikingoje rinkoje, neįdomių, tuščių sandorių nuobodulio varomas žaidėjas turi progą padidinti galimą išmokėjimą ir gerą ranką paversti puikia. Oportunistų, egoistų, laisvųjų prekybininkų dominus ir laisvųjų mąstytojų vulgaris rūšys – tai žmonės, kurie paprastai neturi geros rankos, bet būtent jie laimėjo 90-uosius, nes buvo vieninteliai rinkos žaidėjai.

Tą vakarą mama laimėjo didįjį prizą – kilimą – trofėjų, kuris iškart įgijo vartojamąją vertę, patiestas mūsų butelyje. Per tris dešimtmečius jis sukaupė įspūdingą simbolinės vertės kapitalą. Prie šio išsipleikusio lavono stovėjo mažiausiai 30 kalėdinių eglučių, ant jo nesuskaičiuojamą daugybę kartų keičiau aprangą, išvaizdą ir požiūrį. Galbūt primityvu taip pristatyti darbo vertės teoriją, bet mano mama siurbė jį ištisas savo gyvenimo valandas. Dabar ant šių grindų liko tik dulkėti prisiminimai. Ant visų kilimų beveik visada stovi stalas, bet tai, ką atneši ant jo, ne visada yra gerose tavo rankose, kad ir kiek ilgai žaistum.

Savo piešinius kišdavau po kilimu, kad neišsimėtytų ar nesusilamdytų. Žvelgdama į praeitį, manau, kad mano negebėjimą rizikuoti ir baimę veikti slegia šio audinio svoris. Štai rašau šį tekstą ir skaitau jį kaip akcijų grafiką. Man gerai sekasi skaityti grafikus – retai klystu, bet esu drovi kaip pelytė po kilimu. Galbūt man nelabai rūpi mainų vertė, labiau rūpi jos pokyčiai. Gal net esu tokia naivi, kad tikiu pasaulio pokyčiais. Tačiau dažniausiai jaučiuosi nusivylusi, nes, kaip ir daugelis kultūros darbuotojų, neturiu stiprios rankos, kai reikia žaisti rinkoje.

Tilt’as – tai nusivylimo ir nevilties jausmas, galintis pasireikšti, kai pradedate pralaimėti. Tai akimirka, kai imate atlikti neracionalius statymus ir be reikalo rizikuoti, kad kompensuotumėte nuostolius, keliančius grėsmę neturtėti. Bijau turtingų žmonių – ne turtuolių su dizainerio rankine ir tikrai ne iš nuobodulio perkančių beždžionėles turtuolių, bet teisėsauga man nieko nereiškia turčių. Pokerio entuziastai sako, kad tilt’as galbūt didžiausias žaidėjo priešas, tačiau jis gali veikti ir kaip įspėjimas padaryti pertrauką. Vis dėlto nesu mačiusi, kad žaidėjas darytų pertrauką nuo rinkos. Visi žaidžia tol, kol nebegali. Mano mama sako, kad nori būti susukta į tą kilimą ir su juo kremuota, bet, kaip ir kiekvienas geras žaidėjas, ji blefuoja.

Martyna Ratnik

Kur aš?

—

Aš vėl mieste, kurį kadaise mylėjau, tepuosi sumuštinį.

Čia lyja. Jo balsas per FM pamažu pildo kambarį; mano sumuštinis išplaukia iš rėmo.

Vandenyno dugne laidas. Ant mūsų iki raudonumo įkaitusio telefono raštelis: „Tik nelaimės atveju.“

Ši Kubos raketų krizė yra mano, todėl būk atsargus, brangusis, nesusižeisk.

Taip?

Eteryje, įkvepiu.

Kodėl nepaskambinai?

…kas čia?

Lietus nustoja. Einu miesto, kurį kadaise mylėjau, gatvėmis. Esu šią vietą mačiusi, tada prieinu arčiau ir
nebesu tikra.

Prieš išeidamas atsigręžk: kai tau sukaks keturiasdešimt, būsi genijus, kai man sukaks keturiasdešimt, būsiu nematoma.

—

Raudonoji jūra iš tiesų ne raudona, o žydra ir ne kraujo, o veikiau ašarų skonio.

Mano oda balta, dantys balti, turiu purpurinį Europos pasą. Aš esu Mozė, kuris perskiria jūras.

Aš esu atostogaujantis Mozė, todėl atmetu pasiūlymą tuoktis ir vietoj to

išsimaudau.

Ak, norėčiau vieną dieną būti gražus lavonas, gražus kaip senoviniai griuvėsiai.

Gyvename laikų pabaigoje, geriausių laikų, girdžiu kalbant.

