Įžanga

Kai viešai ir oficialiai paskelbėme, kad Rupert palieka savo gamtos ramybės supamus, sanatoriško gyvenimo būdo įkvėptus namus, kuriuose gyveno daugiau nei dešimt metų, viena žurnalistė paklausė: kaip Rupert tvarkysis su tapatybės krize, kurią gali sukelti šis persikraustymas?

Atsakymas paprastas – Rupert DNR įrašyta klajokliška tapatybė: meno centras buvo įkurtas nė neturint oficialių namų, jis daug kartų keitė savo formą, net ir dabar, per šiuos metus, patyrė ne vieną virsmą. Manome, kad įsiliejus į naują urbanistinį kontekstą su jo turtinga, komplikuota istorija, tapus kaimynu Rupert tapatybė suklestės – leis dar labiau įsipareigojant svarstyti, ką reiškia darbas edukacijos lauke, kodėl taip svarbu saugoti kūrybinį procesą ir kaip kurti ilgalaikius santykius su auditorija.

Kodėl mums reikia tokių erdvių kaip Rupert? Mūsų komandai šis klausimas užduodamas nuolat, to paties klausiame ir savęs. Aiškiai jaučiame: net rašant šį tekstą, pasaulio brutalumas ir prievarta slegia vis stipriau. Būtent todėl norime jus pakviesti atšvęsti kūrybinės minties ir raiškos potencialą, sykiu nesiliauti jo šlovinti.

Šios evoliucijos metu susiformavusios idėjos apėmė visos bendruomenės energiją ir žinias. Jana ir Augustinas, kurie Rupert pristato kaip dovaną kūrėjoms(-ams), bendruomenei, miestui. Ona ir Petras, kurie Rupert įsivaizdavo kaip operatyvią erdvę. Rupert komanda, kuri įsivaizdavo mūsų naują tapatybę kaip kūrėjų namus. Donna Marcus Duke, kuri įkvėpė mus Rupert institucinę struktūrą laikyti technologija, tikėti ir įgalinti paradigmų pokytį. Visi, toliau prisidedantys prie Rupert kaip vilties, sudėtingo proceso ir mąstymo užuovėja, neapibrėžtame, bekonkuruojančių realybių pasaulyje.

Kartu su visa Rupert komanda nuoširdžiai dėkojame daugybei žmonių, kurie padėjo įgyvendinti šių metų įspūdingą metamorfozę. Pirmiausia dėkojame Rupert dalininkams, padėjusiems įgyvendinti Rupert architektūrinę ir erdvinę transformaciją: Dariui Žakaičiui, Dariui Rugiui, Laurai Blaževičiūtei, Rokui Pečiulaičiui ir Dimitrijui Borisenkai. Dėkojame Rupert valdybai už patarimus ir paramą – Deividui Rafanavičiui, Daivai Lialytei, Lolitai Jablonskienei ir Justei Jonutytei. 

Negalima nepaminėti naujojo Rupert architektų Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros, taip pat interjero projektų vadovės Sigitos Bieliauskienės ir „Techzity“ finansų vadovės Dianos Misevičiūtės nepakeičiamo indėlio, padariusio šį projektą realybe.

Taip pat dėkoju „Rupert“ komandai ir jos artimiausiems bendradarbiams: JL Murtaugh, Aistei Frišmantaitėi, Monikai Lipšic, Aistei Marijai Stankevičiūtei, Godai Palekaitei, Agnei Liukaitytei, komunikacijos ekspertei Stefanijai Jokštytei, grafikos dizaineriams Jana Liebe ir Augustinui Milkui, fotografui Lukui Mykolaičiui, o ypač visada energingoms ir pasirengusioms padėti savanorėms Kornelijai Žvinklytei, Gustei Kripaitei ir Ioannai Valavanis.

Norėčiau atskirai padėkoti ir visiems Rupert Mindaugo g. 15 statybų projekto darbininkams – daugybei atsidavusių statybininkų, dailidžių, santechnikų, elektrikų ir kitų darbuotojų, prisidėjusių savo talentu ir kruopščiu darbu, pavertusiu šį pokytį realybe.

Sveikiname Jus visus atvykus į Mindaugo g. 15 – naują Rupert erą.

Viktorija Šiaulytė

Direktorė

ARITMOFILIJA bei DELIUZIJOS ir REZONANSO TECHNOLOGIJOS

Nepaisant visų sunkumų, per pastaruosius metus Rupert centras išgyveno reikšmingą transformaciją.

Šį procesą įveikėme kartu, tvirtai tikėdami, kad, visame pasaulyje stiprėjant naikinimo ir išlaidų mažinimo tendencijoms, atnaujinti šią instituciją – būtina. Su dalininkų grupės gausia parama įrengti nauji mūsų namai yra dovana menininkėms(-ams), visai Rupert bendruomenei ir Vilniaus miestui. Kartu tai ir užtikrintas pareiškimas, kad kūrybinėms idėjoms skirta erdvė išliks esmingai svarbi. Tad kviečiame jus atšvęsti su mumis.

Savo performatyvioje padėkos kalboje, pasakytoje belaukiant Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos, Donna Marcus Duke (2024 m. Rupert Alternatyvios edukacijos programos alumnė) pareiškė, kad „institucijos yra deliuzijų technologijos“. Nors savo tyrimuose daugiausia dėmesio skyrė prieštaringai paraakademikei Charlotte Bach, laureatė užsiminė ir apie institucijų potencialą priimti tariamai deliuzinius įsitikinimus bei stoti į akistatą su temomis (pavyzdžiui, ekonomika, karu, sveikata ar tironija), kurios yra žymiai didesnės už jas pačias.

Kasdien klausiame savęs, kokia yra mūsų atsakomybė: ar ji išorinė – skatinanti kiekybiškai išreikšti menininkų kūrybą, tarnauti išoriniams interesams; gal vietinė – raginanti atstovauti šiam miestui ir šaliai tarptautinėje arenoje; o gal vidinė – motyvuojanti teikti saugią erdvę, ginti kūrybos procesą ir privatumą, kurio reikia tam, kad klestėtų kūryba?

Šis projektas žymi didžiausią fizinį ir struktūrinį pokytį Rupert istorijoje. Jis vienu metu yra tiek konkretus (materialinių bei finansinių išteklių prasme), tiek prilygstantis tikėjimo šuoliui į nežinomą ateitį. Laikais, kai dabartinis kontekstas, pasižymintis nesuskaičiuojama daugybe išsišakojančių takų ir nenumatytomis tikrovėmis, tampa vis labiau nenuspėjamas, biurokratijos mechanizmai reikalauja nesuderinamo atsidavimo aritmofilijai – meilei skaičiams. Ir visa tai tam, kad galėtume išmatuoti, apskaičiuoti bei projektuoti užtikrintumą.

Ar tokios meno institucijos kaip mūsų tėra deliuzijos ir vilties technologijos, atliekančios išgalvotą darbą – matuoti ir ginti kūrybos procesą? Perfrazuojant rašytoją ir programuotoją Alexanderį Galloway, kūrybos procesą ilgą laiką buvo galima laikyti neapskaičiuojamu ir esančiu „už diskretiško racionalumo ribų“. Aritmofilinė – nuo kiekybinių duomenų priklausoma – visuomenė paradoksaliai paliko atviras ir nesaugomas duris, taip leisdama įsigalėti apskaičiuotam žmogiškam iracionalumui ir šališkumui. Visa tai vyksta tuo pačiu metu, kai skubame perkelti struktūrinę atsakomybę už poveikio vertinimą automatizuotoms, savaime besimokančioms esybėms, apmokytoms išnaudoti mūsų silpnybes.

