Įžanga

2021 Sausis, Yates Norton

2020 metų pradžioje mūsų viešosios programos kvietė dalintis mintimis, perspektyvomis ir praktikomis, grįstomis priešingu naratyvu nei tas, kuris naudojamas susipynusioms individualizmo ir konkurencijos ideologijoms. Šios ideologijos užgožė paprastą – ar net akivaizdų – faktą, kad mes esame viena nuo kitos priklausomos būtybės, egzistuojančios ir klestinčios tarpusavio pasitikėjimo tinkle. Prasidėjus pandemijai, tapo akivaizdu, kad net oras, kuriuo kvėpuojame, yra susijęs su abipuse atsakomybe. Taip pat išryškėjo konkurencija dėl oro (kas gali kvėpuoti oru pasitikėdamas ir rūpindamasis kitu? kam leidžiama kvėpuoti? kas turi priėjimą prie neužteršto oro?), ypač socioekonominio statuso, rasės, amžiaus ir neįgalumo kontekste. Klausimai apie tai, kas gali kvėpuoti, jau nekalbant apie tai, kuo kvėpuojame, per ilgai buvo retoriški, užduodami iš galios pozicijų. Trūko atsakymų į klausimus, kaip, laikui bėgant, galime kvėpuoti ir atsakingai egzistuoti kartu, kad išlaikytume vieni kitus. Atsakymams ir klausymuisi trūko erdvės. 

Kylant pasipiktinimui, kad galingos individualizmo ir konkurencijos ideologijos tebegyvuoja, nepaisant jų stulbinamo melagingumo, galbūt verta priminti tarpusavio priklausomybės pavyzdžius. Be abejo, jei žmogiška sėkmė (juk šios ideologijos priešakyje yra žmogus), kurios abejonių keliantis apibrėžimas – ką nors įgyti (žemės, kapitalo ir t. t.), yra grindžiamas kažkieno ar kažko nesėkme, ateitis yra neišvengiamai netvari ir asimetriška. Joje egzistuos keli laimėtojai ir daugybė pralaimėtojų. Žinoma, „pralaimėtojai“ kartais yra tie, kurie suprato, jog abipusis klestėjimas atsiranda ne kovojant su konkurentais, bet pripažįstant ir puoselėjant mūsų tarpusavio priklausomybę, prisiimant atsakomybę, kurios tikslas – sugyventi. Žiūrint etimologiškai, sėkmė reiškia kažką, kas „ateina ar duoda vaisių ateityje“. Apibendrintai tai yra besitęsiantis projektas, siūlantis gyvybę ir ateitį. Individualizmo ir konkurencijos kultas susiaurino šį apibrėžimą nuo dosnumo paveldėjimo iki atidžiai stebimo projekto, kurio metu išrinktieji kitų sąskaita paveldi teises ir privilegijas. Kolonializmas ir jo padariniai parodė, koks atgyvenęs ir mirtinas yra šis sėkmės apibrėžimas.  

Rūpestis yra tęstinis projektas, skirtas puoselėti dėmesį mūsų tarpusavio priklausomybei. Rūpestis negali būti nei pabaigtas, nei išspręstas. Mes grumiamės (mėgstama Eli Clare sąvoka) vieni su kitais, tvarkydami ir pertvarkydami savo pozicijas šiame besiformuojančiame pasaulyje, kuriame nuolat kartu judame į priekį. Rūpestis yra nuolatinis ir santykinis. Turime jį tobulinti atidžiai klausydamiesi ir pamiršdami tai, ką manėme žinantys. Šia prasme rūpestis reiškia įsipareigojimą. 

Pirmuoju Rupert žurnalo numeriu stengiamės tęsti tai, ką išmokome ir pamiršome šiais metais. Kaip ir penkerių metų jubiliejinis leidinys, šis žurnalas leidžiamas rinkimo ir kaupimo tikslu. Tai tęstinis redakcinis projektas, kuriuo siekiama perduoti ir dalytis informacija. Pirmojo numerio ištakos yra 2020 metų viešosiose programose, kurios buvo paremtos rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės idėjomis. Skaitydami šį žurnalą neleiskime, kad rūpestis, tarpusavio priklausomybė ir atsidavimas liktų temomis, kurias perbėgame. Tegul jos tampa minčių, pokalbių ir praktikų užuomazgomis, kurias perduodame.  