Kita scena. Tada sakau: aš mačiau amžinąjį gyvenimą ir norėčiau nutraukti prenumeratą.

Turi vaikiną?

(Šis kunigas per senas net pagal mano

standartus.)

Periferiniu regėjimu matau, kad jo sekretorė skaito Hegelį. Literatūros sąraše filosofių nėra dėl paprastos priežasties: jų nebuvo. Amžina mylimoji: amare, amator, amatore, amateur.

O kas, jei tave vesti panorės geras katalikas berniukas?

Atleiskite, tėve, mielai pasikalbėčiau ilgiau, bet turiu šnektelt su Degančiu krūmu penkios trisdešimt po pietų.

—

Stoviu ant scenos virpėdama. Ar langas atidarytas? Bet visi langai užverti.

Mano protui amnezija. Kūnui ne.

Man ant peties tupi varnas; jį matau tik aš. Spoksokit į mane, rėkit ant manęs, menkinkit mane, o mano varnas tuo metu kurpia keršto planą.

Mano kūnas jau žino, kad meilė – sandoris (bent jau trumpai jis mokėjo

ir skambinti Schubertą).

Tad, prašom, investuokite į mane tarsi į mėgstamiausią kriptovaliutą,

tarsi vis dar būtų 2015 m., tarsi mūsų finansų rinkos būtų amžiams apsaugotos

nuo žlugimo.

Kokios gražios tavo rankos, pianistės rankos.

Ji paduoda man kortų kaladę, sakydama esanti visų nesudegintų raganų giminaitė.

Atmink: „kiek mylėjai“, laikui atėjus, bus vienintelis tau užduotas klausimas.

Aš linkteliu, tada žvilgteliu į savo varną. Bet jis jau miega.

—

Kai mano babuška dar nebuvo babuška, ji išsipranašavo sau ateitį:

Pirma. Ji mirs netekėjusi ir savo valia;

Antra. Gyvens taip, kad netektų nei virti, nei valyti;

Trečia. Paskirs savo gyvenimą vieninteliam svarbiam dalykui – archeologijai.

Kai kameros akis nukreipia į ją žvilgsnį, ji atrodo laiminga. Pro objektyvą į ją žiūri įsimylėjęs vyras. Jis nori, kad jų akys pagaliau susitiktų.

Kai pagaliau užtemo žėrintis raudonas dangus, vasaros diena baigėsi. Apvalus mėnulis iššoko į dangų už miesto, nužvelgė savo atspindį mirguliuojančioje upėje ir patenkintas įsitaisė telefono laidų hamake. Graži naktis. Buvome kartu, tik tu ir aš.

Sidabrinė šviesa šoko ant tavo veido. Švelni migla, supusi mus iš pradžių, ėmė tirpti, o tada… tu ištiesei man ranką.

Sunki našta būti prasto poeto mylimąja (netrukus prastą poetą vadinsiu savo proseneliu). Kitoje eilėraščio pusėje jo portretas, o šalia data:

1941 m. rugsėjo 8 d. Už 200 kilometrų į pietryčius nuo mirguliuojančios upės, Paneriuose, vyksta žudynės.

Mėnesienoje babuška atitraukia ranką ir nusigręžia. Ji įsimylėjusi vaiduoklį. Jos mylimasis kybo virš vandens su 8 mm skyle pakaušyje, kurią ten įtaisė naciai, pavogę jo dviratį.

Kitoje miesto pusėje babuškos mama meta monetą. Moneta lems, kurį iš dviejų vaikų dabar leisti į mokyklą (žaidimas nuo pat pradžių nesąžiningas – abiejose monetos pusėse herbas). Kai rudos vėliavos miesto gatvėse per naktį nusidažo raudonai, babuška pradeda gaminti limonadą.

Prastas poetas dabar architektas. Atsitiktinai name, kurio šeimininkai, regis, prasmego skradžiai žemę, jis randa paslėptą lobį. Jis geras pilietis, todėl lobį perduoda valstybei. Už tuos pinigus perdažoma geležinkelio stotis; vos dažams išdžiūvus, babuškos brolis lipa į traukinį, važiuojantį į vieną pusę. Parketą jo naujuose namuose atstoja amžinasis įšalas.

Babuškos meilės istorija – trigonometrinė lygtis: ji įsimylėjusi vaiduoklį, architektas įsimylėjęs ją, o bevardė šalutinė veikėja beprotiškai įsimylėjusi jį. Ji nusprendžia atsikratyti konkurentės ir įskundžia babušką KGB dėl to, kad jai juokingos amerikietiškos komedijos.

Septynis mėnesius praleidusi vienutėje ir dvi savaites laisvėje, babuška pasikeičia pavardę į architekto, paskui nusiperka namų šeimininkės vadovėlį, pagimdo sūnų ir padeda statyti miestą, kuriame užaugau.