Perfrazuojant architektą Balkrishną Doshį, menininkai ir institucijos yra ne požiūrių išraiškos, o požiūrių kūrėjai. Vadinasi, galime teigti gyvenantys rezonanso, o ne išvadų laikais. Sykiu svarstome: ar susidūrę su tiek triuškinančios retorikos ir prievartos dar galime išlaikyti nesuvokiamybei skirtą zoną? Kaip savo esė paskutiniame Rupert žurnalo numeryje rašė Duke, „jei mums pasiseka, rezonansas gali privesti prie atradimų, keičiančių paradigmas“.

Atvykus į adresu Mindaugo g. 15 duris pirmą sykį atversiančius naujus Rupert namus, buvusių ir būsimų Rupert alumnų grupių prašome apsvarstyti svarbų klausimą: kaip menininkai suderina savo vidinį susitelkimą – privačią erdvę gyvenimui ir kūrybos procesui – su didėjančiu išoriniu spaudimu kiekybinti kūrybiškumą? Jų apgalvota, neįprasta ekonomikos ir mokslinių tyrimų kalba atveria naujus portalus į tai, kas iš pažiūros yra neapskaičiuojama, o kartu – visiškai neįkainojama. Viliamės ir įsivaizduojame, kad būtent tai nusako tuos menininkų namus, kurių mums reikia šiandien.

„Manau, kad pernelyg dažnai užmirštame klausimą, koks jausmas lydi atliekant tyrimus. Kodėl mes norime kurti žinias? Kokios yra afektyvios ir erotinės mūsų darbo motyvacijos? <…> Savimi apsėsta deliuzija yra raktas į meninį prisidėjimą prie pažinimo, tai – tikėjimas, kad asmeninė patirtis ir vaizduotė gali duoti ką nors naudingo kitų žmonių savivokai ir pasaulio suvokimui. Kaip be jo apskritai galėtume nukrypti nuo pasitenkinimo neteikiančių mokslo ribų? Žinių vertė, į gera tai ar į bloga, gali būti rezonansas, o ne tiesa, ir aš manau, kad rezonansui paprastai reikia šio to asmeniško. Jei mums pasiseka, rezonansas gali privesti prie atradimų, keičiančių paradigmas.“ Donna Marcus Duke, Rupert žurnalas, 2024.

NOBELIO FONDO PATVIRTINIMAS DĖL DUKE FONDO ATEITIES MENO PAVOJUJE TYRIMŲ

NOBELIO FONDO PATVIRTINIMAS DĖL 

DUKE FONDO ATEITIES MENO PAVOJUJE  TYRIMŲ, 

KURIS BUS ĮKURTAS RUPERT, MINDAUGO 15, VILNIUS

Brangi Rupert komanda,

Nepaisant šių sudėtingų ir istorinių laikų, džiaugiuosi galėdama Jums pranešti apie Rupert naujos erdvės atidarymą ir „The Duke Foundation for Future Research Arts Under Duress“ įkūrimą.

Patvirtinu, kad spalio 23, 24 ir 25 dienomis aš, Donna Marcus Duke, 2024 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatė, nuolankiai pasveikinsiu Vilniaus vietos menininkų bendruomenę per visą iškilmingų vakarų trukmę. Kaip pagrindinė Rupert persikraustymo finansuotoja, man taip pat bus garbė pasakyti trumpą 5–10 minučių kalbą savo ir kitų mecenatų vardu. Pasidalinsiu, kodėl pasirinkau Rupert Nobelio fondo stipendijos gavėju, apibūdinsiu viziją apie institucijas, kurios yra ne tik iškreipto vaizdo technologija, ir, žinoma, pabrėšiu mūsų dėkingumą Rupert darbščiai komandai už jų atsidavimą meniniams tyrimams Lietuvoje ir už jos ribų.

Kaip jūs visi ir visos žinote, Nobelio fondo apdovanojimas buvo skirtas finansuoti Rupert persikraustymą su sąlyga, kad bus įsteigta „Duke Foundation of Future Research Arts Under Duress“ (Duke fondas ateities meno pavojuje tyrimams). Rupert fonde užtikrinamas centro tolesnis įsipareigojimas spręsti aktualiausias meninių tyrimų problemas, tuo pačiu išsaugant mano Nobelio fondo apdovanojimo palikimą. Naujos erdvės atidarymas – puikus momentas paskelbti apie fondo įkūrimą ir atidengti jam skirtą atminimo lentą. Siūlau, kad mano kalba būtų sakoma šalia lentos, o tam, žinoma, reikės juostelės perkirpimo ceremonijos su metro ilgio žirklėmis. Siūlomi matmenys ir medžiagos nurodyti kitoje lapo pusėje.

Tokia svarbia proga pagrindinis mecenatas taip pat privalo dėvėti atitinkamai prašmatnią aprangą. Kol vyksta derybos su geriausiais „Prada“ ir „Loewe“ stilistais, maloniai atsižvelgsiu į jūsų pasiūlymus dėl bendradarbiavimo su vietiniais Vilniaus dizaineriais. Asociatyvinės nuotraukos pateiktos kitoje pusėje.

Be to, kad dalyvausiu renginyje, jei pakaks laiko, norėčiau į leidinį įtraukti pastabą, kurioje išdėstysiu kai kurias savo aukščiau minėtas mintis. Jei bus laiko, rašyti skirsiu šeštadienį, rugsėjo 27 d., ir sekmadienį, rugsėjo 28 d. Atsiprašau, kad negalėjau to padaryti anksčiau. Mane užlaikė tarptautiniai įsipareigojimai Nobelio fondui.

Laukiu Jūsų pastabų ir patvirtinimo dėl aukščiau išdėstytų dalykų.

Su geriausiais linkėjimais,


Donna Marcus Duke 

2024 m. Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureatė 

Oksfordo universiteto Wolfson koledžo vizituojanti mokslininkė

NOBELIO FONDO AUTORIZUOTAS DOKUMENTAS

Viktorija Šiaulytė pokalbyje su Todd Anderson (School for Poetic Computation)

Poetinės kompiuterijos mokykla (ang. School for Poetic Computation – SFPC) yra eksperimentinė mokykla Niujorke ir internete, įkurta 2013 m. Ji organizuoja meno, programavimo, kompiuterinės įrangos ir kritinės teorijos studijas per dekolonizacijos ir teisingumo prizmę. Programos grindžiamos solidarumu nepaisant socialinių skirtumų ir skatina įgalinimą per gilesnį solidarių, teisingų bendruomenių kūrybos priemonių techninį ir politinį supratimą. Rupert persikeliant į buvusias „Jaunasis technikas“ parduotuvės patalpas, bei daugiau nei trylika metų vystant Alternatyvios edukacijos programą, susisiekėme su Todd Andersonu, vienu iš SFPC bendradirektorių, ir pakalbėjome su juo apie alternatyvias pedagogikos struktūras.

Viktorija Šiaulytė:
SFPC struktūra – labai įdomi. Kaip supratau, 2021 m. jūsų organizacijoje įvyko dideli pokyčiai valdymo ir mokymo programų srityse. Tai buvo labai ypatingas momentas Jungtinių Valstijų istorijoje, kuris paskatino šiuos pokyčius. Praėjus beveik penkeriems metams, kaip įgyvendinami šie valdymo pokyčiai? Ko išmokote iki šiol? Kur esate šiandien, veikdami visiškai kitokiame politiniame kontekste? 

Todd Anderson (SFPC): 

Viskas klostosi tikrai gerai. Mūsų tikslai per pastaruosius ketverius ar penkerius metus nėra labai skirtingi nuo mokyklos įkūrimo tikslų. Mokykla buvo įkurta 2013 m., daugiausia reaguojant į studentų skolų krizę, „Occupy Wall Street“ judėjimą, švietimo prieinamumo krizę ir tą jausmą – nežinau, kokia yra profesorių darbo kultūra Lietuvoje, bet JAV, ypač technologijų ir menų fakultetuose arba skaitmeninių humanitarinių mokslų srityje, dažnai šis darbas tenka ne visą darbo dieną dirbantiems dėstytojams, kuriems nesiūlomos ilgalaikės darbo sutartys. Studentai moka didžiules sumas, kad galėtų lankyti šių dėstytojų, kurie dažnai yra nepakankamai apmokami dirbantys menininkai, paskaitas. Mes norėjome rasti geresnį sprendimą. Norėjome, kad mes, kaip menininkai ir ne visą darbo dieną dirbantys profesoriai, galėtume sukurti mokyklą, kurioje galėtume kontroliuoti tai, ko norime mokyti, kuri būtų prieinama studentams ir kurioje studentai turėtų tiesioginį ryšį su savo dėstytojais.