1-ojo numerio sudarytojas: Yates Norton
Tekstų autoriai: Angels Miralda Tena, Artūras Tereškinas, Eli Clare, Yates Norton, Jaakko Pallasvuo, Jussi Koitela, Oli Mould, Rob Crosse, Samantha Lippett, Sarah Lippett, Sophie Seita, Vaiva Grainytė, Viviana Checchia, Yvonne Billimore, Johannes Helden, Eliza Chandler ir Ieva Petkutė.
Kalbos redaktoriai: Dangė Vitkienė (LT), Yates Norton (ENG)
Vertėjai: Erika Urbelevič, Paulius Balčytis, Rimas Uzgiris, Darius Sužiedėlis
Dizainas: TAKTIKA Mantas Rimkus ir Nerijus Keblys
Programavimas: Andrius Zupkus
Dėkojame: Gabrielei Marijai Vasiliauskaitei, Rugilei Miliukaitei, Simonai Šulnytei

Tobula netobulybė

Sausis 2021, Eli Claire

Eli Clare yra poetė, rašytoja, aktyvistė ir pedagogė. Eli sakyta kalba „Tobula netobulybė pandemijos metu“ buvo Rupert 2020 metų parodos Kiti kambariai viešosios programos dalis. Daugiau informacijos rasite čia. Šis tekstas yra ištrauka iš Eli Clare knygos Brilliant Imperfection: Grappling With Cure (2017).

Problemų turintys ir problemas keliantys kūnai-protai

Problema, kurią siekia išspręsti diagnozavimą, gydymą, vadybą, reabilitaciją, prevenciją ir išgijimą apimantys įstaigų tinklai, yra daugialypė. Vakariečių baltaodžių požiūriu, daugelis kūnų-protų turi problemų. Arba problemos yra vienintelis juos apibūdinantis dalykas. Arba jie patys kelia problemų. Arba yra laikomi ir turinčiais problemų, ir jas keliančiais.

Tokia samprata kelia klausimų: kurios realybės apibrėžiamos kaip problemiškos, kas jas taip apibrėžia ir kam tai naudinga? Atsakymai į šiuos klausimus aktualūs ne tik egzaminų auditorijose ar tyrimų laboratorijose ir liečia ne tik visuomenės sveikatos politiką ar diagnozių kodus. Norėdami juos rasti, turime apmąstyti galią ir privilegiją, korporacijų godumą ir savo pačių žinias apie mediciną. Šie atsakymai liečia ir mūsų intymų santykį su savuoju kūnu-protu. Taip pat jie liečia ir požiūrius į realybę, atsiskleidžiančius mokyklose, kalėjimuose bei ligoninių priimamuosiuose.

Kai kurie atsakymai galbūt akivaizdūs ir visuotinai pripažįstami.

Pavyzdžiui, JAV vyraujanti medicinos sistema kultūrine, moksline ir materialia prasme tam tikras kūno-proto būkles vienareikšmiai apibrėžia kaip problemas – tarkime, paprasta sloga laikoma tik nepatogumu, bronchitas – jau rimtesniu negalavimu, o plaučių uždegimo diagnozė – išties pavojinga. Tokiam vertinimui beveik niekas neprieštarautų. Gali pasirodyti, kad apibrėžti kūno-proto problemas paprasta, pakanka vadovautis intuicija.

Bet šis paprastumas tik paviršinis.