(Skambinu tėčiui paklausti, kada jie susituokė. Babuška dažnai su pasididžiavimu kartodavo, kad niekada negyveno dėl savęs. Klausiu jo, kaip jam atrodo, ar ji buvo laiminga. Tėtis atsako, kad jos gyvenimas turėjo prasmę, paskui priduria: ji archeologe taip ir netapo, bet atmintinai mokėjo visas Pūnų karų detales.)

Babuška išsiskirs po nesėkmingo vyro meilužės bandymo nusinuodyti; laikui bėgant ji neprisimins nei Pūnų karų, nei savo vardo; babuška paskutines dienas praleis globos namuose, kaltindama prastą poetą dėl neišsipildžiusios pranašystės.

…ar bent jau taip man buvo pasakojama.

Ieva Rižė

Tu davei man patarimą: „Savęs mylėti neįmanoma nemylint kitų.“

Pritariau: „Ir atvirkščiai.“

Šioje uždaroje sistemoje kenčiu, nes esu laukinė.

Leiskite man trykšti ant savęs tarsi krateriui, aplieti kūną geotermine verdančių syvų srove, leiskite man augti kaip augalui, pakilti arba grimzti į žemę kaip akmeniui, leiskite man tekėti, putoti, sūkuriuoti…

„Aš tave myliu“, – sako žmonės.

Net susidūrus su abejone žodžiai tveria, o tam tikri biologiniai elementai sukimba siautulingai pradžiai.

„Aš tave sutikau laiku.“ Aš sakau: „…ir mes susipažinome laiku.“

Jaučiu prekės vertę, apsuptą kvepiančios odos rankovės, saugančios ją nuo aplinkos. Ir nuo vidinių vandenų, greitų ir gilių, drumstų, lipnių, sūrių ir kartais per ilgai užsistovėjusių.

Jaučiu vertę: ką reiškia visu svoriu žengti ant dirvos paviršiaus, miesto grindinio, savo galvos, ribų peržengimo, įžengimo į erdves ir susitikimo.

Kūno pojūčiai parodo, koks įsižeminęs gali būti žmogus, net jei protas flirtuoja su fėjomis. Kita vertus, fantazija tiesia pabėgimo kelią ir kūno ribotumas pranyksta.

Šioje uždaroje sistemoje kenčiu, nes esu laukinė. Mano minčių staigumas, tikrovės bei interneto malonė tuo pat metu pasaulį ir išplečia, ir sutraukia. Nuolat plečiasi ir traukiasi, niekada nenurimsta.

Ar trapus tokio nesibaigiančio veiksmo jausmas?

Esu mažytė, jautri ir pažeidžiama biologinė struktūra, mėginanti įsitrinti į pasaulį, kol šis nesugriuvo.

„Aš tau paskambinsiu.“ Sakau. Paskambinau, ir tu atsiliepei, bet mes nesusikalbėjome. Tuo metu ryšys buvo prastas, ne mobilusis, vietinis, kiekvienas įrenginys su savo trukdžiais. Tu gerai sureagavai sakydamas: „Kai kiekvienas savo duobėje, susikalbėti nelengva.“ Norėjau atsakyti: „Prisimink tylą, kuri nežeidžia.“ Bet nutylėjau.

Įsivaizduokit žmones, trykštančius tarsi krateriai, augančius kaip augalai, pakylančius arba grimztančius į žemę kaip akmenys, tekančius, putojančius, sūkuriuojančius, ir tuo pat metu įsitvyro nežmogiška tyla.

Šis tekstas – tarsi fascija, prilaikanti kūną, parodanti, kad viskas susiję per įtampą, palaikoma įtampos, sistemas kuria įtampa. Įtampa tampa pagrindine orgijos traukos jėga.

Įsivaizduokite pasaulį be žmonių, tik su jų daiktais, liekanomis. Jis pasakotų istorijas niekieno ausims, daiktai – atsiskyrę nuo žodžių, kaip žvirbliai, pasibaidę nuo bet kurio krūmo.