Ta ideologija vis dar gyvuoja. Kai 2021 m. pradėjo dirbti nauja vadovybė, vienas iš mūsų tikslų buvo padaryti studijas dar prieinamesnes. Jos visada buvo žymiai pigesnės nei JAV universitetuose, bet nuo tada mes taip pat įvedėme programą „mokėk, kiek gali“. Tu pateiki paraišką į kursą ir nurodai, kiek gali sau leisti mokėti už mokslą. Tada esi priimamas už tą mokestį arba ne. Galime priimti daugiau žmonių iš įvairių socialinių sluoksnių ir prisitaikyti prie jų galimybių. 

Nuo 2021 m. dabartinė mokyklos vadovybė susiformavo iš kažko panašaus į ilgamečių mokyklos mokytojų ir organizatorių profsąjungą. Svarbu suprasti, kad darbuotojų profsąjunga mažoje alternatyvioje mokykloje yra šiek tiek kitokia nei didelėje korporacijoje. Mokykla nebuvo pelninga įmonė, kurioje nuolat keitėsi darbuotojai. Mūsų grupė buvo įsitraukusi į veiklą jau ilgą laiką. 

Keletą metų dirbome kaip septyni bendradirektoriai. Susirinkdavome, reguliariai rengdavome visuotinius susirinkimus ir priimdavome kolektyvinius sprendimus. Manau, kad priimdami sprendimus, į kuriuos įnešėme daug idėjų, pasielgėme tikrai gerai, bet po kelerių metų pradėjome jausti šio modelio ribotumą. Mūsų buvo per daug, kad kas nors galėtų dirbti visą darbo dieną. Nors priėmėme gerus sprendimus, tapome ne pelno siekiančia organizacija ir negalėjome jų priimti taip greitai, kaip reikėjo. 2024 m. įvyko antrasis pokytis, kai liko tik trys visą darbo dieną dirbantys darbuotojai, tarp kurių esu aš ir bendradirektorė Neta Bomani. Mūsų trečioji kolegė Celine Wong Katzman neseniai išėjo iš darbo ir pradėjo dirbti kuratore „Creative Time“. 

VŠ:

Be šio ekonominio aspekto, susijusio su alternatyvių švietimo struktūrų poreikiu, dabar girdime, kad JAV didieji universitetai patiria didelį politinį spaudimą. Kur šiuo atžvilgiu pozicionuojasi jūsų mokykla?

SFPC:

Mes labai atvirai sakome, kad esame progresyvi kairioji mokykla. Dažni konfliktai tarp politikos, valdžios ir pinigų yra akivaizdžiai matomi Amerikos švietimo sistemoje.

Kaip nepriklausoma alternatyvi mokykla, esame viena iš nedaugelio, galinčių atvirai kalbėti apie savo politiką ir požiūrį. Pavyzdžiui, mūsų požiūris į Palestiną ir Gazą riboja finansavimą, kurį galime gauti, ir tai, kas nori su mumis bendradarbiauti. Bet mes sutinkame su tokiu kompromisu. Mes labai aiškiai išreiškiame savo vertybes ir aplinką, kurioje mokysis žmonės.

Mūsų misija – technologijų švietimas, užuot buvęs utilitaristine efektyvumo mašina, turėtų kurti teisingesnes bendruomenes ir stiprinti solidarumą. Tai atsispindi visuose mūsų kursuose. Mes turime ne pelno siekiančios organizacijos statusą, tačiau būdami šiek tiek mažesni, galime tai išreikšti geriau nei didesnės institucijos.

VŠ:

Man labai įdomu, kaip jūs kuriate teisingesnę bendruomenę – kaip tai palaikote? Kokias metodikas ar priemones naudojate?

SFPC:

Mes entuziastingai skatiname takius mokytojo ir mokinio vaidmenų mainus. Neta ir aš čia pradėjome kaip mokiniai, o vėliau tapome mokytojais. SFPC išskirtinumas, net ir tarp alternatyvių mokyklų, yra tai, kad mes teikiame pirmenybę tam, kad mokytojas nebūtų vienas klasėje. Tai reiškia, kad klasėje yra mokytojo padėjėjas arba bendramokytojas, kuris padeda pagrindiniam mokytojui. Tai puikus pereinamasis vaidmuo. Mokytojas gali mums pasakyti: „Tas mokinys buvo puikus ir norėjo labiau įsitraukti“. Tada mes galime jį laikyti potencialiu mokytojo padėjėjo kandidatu. Daugelis mokytojų ir mokytojų padėjėjų tampa artimais draugais ar bendradarbiais, nes mes stengiamės sujungti susijusias praktikas, kad galėtume mokytis vieni iš kitų.

Ypač Jungtinėse Valstijose vyrauja tokia mąstysena: baigti vidurinę mokyklą, universitetą, galbūt magistrantūrą, ir tada mokymasis baigtas. Mes norime kultūros, kurioje mokymasis niekada nesibaigia. Tai vieta, kurioje gali tęsti studijas, net jei esi labai kvalifikuotas ir kompetentingas savo srityje. Mes įtraukiame savo mokytojus į patariamąsias tarybas. Mūsų valdyboje yra buvusių mokyklos mokytojų, ir yra daug žmonių, kurie čia eina įvairias pareigas, darydami įtaką ir vadovaudami.

VŠ:
Man taip pat labai įdomios jūsų kuriamos mokymo programos. Pavyzdžiui, Rupert mes rengiame kasmetinę šešių mėnesių trukmės Alternatyvios edukacijos programą. Kiekvienais metais ji visiškai skiriasi, tarsi mokyklą reikėtų kurti iš naujo. Manau, kad tai nuostabu, jog galime įgyvendinti tokią struktūrą, kuri yra gana vertinga ir iš tiesų gana brangi. Esu taip pat dalyvavusi komisijose, peržiūrinčiose formalųjį menų švietimą, mačiau, kiek biurokratinio ir administracinio darbo bei pastangų reikia vien tam, kad būtų užtikrintas formaliojo švietimo dokumentavimas. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis nuolatinis atsinaujinimas nėra įmanomas. Kaip jūsų organizacijai sekasi dirbti su tokio tipo švietimu, kuris gali greičiau reaguoti į iškylančius skubius klausimus ir problemas?

SFPC:

Šiuo metu stengiamės įdiegti kaip tik daugiau struktūros ir nuoseklumo, šalia greito reagavimo ir eksperimentų. Iki 2020 m., kai mokymo programos daugiausia vyko gyvai, jos buvo struktūrizuotos tarsi vidurinėje mokykloje. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nuo 10 iki 15 val., vyko programavimo pamoka, elektronikos ir aparatūros pamoka, kritinės teorijos ir meno kūrimo pamoka. Ketvirtoji pamoka buvo kintama – poezijos arba meno istorijos pamoka. Mes bandėme rasti pusiausvyrą. Laikui bėgant, prieš nuspręsdami vėl užsakyti tą programą, mes peržiūrėsime mūsų rodiklius, mokymo programų populiarumą, studentų ir dėstytojų atsiliepimus. Taip mes sukūrėme keletą visada populiarių, nuolat kartojamų mokymo programų.

Viena iš jų – „Solidarity Infrastructures“ (Solidarumo infrastruktūros). Tai puikus Max Fowler ir Meghna Mahadevan vedamas kursas apie savo serverių kūrimą, savo technologijų valdymą – iš esmės apie tai, kaip sukurti savo valdomą infrastruktūrą, o ne kreiptis į didelį technologijų partnerį. Tai vis svarbesnis ir pageidaujamas įgūdis, kuris gali prisitaikyti ir keistis. Atsirandant naujiems protokolams, jie įtraukiami į kursą. Jei jau kurį laiką lankote mokyklą, tikriausiai ieškosite progos lankyti kursą „Solidarumo infrastruktūra“.

Aš dėstau „HTTPoetics“, apie svetainių kūrimą iš poetinės perspektyvos. Melanie Hoff dėsto „Skaitmenines meilės kalbas“,, o American Artist – „Tamsiąją medžiagą“. Niujorke daugelis žmonių dirba ne visą darbo dieną kituose universitetuose, bet neturi įtakos tam, ką moko. Jie nejaučia jokio ryšio su administracija, kad galėtų tobulinti savo mokymo programas. Mes stengiamės bendradarbiauti su dėstytojais. Mano kolegė Neta praleidžia su jais daug laiko, kartu rengia jų programas ir pritaiko jas SFPC.

VŠ:
Ką jums reiškia išeiti už savo mokyklos ribų? Ar bandote rasti būdų, kaip įsiterpti į meno pasaulį su jo išankstinėmis nuostatomis arba į korporacinį technologijų pasaulį, kad kontraargumentuotumėte tam tikriems pernelyg apibrėžtiems veiklos būdams tose srityse?  

SFPC:
Mes nesiekiame būti revoliucionieriais: užimti sritį ir ją pakeisti. Mes siūlome kitą kelią arba parodome kitą pavyzdį. Meno, technologijų ir švietimo bendruomenėse veikia galingos jėgos. Mes kuriame alternatyvią meno kultūrą, alternatyvią švietimo kultūrą, alternatyvią technologijų kultūrą. Daugelis mūsų studentų ir dėstytojų turėjo neigiamų patirčių dirbdami korporacinėse technologijų įmonėse, būdami sutraiškyti didžiulės universitetų sistemos arba turėdami milžiniškas skolas. Mes nesiekiame įsitraukti į šias sritis ir jas keisti, bet norime sukurti gyvybingą alternatyvą, kuri egzistuotų už šių sričių ribų. 

Mums patinka skelbti, kaip mes dirbame, kas vyksta mūsų paskaitose, kokius darbus atlieka studentai, nes norime juos paremti. Nėra vienintelio teisingo būdo viską daryti.

Jei aš bandau ką nors pakeisti, tai yra švietimas. Mes sąmoningai bandome sumažinti kainą ir mesti iššūkį idėjai, kad jei norite mokytis, jūsų pasirinkimas yra arba išleisti daug pinigų, arba penkerius metus skirti tam dalykui. Mes norime pakeisti mąstymą, kuris slypi už to sprendimo. Jūs galite toliau mokytis, būti bendruomenės dalimi ir eksperimentuoti, be to, kad tai būtų didžiulis gyvenimą keičiantis įvykis, dėl kurio turėtumėte išsikraustyti iš namų ar pakeisti karjerą.

VŠ:
Ar yra kas nors, ko aš nepaklausiau, bet jūs norėtumėte pridurti? 

SFPC:

Mes esame pirmiausia internetinė mokykla, nors anksčiau mokėme ir tiesiogiai. Manau, kad apie 25 % mūsų studentų yra čia, Niujorke, bet turime studentų iš viso pasaulio. Turime studentų Londone ir Berlyne. Turime vieną studentą iš Lietuvos, bent vieną save lietuviu(-e) vadinantį absolventą. Norėčiau, kad jų būtų daugiau. Turime studentų iš Europos ir Afrikos. Tai pasikeitė, kai mokyklą perkėlėme į internetą – dabar bandome sukurti glaudžią tarptautinę bendruomenę. Mes nesame taip toli nuo jūsų bendruomenės, kaip gali atrodyti.

Ieva Gražytė pokalbyje su Bahar Noorizadeh (Weird Economies)

Ieva Gražytė:
Santykis tarp kultūros ir finansų visada buvo sudėtingas – menas priešinasi ekonomikos struktūroms, bet kartu ir priklauso nuo jų. Kaip „Weird Economies“ pozicionuoja save šiame painiame kontekste ir kokias praktikas esate sukūrę, kad permąstytumėte ar performuluotumėte šią dinamiką?

Bahar Noorizadeh (Weird Economies):
Apie meną ir ekonomiką pradėjau mąstyti bendradarbiaudama su savo drauge Galia Sadovi apie meno neoliberalizaciją ir kaip ji formuoja tai, ką ir kaip mes kuriame. Šiuolaikinė institucinė meno struktūra lemia, kaip menininkai veikia, dirba ir kuria – jei egzistuoja toks dalykas kaip „meno sritis“, jos taisyklės yra svarbios. Mes tyrinėjome reguliavimo sistemas ir tai, kaip naujai peržiūrėti protokolai ar pertvarkytos profsąjungų formos galėtų atverti naujas galimybes. Tai buvo pradžia.

Bevystydama savo praktiką – taip pat ir doktorantūros studijų metu – perkėliau savo dėmesį nuo senesnių ekonomikos mąstymo modelių prie finansų ir “sufinansinimo”, taip pat prie to, ką šis perėjimas prie spekuliacinių finansų reiškia mūsų keliamiems klausimams ir meno materialiam kontekstui. Čia taip pat atsirado daugiau filosofinės analizės: laikas, laikinumas, spekuliacija.

Tam tikra prasme menas po modernistinio posūkio vystosi lygiagrečiai su ekonominio mąstymo evoliucija link hiperabstrakcijos, kurią reprezentuoja finansų režimas. Tiek meno istorijoje, tiek ir finansiniame kapitale galima pastebėti judėjimą link abstrakcijos.

„Weird Economies“ prasidėjo kaip projektas, kurio tikslas – suburti žmones ir kolektyvus, besidominčius meno ir kapitalo sąsajomis: meniniais projektais, radikaliomis iniciatyvomis, net piniginiais eksperimentais. Mes naudojome platų „meninės praktikos“ apibrėžimą, galėjusį reikšti piniginius eksperimentus, jei jie radikaliai veikė šias sritis. Tai prasidėjo kaip mokslinių tyrimų projektas, bet taip pat tapo eksperimentine platforma, skirta išbandyti, kaip meno projektas gali įtraukti finansinę kosmologiją – kaip galėtų atrodyti toks įtraukimas ir ką jis galėtų reikšti.

IG:
Savo interneto svetainėje rašote, kad ekonomika remiasi oikos ir nomos –  senąja graikų kalba, „namų ūkio valdymu“. „Weird Economies“ tai performuluoja remdamasi Freudo sąvoka Unheimlich, t. y. „bauginantis“, arba pažodžiui iš vokiečių kalbos, tarsi anapus „namų“. Meno institucijos (įskaitant Rupert) dažnai veikia kaip savotiški namai tarptautiniams menininkams ir menininkėms ir įvairioms praktikoms. Kaip galėtume permąstyti meno institucijas, ypač rezidencijas, kurios yra tiesiogine žodžio prasme namų ūkiai – kaip nepatogaus valdymo ir kultūros politikos formavimo vietas? Kokios naujos galimybės atsirastų, jei priimtume jų būdingą keistumą kaip struktūrinį, o ne atsitiktinį?

WE:
Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie kontekstą, kurį minėjote – Rupert naujus namus – o tada grįžti prie klausimo.

„Weird Economies“ prasidėjo kaip individuali iniciatyva; vėliau pakviečiau kitus prisijungti kaip tarybos ir komandos narius. Išsaugojome stiprią eksperimentavimo dvasią. Bandžiau sukurti sistemą, kuri sudarytų sąlygas platformoje atsirasti įvairioms spekuliacijų formoms. Todėl svetainė atrodo netvarkinga: po ketverių metų vis dar sunku visus jos išsišakojusius elementus apibūdinti vienu žodžiu. Priėmėme decentralizuotą logiką: žmonės galėjo prisijungti, apibrėžti savo projektą, ir jis galėjo išaugti į kategoriją, sukūrusią naują darbą.