Radau raštelį su ranka užrašytu klausimu kažin kur tarp fizinio ir virtualaus kraštovaizdžių. Štai kas ten parašyta: „Jei suėsiu tavo ego, ar čia tai bus kanibalizmas, ar tik mažytė technohiperkapitalizmo nuodėmė?“

Markéta Slaná

Greta Štiormer

Pradėjusi tyrinėti senąjį Gilgamešo epą, supratau, kad didžioji pasakojimo dalis pranykusi. Kiekvienoje lentelėje šio to trūksta. Sakiniai nebaigti, kai kurie sutraukyti tylos pauzių. Galima nujausti, kas buvo pasakyta, bet taip ir lieka neaišku, ar žodžius į vietas dėlioja vaizduotė, ar toks ir yra pasakojimas, kurį tiesiog jauti besiskleidžiantį pasąmonėje. Tos spragos, tuščios vietos, skylės ar nutylėjimai tekste mane užvaldė labiau nei pats tekstas. Mano mintys ūžė spragas pildydamos slaptais santykiais, liūdesiu, džiaugsmo ir skausmo ašaromis, homoerotika, kitoniškumu ir ištrintomis pastabomis apie save. Kaskart skaitydama žodžius, pradėjau juos sieti su tomis spragomis. Atrodė, tarsi jos tik tam ten ir yra. Kad iš tikrųjų turėjo ten būti ir kad laikas galiausiai atliko savo darbą – pagaliau jas atskleidė. Jaučiau, kad viskas čia primena gedėjimo procesą. Tos spragos atvėrė man erdvę gedėti. Radau erdvę būti drąsiai savo kitoniškume, būti drąsiai savo liūdesyje. Radau erdvės gedėti tyloje, užpildyti savo pasakojimą gedėjimo spragomis.

Pirmadienį, rugsėjo 23 d., išsiunčiau kvietimus el. paštu dalyvauti dirbtuvėse „Gedėjimo darbas“:

___________ v i s i e m s _________ draugams,

Tiems, kurie kartu su mumis manifestuoja savo kūrybą begale įvairių formų

Tiems, kurie pajuto, kad kažin kas kažin kada buvo _______

Tiems, kurie __________ jėga ir mirtis _________ apskritai

___________ neteko arba bijo _______

_______, kurie verkė ir ___________ gėdijosi _________

_________ nesigėdyti _________

__________ norėti _________ atsisveikinimai

__________________ išgedėti

Dirbtuvėse, kurias vedėme kartu su Donna Marcus Duke, aptarėme, ką reiškia gedėti. Pateikėme pavyzdžių. Tada kūrėme eilėraščius apie gedulą. O tada visi savo eilėraščiuose padarėme spragas. Prisilietėme prie kitų tekstų, suteikdami jiems progą pabūti tyloje.

Kai kuriais iš _______ pasidalysime toliau.

Greta Štiormer

Saulė Gerikaitė

____________ su tam tikrais žmonėmis

___ pažinoti tam tikrus žmones

Negirdėti tam tikros muzikos, kaip aš ____

___________ tam tikros muzikos ________

_____________ jausmai ____

Nežinoti ________________ tiesiog pradžia

___________ gylis ________ kaltė

Nepažinoti _______ gelmių

_______ skausmingo atsitiktinumo manyje gelmės

_______ skausmingo atsitiktinumo gelmės

Prarasti _______ jausmą tapti retu _____.

Donna Marcus Duke

Partners & Funding

This edition was developed in partnership with Aikas Žado Laboratory at
Žeimiai Manor (LT), Akee (LT), Triangle-Astérides (FR), and Ola Radio (FR).

Akee: Vilius Vaitiekūnas
Triangle-Astérides: Victorine Grataloup
Ola Radio: Ola Terreur (Alice)

Rupert’s activities are supported by the Lithuanian Council for Culture.
The Alternative Education Programme residency in Marseille was part of
the Season of Lithuania in France 2024, funded by the Lithuanian Culture
Institute and the French Institute.
The 2024 Alternative Education Programme’s Final Event Wherever we
are, We are what is missing is funded by Vilnius City Municipality.
It is part of New Perspectives for Action, a project by Re-Imagine Europe,
co-funded by the European Union and Lithuanian Culture Institute.

Colophon

Publication Credits

Designer: Marijn Degenaar
English Language Editor: Dovydas Laurinaitis
Lithuanian Language Editor: Evelina Zenkutė
Translator: Ieva Venskevičiūtė
Printer: KOPA Printing House

Rupert Team

Director: Viktorija Šiaulytė
Curator of the Residency and Public Programmes: JL Murtaugh
Curator of the Residency and Public Programmes: Monika Lipšic
Curator of the Alternative Education Programme: Goda Palekaitė
Coordinator: Aistė Frišmantaitė
Communication & Digital Content Manager: Aistė Marija Stankevičiūtė
Curatorial Assistant: Thierry Jasmin

Funding

Lithuanian Council for Culture
Vilnius City Municipality
Lithuanian Culture Institute
Creative Europe
Re-Imagine Europe: New Perspectives for Action
Institut français
Tech Zity
Rupert’s activities are supported by the Lithuanian Council for Culture.

Rupert Journal
Print edition 1
ISSN 3030-1696
Brūkšninis kodas: 9773030169009