Kalbant apie „tyrimo rezultatus“, pradiniai klausimai vystėsi bendruomenėje ir įgavo įvairias formas. Tačiau išsiskyrė keletas praktinių pastebėjimų, susijusių ir su Rupert persikėlimu į naują vietą ir platesniu perėjimu nuo senesnių ekonomikos modelių prie “sufinansinimo” ir spekuliacijų amžiaus.

Pirma, negalime laikyti bendruomeniškumo savaime suprantamu dalyku. Tai ne tik apie atlyginimus, sąžiningą apmokėjimą ar klasikinius įtraukties modelius. Finansinė logika persmelkia beveik viską, ką darome kaip bendradarbiavimo projektai ir institucijos. Yra įsišaknijęs savęs aukojimas, kuris dažnai virsta savęs išnaudojimu – daugiau laiko, daugiau neapmokamo darbo – nes atrodo, kad to reikalauja viskas, kas laikoma vertinga. Net ir esant geriausioms mokėjimo sistemoms, investicijos kyla iš kitos kosmologijos: spekuliacinių vertybių, kai žmonių pastangos generuoja kreditą ir patikimumą, kuriuos vėliau išlaiko organizacija. Taigi tikrasis klausimas yra: kokią vertę generuoja projektas ir kas ją gauna?

Tradiciškai meno institucijos stengiasi išlaikyti „švarumą“ nuo jų kuriamos vertės, ypač finansiniu aspektu. Tačiau jei paliekate šią sritį atvirą, finansinę naudą gauna kiti – dažniausiai nekilnojamojo turto projektai ar kiti finansiniai veikėjai. Rupert organizacijai, jei vieta yra senoji gamykla su likusiais artefaktais, kyla klausimas: kurios pastato ar institucijos nuosavybės dalys yra vertingos, kaip jos gali tapti turtu ir kas kontroliuoja jų naudojimą? Kokia yra nuosavybės ir ekonominė struktūra? Susidūrus su „vulgariu“ pinigų klausimu, iš tiesų gali atsiverti erdvė radikaliai vaizduotei.

Svarbus ir platesnis kontekstas. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje matome finansavimo mažinimo bangas ir reakcingą posūkį prieš viešąjį finansavimą. Be cenzūros problemų, daugelis institucijų klausia, ar privačias lėšas galima panaudoti taktiškiau – kartais net slapta – kad būtų galima vykdyti veiklą, kurią šiuo metu blokuoja viešosios infrastruktūros. Nėra vieno universalaus atsakymo, viskas priklauso nuo konteksto. Tačiau strateginis klausimas lieka: kokį Trojos arklį galima pastatyti iš turimų išteklių?

IG:

​​Man labiau rūpi ne finansavimas savaime, o tai, kas gauna naudos iš meninės veiklos. Kaip institucijos galėtų susidoroti su nepatogiu valdymu? Prieš dvi dienas Lietuvoje vyko vienas didžiausių meno darbuotojų protestų. Tai ne tik viešojo ar privačiojo finansavimo klausimas, bet ir menininkų kuriamo turinio bei to, kas gauna naudos iš to turinio, klausimas.

WE:
Teisingai, ir kas yra suprantamas kaip naudos gavėjas.

IG: 

Rupert naujosiose erdvėse kadaise buvo įsikūręs „Jaunasis technikas“ – sovietmečio parduotuvė, kurioje ištisos vaikų kartos susipažindavo su įrankiais ir technologijomis kaip su žaislais ir žaisdami mokėsi planinės ekonomikos ir ideologijos logikos. Savo tinklalaidėje „Prieš fašistinį žaidimą“ jūs aptariate žaidybinimą ir tai, kaip „žaidimo išnaudojimas“ atskleidžia, kad beveik niekas nėra tik paprastas žaidimas ir pramoga. Kaip kultūros institucijos galėtų skatinti praktikas, kurios būtų ir žaismingos, ir kritiškos – puoselėtų kūrybiškumą ir kartu prieštarautų žaidimo išnaudojamiesiems aspektams, persmelkusiems šiuolaikinį gyvenimą ir darbą?

WE:
Pirmiausia, dėkojame Maxui Haivenui, Faye Harvey ir Hallie Frost, kurie sukūrė paskutinį „Exploits of Play“ sezoną; žaidybinimo dilema jau kurį laiką yra pagrindinė „Weird Economies“ tema. Finansų ir žaidybinimo ryšys buvo mūsų pradinio plano dalis: finansai priklauso nuo tam tikros žaismingos vaizduotės – tos pačios „keistos“ erdvės, kurią mes tyrinėjame.

Praktiškai mes klausiame, kaip „Weird Economies“ galėtų tapti autonomiška iniciatyva ir galiausiai atsiskirti nuo viešojo finansavimo. Viešoji parama leido mums įgyvendinti pirmąjį ketverių metų ciklą (iš Kanados meno tarybos), sukurti pakankamą infrastruktūrą, kad galėtume pereiti prie platesnės ekosistemos – „Weird Economies“ „ekonomikos“, jei norite. Ilgalaikė idėja yra suformuoti bendruomenę, kuri palaikytų projektą, ir sukurti valiutą mainams toje bendruomenėje. Tai mus tiesiogiai atveda prie valiutos ir bendruomenės dizaino. Mes sukūrėme prototipą ir dabar turime pereiti prie praktinių dirbtuvių, kad sukurtume generatyvią ekosistemą.

Mano mąstymas sąmoningai svyruoja tarp institucijos panaikinimo ir finansinio režimo išnaudojimo tam tikroms praktikoms išlaikyti. Manęs nedomina vidurinė pozicija. „Weird Economies“ niekada nebuvo skirtas egzistuoti dėl savęs; tęsti tik dėl tęsimosi – taip projektai tampa zombiais. Jei kažkas turi baigtis, tai turi baigtis. Jei reikia pertraukos, tai reikia daryti pertrauką. Po ketverių metų mes klausiame, kuriuos elementus tęsti, o kurių atsisakyti. Tai reikalauja būti radikaliai atvira savo pačių pabaigai, tuo pačiu aiškiai suvokiant, ko vis dar norime siekti. Kitaip darbas susilpnėja ir tampa institucine rutina.

IG:
Ačiū, Bahar. Vertinu aiškumą, kad jei kažkas turi baigtis, tai gali baigtis. Neturėtų būti jokios prievolės kurti mokslinius tyrimus ar meną vien dėl kūrybos.

WE:
David Graeber puikiai pasakė: jei gali nustoti dirbti, tai yra tikrai utopinis poelgis. Tačiau mes linkę „taisyti“ dalykus didesniu gamybos ir darbo mastu. Pauzė turi vertę, bet spekuliacinių sąlygų atveju net pauzė kažkur yra užfiksuojama kaip generavimas arba pateikiama kaip tam tikra mirtis. Todėl aš svyruoju tarp panaikinimo ir finansinės navigacijos; jos labiau susijusios tarpusavyje nei su reformizmu.

Rupert praktinis žingsnis yra nustatyti, kokios vertės formos – piniginės, finansinės, socialinės, investicinės – jau yra generuojamos šioje vietoje. Dauguma vietų jau turi savo ekonomiką. Kaip ją galima identifikuoti, ekstrapoliuoti ir sąmoningai mobilizuoti? Pradėkite nuo infrastruktūros politinės ekonomikos iškėlimo į pirmą planą, o ne jos traktavimo kaip užkadrinių žinių. Tokia orientacija leidžia mąstyti radikaliau.IG:
Sutinku. Įtrauksiu tai į interviu ir užtikrinsiu, kad Rupert komanda ir valdyba atkreiptų dėmesį į šiuos klausimus.

Ieva Gražytė pokalbyje su Ona Lozuraityte ir Petru Išora (IXL)

Ieva Gražytė:
Sveiki, Ona, Petrai, Rupert keliasi į naujus namus pačiame Vilniaus miesto centre. Tačiau nauja pradžia pradedama pastate turtingame savo praeitimi. Apie 1957 m. jame originaliai buvo įsikūrusi Jaunojo techniko parduotuvė, erdvė, kurioje ištisos vaikų kartos buvo supažindinamos su įrankiais, mašinomis, technologijomis ir tuo pačiu ideologijomis. Vėliau kurį laiką čia veikė Lietuvos geležinkelių ofisas, palikęs savo 2000-ųjų akceleracioni̇zmo estetikos sluoksnius pakabinamų lubų ir kiliminės dangos pavidalais. Kaip, jūsų manymu, erdvės istorija – jos praeities gyventojai, funkcijos ir pedagoginis palikimas – formuoja ar persekioja tai, kuo kultūros organizacija gali tapti dabartyje ir kaip sekėsi naviguoti šiais istoriniais sluoksniais erdvės rekonstravimo procese?

Ona Lozuraitytė and Petras Išora (IXL):
Sveika, Ieva,  kuriant architektūrą šiandieną dažnai galvojame kaip nenušluoti buvusių „įdirbių‟ ir kokiu būdu juos perkloti kuriant šiandieninę raišką. Todėl galvojome kaip šioje nestandartinėje erdvinėje konsteliacijoje, naujos institucijos šviesoje galėtų dalyvauti tiek esamos vietos istorija, tiek ligšiolinė Rupert tapatybė. Todėl šiose erdvėse paliekame pilna nuorodų – tiek tiesioginės medžiaginės „archeologijos‟,  tiek medžiaginių nuorodų, tiek jas interpretuojančių sprendimų.

Istoristinio „Jaunojo techniko‟ interjero medžiaginiai sluoksniai, kuriuos ištraukėme iš jį slepiančių gipskartonio ir kiliminių dangų – teraco plytelių grindys, granulėto tinko vidinis fasadas, tinko lubos su ornamentuotu karnizu, taip pat infrastruktūra – visam šiam medžiaginiam „skaitiniui‟ sukūrėme nemažai situacijų. Tai – kaip monumentalūs sluoksniai, kuriuose, lyg ne iki galo apdirbtoje ar suskeldėjusioje uoloje, pradėjome ieškoti daugiafunkcinės operatyvios sąrangos ir kitumą skatinančių intervencijų, sukuriančių naujus šios vietos sluoksnius.

„Jaunojo techniko‟ interjero sluoksnius, nors ir ryškiai daugelio miestiečių atmintyje įsirėžusius vaikystės atspindžius,  bet fiziškai neišlikusius – juos veikiau reministuojame naujų intervencijų charakteriu. Iš šio konteksto sėmėmės idėjų technicistinių, infrastruktūriškų intervencijų intarpams, įgalinantiems operatyviai naudotis, transformuoti ir konstruoti numatomas veiklas. Skrodžiantys ar apjuosiantys bėgiai, jungtys, tvirtinimo mazgai, įgalinantys įvairialypius pakabinimus, susiveda į linijinę punktyrinę visumą, pasklidusią po visas besikuriančio naujo kultūros taško erdves. 

Buvusio Geležinkelių muziejaus fizinius sluoksnius – savotiškai postmodernius svetimkūnius šalinome siekdami pirminio medžiagiškumo atodangų. Bet pats muziejaus transportinis – infrastruktūrinis fokusas įkvėpė dizaino prasme mąstyti apie naujosios Rupert programuojamos aplinkos tarsi tranzitinį režimą, kuriame įkodavome kitumą ir architektūrinį elastiškumą įgalinančią funkcinę-patyriminę terpę. 

Kuriama užbaigiančiai nefiksuota, procesuali aplinka, leidžianti adaptuotis. Besipildanti aplinka, kurią įkūrinėjome įveiksminant įvairias aplinkybes ar skirtingas medžiaginių procesų atplaišas. Ir manome, naudojantis įkurdintais funkciškais eksponavimo įrankiais ji turėtų nuolat dalinai kisti, pildytis, persitvarkyti, tiek abipus vitrinos, tiek priekinėse salėse, tiek studijose – trifunkcinėse kapsulėse. Jei ne judumo, tai kitumo infrastruktūra. Šioje erdvėje bei fasade stengėmės užkoduoti laikinumą – lengvai kuriama kasdienė ar meninė scenografija gali taip pat lengvai būti įrengta kaip ir pakeista, kas neveikia – lengvai adaptuojama kitokiam poreikiui ar minčiai. Siekėme tokio lankstumo lyg teatro juodoje dėžėje, gamybinėse dirbtuvėse ar sandėlyje – bet ir galerijoje.  

Greta to išlaikytas ir būtinas lyg išverstu veidrodžiu papildantis sandas – rūsys – šaltojo karo laikus menanti slėptuvė, stūksanti po visomis minėtomis erdvėmis. Tai palikome kaip itin svarbią neapdirbtą atsvarą ir papildinį – lyg priešingybę įveiksmintai skaidriai aplinkai. Patalpos, kuriose lyg nenupoliruotoje terpėje galima nelyg bet kokia rupi, grubi, tepli ar garsi raiška. Tai labai svarbus komponentas šalia viso kito įveiksminto daugiafuncionalumo, leidžiantis išlaisvinti kūrybines, galbūt stichiškas meninės institucijos varas ir gijas. 

Galiausiai, galima sakyti, Naujamiesčio istoristiniame gyvenamajame name, lyg miesto uolienoje iš kasdienos išskobtoje erdvėje įsikurė sluoksniškai artikuliuotas, autonomiškas, kitus meno institucijos interjeras-mašina, su apačioje neatskiriama neapdirbta funkcinės pasąmonės terpe.

IG:
Mane maloniai nustebino ne tik tai kaip atidengėte istorinius pastato sluoksnius, bet ir tai kaip kartu su institucijos persikraustymu atkraustėte ir dalį institucijos identiteto, ilgą laiką siejamą su mišku ir nuo gamtos nenutolusiu kūrybiškumu. Kas dar atsikraustė į naująją erdvę kartu su pernaudotomis medžiagomis?

IXL:
Abi Rupert versijas vienija tarsi plačiai atmerktos akys – vitrinos, kurios iš išorės plačiai ir skaidriai atskleidžia vidinius procesus, bei taip pat skaidriai žiūri į aplinką. Tiesa, čia slypi ir, rodos, fundamentalus šių versijų skirtumas: jeigu Valakampių Rupert (A. Ambraso architektų studijos kūrinys) buvo veikiau lyg monumentali proporciškai medžiagiškai išbaigta, atoki šiuolaikinė vila idealistiškos gamtos paunksmėje ir harmoningai įkomponuota rekreacinėje apsuptyje, tai naujasis Naujamiesčio Rupert labiau triukšmingo, fragmentiško ir kupino disonansų miesto sūkurio atspindys: nevientisas, su persiklojimais, prieštaravimais, gatvės greičiu, šaligatvio betarpiškumu, kviečiantis prisėsti lyg stotis ar baras, ar įsikibti į turėklus kaip autobuso stotelėje, lyg miesto vitrina ar benuvažiuojantis traukinio vagonas, ar viešas suolas-tribūna. Autonomiškesnis vidumi, bet kartu labiau įsiliejęs – įsitinklinęs į kitų struktūrų audinį. 

Tiesa, siekdami tęstinumo, į ši sluoksniuotą ir technicistinį interjerą-įrenginį įnešėme industrinio ar statybinio pernaudojamo medžio sluoksnyną, kuris netiesiogiai bet daugumoje erdvių pasikartojančiai perneša kartu ir dalį buvusios rekreacinės šilumos ir tekstūrų, taip pat monumentalumo iš Valakampių pušyno „vilos‟, iš kurios Rupert persikėlė.

IG:
Sukurti namus institucijai, atsikeliančiai arčiau miestiečių ir siekiančiai atsiverti publikai, tuo pačiu užtikrinant joje laikinai esančių rezidentų privatumą, patogumą ir net emocinį saugumą – didelis iššūkis. Kaip pavyko dorotis su juo?

IXL:
Atsakymas galimai slypi tame, kad forma tiesiogiai neseka funkcija, o kuriama koliažiška aplinka dėsningai transformuojama, elementariai ergonomiška ir įgalinanti performatyvumą bei kismą. Medžiaginės ir funkcinės tėkmės. Kita vertus mąstėme apie visą šią kiek labirintišką, rastą aplinką kaip apie būsimą viešą erdvę, kurioje galėtų pilnai be išimčių vykti vieša apykaita – siekėme, kad tai galėtų atsitikti visa apimtimi. Kita vertus transformuojamų baldų ir įvairių aplinkos protezų pagalba – pavyzdžiui, kiemo pusėje esantys kambariai ekspozicijoms ir pristatymams lengvai ir atsietai gali virsti patogiais kambariais darbui, poilsiui ar miegui. Panašių transformacijų siekėme ir dinamiškai derinant darbo, ekspozicines, renginių ir pristatymų, bendruomenines ar tiesiog susirinkimų funkcijas priekinėse didžiosiose erdvėse. Netgi ilgosios sėdimos palangės suprojektuotos taip, kad gali būti nukeltos ir tapti ilgais stalais, pavyzdžiui, edukacijų veikloms arba bendruomeninėms puotoms. Tą siekiamą kitumą atspindi ir įvairių baldų asambliažiškas charakteris – jis lyg kelių skirtingai laike išdėstytų medžiaginių procesų atspindys – neretušuotas pernaudojimas, nauji preciziški ar infrastruktūriški pasluoksniai, tekstilė, skoliniai ir tekstūrinės atodangos kartu susiveda į aplinką, kuri tarsi neturi vienos startinės pozicijos ar vienos finišo pozicijos. Tiesa, tame pasiūlytame kitume norėjome, kad būtų į ką įsikibti, tam tikro stabilumo. Greta atidengto ir išeksponuoto ilgaamžio priešakinių patalpų kiauto, šį stabilumą labiausiai išreiškėme industrinės medienos masyvo baldais, ties kuriais žmonės bursis, ar tai būtų centrinis mozaikinio plano Rupert komandos stalas, ar studijų viešos virtuvės valgomasis stalviršis, ar vitrinos sėdimoji palangė – lauko stalviršis ir kt. Žinoma, tikimės, kad visas šis mazgas taps aktyvia Vilniaus kultūrinio peizažo platforma.

Akies išradimas ir pabaiga (ištrauka)

Akies išradimas ir pabaiga
Toril Johannessen

Mx – (bup – garso įrašytuvas įjungtas) Įrašas 13.1.3, akies išradimas ir pabaiga. Miela *** [triguba žvaigžde]. Taip ir yra, kaip maniau: akies istorijos ir ateities kartografavimas patvirtino mano prielaidas.


Pirma, kad viską, ką matome, matome tik mes, bet viskas, ką matome, yra tapatu.


Antra, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra visiškai nematomas.


Trečia, kad akis pasitrauks.


Turiu vieną iššūkį: remiantis turimais duomenimis, visiškai užtikrintai aprašyti ateitį. 

Noriu, kad man tai apskaičiuotum. Visiškai aišku, kad tai, kaip mes matome, ką gebame matyti ir ką suprantame kaip matymą, susiduria su radikaliais pokyčiais. Norėdami susidaryti regos ateities vaizdinį, miela ***, pirmiausia turime sugrįžti į pradžią. Akies ištakos slypi šviesoje – akis prasidėjo nuo šviesos…


(…)

(Mx pasitraukia nuo lango. Šarka kelia triukšmą, silpstantį Mx nueinant. Įjungusi garso įrašytuvą, vaikšto ir kalba.)


Mx – Įrašas 13.4. Akys yra energiją vartojantys organai. Kaip pati puikiai žinai, miela ***, ne visiems reikia matyti. Kaip keistos, įstabios išvaizdos kurmiui, apsiginklavusiam smaila ar žvaigždės formos nosimi ir didelėmis letenomis su dviem nykščiais; arba nedidelei plėšriavorių kolonijai Kauai salos lavos grotose; arba blyškiai rausvoms, beakėms gėlavandenėms Meksikinėms grotžuvėms (Astyanax), ar peniažuvei, kuri iš tikrųjų yra salamandra. Ir termitams! Termitų socialinėje santvarkoje mato tik karaliai, karalienės ir patinai, o dauguma – kareiviai ir darbininkai – akių neturi.


Kita labai įdomi figūra yra Išnykuolis. Jo gebėjimas tapti nematomu iš karto atkreipia dėmesį. Išnykuolis yra besparnė skraidanti būtybė, padengta aplinką atspindinčiu kailiu iš smulkių plaukelių, todėl gali tapti nematomas kada tik panorėjęs. Dar išskirtinesnė yra kita Išnykuolio išsiugdyta savybė. Jis mato pasitelkdamas tam tikrą prekognicijos formą: jo vizualinė percepcija yra grįsta statistiniais artimiausios ateities skaičiavimais. Taigi Išnykuolis visuomet būna vienu žingsniu priešakyje, ir netikėtai jį užklupti yra nelengva užduotis. Jei kas norėtų tai padaryti, reikėtų veikti nenuspėjamai. Prekognityvinė Išnykuolio vizualinė percepcija yra tikimybinių skaičiavimų funkcija, grįsta esamais duomenimis (pradeda vaikščioti greitu žingsniu). Savo didelėmis apvaliomis akimis jis mato…


(Mx trenkiasi į stalą – pokšt, stiklinė su vandeniu sudūžta ant grindų, Mx sustoja.)


Mx – …statistiką?


(Išjungusi garso įrašytuvą, Mx prieina prie stalo ir atsisėda, renka tekstą.)


Mx – Sta… statistika… statistinis regėjimas (renka tekstą)… Kas yra prekognityvinis regėjimas?


C:// – Prekognityvinis regėjimas yra gebėjimas vizualizuoti artimiausią ateitį remiantis statistiniais skaičiavimais.


Mx – Kas yra numatymas?


C:// – Numatymas yra gebėjimas vizualizuoti artimiausią ateitį remiantis (apdoroja garsą, suskamba klaidos signalas)…


Mx – Vizualizacija reikšmė.


C:// – 420. Kalbos mokymosi sistema…


Mx – Kas yra vizualizacija?


C:// – „Vizualizacija“ turi dvi reikšmes. Reikšmė numeris vienas yra objekto, situacijos ar informacijos rinkinio atvaizdavimas diagrama ar kitokiu atvaizdu. Reikšmė numeris du yra mentalinių vaizdinių formavimas, kai vizualizuojama tai, kas iš tikrųjų nėra matoma. (Mx pradeda piešti klausydamasi.)


Mx – Kokia yra žodžio „rega“ reikšmė?


C:// – „Rega“ turi dvi reikšmes. Reikšmė numeris vienas yra gebėjimas matyti. Reikšmė numeris du yra regėjimas, kai kas nors regima mintyse.


Mx – Iš kur kilęs žodis „vizija“?


C:// – Žodis „vizija“ kildinamas iš lotynų kalbos žodžio visionem, kuris XI amžiuje reiškė „matymą“ ar „tai, kas matoma“. Vėliau šis žodis ėmė reikšti „ką nors, kas yra matoma padedant vaizduotės galiai ar antgamtinėms jėgoms“, akivaizdą, žvilgsnį, vaizduotę, svają ar antgamtinį regėjimą.


Mx – Iš kur kilęs žodis „vizualizacija“?



C:// – XIX amžiuje žodžiu „vizualizacija“ buvo apibūdinamas psichologinis procesas, t. y. gebėjimas kurti mentalinius vaizdinius, kai vizualizuojama tai, kas iš tikrųjų nėra matoma. Nuo XX amžiaus vidurio vizualizacija pirmiausia ėmė reikšti grafinį atvaizdavimą, duomenų vizualizaciją ir vaizdų atkūrimą padedant instrumentarijui ir apskaičiuojamiems skaičiams.


(Įjungusi garso įrašytuvą, Mx vaikšto po kambarį kalbėdama.)


Mx – Įrašas 13.5. Tad kas juntama akimis, kai tai, kas matoma, yra statistinių skaičiavimų išdava, mano puikioji drauge ***? Atsakymas, žinoma, turi būti: nieko, nes vizualinis korteksas naudojamas mentaliniams vaizdiniams kurti. Kaip žinai, miela ***, turintieji fiziologinę regą mato ne akimis, o smegenimis. Dabartinės sąvokų „rega“ ir „vizija“ reikšmės gali mus paskatinti klaidingai manyti, kad matymas pirmiausia siejasi su optiniu aparatu. Tai netiesa. Mes galime matyti kurdami mentalinius vaizdinius, vizualizuodami tai, kas šiaip jau laikoma nematoma. Tai veda prie mano iškeltos prielaidos, kad pasaulis darosi nematomas, arba, tiksliau tariant, optiškai nematomas: mus supantys duomenys nėra matomi akimis. Jie neturi vizualinės formos. Todėl bandymas vaizdiniu būdu užfiksuoti tai, kas nematoma, bus taikomo metodo, o ne pačios informacijos atvaizdavimas. Tad tiksliausia duomenų vizualizacijos vertimo forma bus į nieką, ką matome akimis, nepanašių mentalinių vaizdinių kūrimas.


Kartu šis Išnykuolis (trumpam nutyla)… Netikėtini įvykiai, įvykiai, neprimenantys nieko, kas vyko anksčiau, yra nematomi Išnykuolio prekognityviniam registrui. Tos didelės apvalios akys niekada nemato esamojo laiko, tik praeitimi paremtą ateitį, o tai reiškia, kad jis tikriausiai nemato savo artimiausios aplinkos, kuri… Am… (Mx užlipa ant stiklo šukių.) Aii (krapštosi prie garso įrašytuvo)… Ištrinti (išjungia garso įrašytuvą).


(Mx paima telefoną ir paskambina (Z).)


Mx – Taip, labas, (Z)… Čia aš… Žinoma… ar patikrinote *** rezultatus tinkle?.. Gerai… Pradžiai tiesiog parenkite paprasto modelio metmenis… būtent, kompleksinės akies vystymosi modelio… Mmm, žinoma, žinoma… taip… mmm. Gerai… Manau, kad… (Z), vis dar esti daug maišaties svarstant, ar vizualinei paradigmai jau galas, ar ne… Aha… Keletas žmonių, be abejo, tvirtina, kad mes gyvename labai vizualiniais laikais… bet tai tikrai nereiškia, kad regai priklauso hegemonija – gyvename tokiais laikais, kai sąveikaujame su nematomais ir abstrakčiais procesais per vizualines vartotojo sąsajas… Aha, taip, būtent… kiek primena sapnų ir hipnagoginius vaizdinius, aplankančius prieš pat užmiegant. Jie panašūs į vaizdus ekrano languose – turiu tarsi pritraukti ir paslinkti, kad pamatyčiau visą vaizdą… Taip, aha… ir mąstydama įsivaizduoju žodžius ir sakinius, redaguojamus lyg teksto apdorojimo programoje… Aha… Žinote, rašto technologija įsirašė mumyse, skaitančiuosiuose ir rašančiuosiuose… Ne, paklausykite: ankstyviausi mūsų turimi rašytiniai šaltiniai, šumerų molinės lentelės, buvo ne mitai, poezija ar istorijos, ne, tai buvo sąskaitybos įrašai, kur žodžiai galėjo tarnauti vietoj prekių – miežių ir galvijų, – aprašytų todėl, kad tai buvo tokia informacija, kurią įsiminti buvo nelengva. Taigi rašytinė kalba ir literatūra yra kilusios iš apskaitos procedūrų ir poreikio išlaikyti skaičius tvarkingus. Klausimas, kaip į mus įsirašys skaitmeninė informacija. Arba kaip mes patys galime įsirašyti į ją… O tai išsiaiškinti, žinoma, yra mano užduotis… Nepaisant to… kur aš baigiau… sapnų vaizdiniai… Kai guliu lovoje sąmoninga, bet nekontroliuojanti vaizdinių, regiu žmones ir situacijas, kurių niekada nebuvau mačiusi. Iš kur jie atsiranda?.. (Vėl lyja.) Įdomu, taip… bet, žinoma, visi šie sapnų vaizdiniai yra visiškai nenuspėjami ir trumpalaikiai mentaliniai vaizdiniai… Ko noriu, tai nuspėjamumo! Aiškių vaizdų! Štai čia ir bus jūsų pareiga, (Z), – surasti logišką informacijos vertimo į mentalines vizualizacijas, kurias būtų galima stabilizuoti ir komunikuoti, metodą… Ne ne, ne skaitmenines tinklaines, jos vis dar yra grįstos optika, taip mes liekame ten, kur esame… Žinoma, žinoma, taip… Aha. Aha aha aha. Taip ir padarykite. Persiųskite. Iki.


(Įjungusi garso įrašytuvą, prieina prie lango, pirštais pabarbena į langą, lyja, tolumoje griaudi perkūnija, Mx vaikšto ir kalba.)


Mx – Įrašas 13.6. Kaip puikiai žinai, miela ***, kadangi ilgą laiką atidžiai klauseisi pasakojimo apie regos vystymąsi, mes visi daugeliu atžvilgių esame akli. Akys mato tik apribotą tikrovės spektrą, o smegenys interpretuoja gautus signalus labai įvairiai. Tikrovė mūsų nepasiekia per akį. Objektyvumas neįmanomas. Su visu tuo baigta. Rega, kaip ir kiti pojūčiai, yra subjektyvi. Mes susitaikėme su tuo. Tačiau: visos tos alternatyvios pavienės perspektyvos, kartu paėmus, dabar sudaro tiršką rūką. Tai, kas artima, tampa tolima, kryptimi, kurios patvirtinti neįmanoma. Sakoma, kad kai objektyvumas tampa neįmanomas, turime išmokti kitų matymo būdų. Pradedu nujausti, kokie gali būti šio naujojo matymo būdo kontūrai.


(Sutraška elektra, sužybsi šviesa.)


Mx – (Mx balsas tampa pakylėtas, ji kalba greičiau, mažiau tvardosi) Pasitelkę abstrakciją ir skaičiavimus… kolektyvinius?.. neuronų tinklus, mes galėsime įsivaizduoti pasaulį ne tik tokį, koks jis atrodo mums patiems, bet ir tokį, koks jis turėtų būti pagal mūsų skaičiavimus! Tada vizualinis korteksas bus vis labiau naudojamas skaičiams suvokti… ar, kaip šiandien sakome, apdoroti. Termino „rega“ reikšmė galės būti kiek artimesnė ankstesnei žodžio „vizija“ reikšmei, t. y. gebėjimui kurti vaizdinius apie tai, kas iš tikrųjų nėra matoma.


(Stipriai sugriaudžia griaustinis. Elektros srovė nutrūksta: garsas dingsta, šviesa išsijungia.)

Garso pjesės, pristatytos 2017 m. Vinipego šiuolaikinio meno instituto „Plug In“ programoje Stages: Drawing the Curtain (kuratorė Jenifer Papararo), rankraštis. Bendradarbiaudama su „Plug In Editions“, pjesę publikavo „Fillip“ leidykla.

Mindaugo g.15 nuotraukos, 2025 m. birželis ir spalis