Anot medicinos pramonės, raumenų distrofija taip pat yra viena tokių problemų, ne mažiau akivaizdi už plaučių uždegimą. Tačiau tai rodosi savaime suprantama tik tol, kol nežinome, kas kalbama žmonių su negalia bendruomenėse. Štai ką sako Harrieta McBryde Johnson, gimusi su neuromuskuliniu sutrikimu, panašiu į raumenų distrofiją: 

Būdama penkiolikos išmečiau nugaros įtvarą ir leidau savo stuburui išsiriesti S raidės forma. Dabar mano dešinysis šonas turi dvi gilias įdubas. <…> Stuburui grįžus į savo natūralią formą, ėmiau patogiai jaustis savo pačios kūne. <…> Anksčiau bandydavau tai paaiškinti. <…> Man patinka mano gyvenimas – dėl to, kad lėkdama motoriniu vežimėliu šiomis tvankiomis gatvėmis patiriu be galo malonių pojūčių ir turiu lygiai tiek pat priežasčių gyventi ar mirti, kiek ir kiti žmonės. Nors kartais gyvenimas vargina. <…> Dauguma žmonių nenori to žinoti. Jie įsivaizduoja viską apie mane supratę iš pirmo žvilgsnio. 1

Jei išklausytume ją ir daugelį kitų žmonių su negalia, kurių gyvenime netrūksta nei komforto, nei malonumų, nei prasmės, taptų žymiai sunkiau, o gal net visai neįmanoma laikyti raumenų distrofiją neginčytinai šalintina problema.

Medicinos industrija pernelyg dažnai vadina mūsų vidines patirtis problemomis neatsižvelgdama į tai, ką patys žinome apie savo kūną-protą. Tačiau kartais situacija gali būti ir priešinga.

[…]

Viena vertus, raumenų distrofijos paveikti žmonės priešinasi nuolat jiems peršamai kūno-proto problemų sampratai, kita vertus, žmonės, sergantys mialginiu encefalomielitu ir turintys lėtinio nuovargio sindromą, sunkiai dirba siekdami, kad jų kūno-proto problemos taptų pripažintos, tačiau gydytojai ir spauda vis tiek jas ignoruoja arba sumenkina. Šios situacijos atrodo viena kitai priešingos, tačiau iš tikrųjų yra persipynusios – abi jas lemia medicinos pramonės siekis išlaikyti autoritetą atmetant tai, ką patys žinome apie savo vidines patirtis.

Iš tiesų, kas sprendžia, kurias subjektyvias realybes priskirti kūno-proto problemoms? Kartais atsakymų būna ne vienas ir jie vienas kitam prieštarauja.

Norėčiau aptarti prieštaringą ūgio klausimą, ypač kiek tai liečia žemo ūgio berniukus. Ar žemas ūgis yra kūno-proto problema, net kai jis nesusijęs su jokiais sveikatos sutrikimais (kad ir kaip jie būtų apibrėžiami) ar nepalankiomis materialiomis sąlygomis, tarkime, nevisaverte mityba? Atsakymai gali būti prieštaringi. Vieną jų pateikia sintetinio augimo hormono (angl. human growth hormone, HGH) gamintoja „Eli Lilly“. Vieni gydytojai ir tėvai pritaria šios farmacijos įmonės teiginiams, kiti – ne. Mažo ūgio žmonės, tiek vaikai, tiek suaugę, į šį klausimą taip pat atsako įvairiai. Amerikos Žemaūgių žmonių organizacija pateikia dar kitą atsakymą. 

Apibrėžti kūno-proto problemas mažų mažiausia sudėtinga.

Nuo jų apibrėžčių labai daug kas priklauso, įskaitant ir milijonus dolerių pelno. Pastaruosius šešiasdešimt metų HGH prekiaujančios farmacijos korporacijos mažą ūgį įvardija kaip sunkią problemą, kurią iš vaiko – ypač berniuko – gyvenimo reikia kuo anksčiau pašalinti. Jos aktyviai stengiasi išplėsti savo medikamentų rinką, paveikdamos ir kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kurių vaikų ūgis nepriimtinai mažas. 2003 m. JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) suteikė „Eli Lilly“ leidimą prekiauti HGH, skirtu ne tik tam tikrą diagnozuotą „sutrikimą“ turintiems žemaūgiams vaikams, bet ir visiems, kurių ūgis tiesiog žemesnis nei 98,8 proc. tos pačios amžiaus grupės vaikų. Dėl šio pokyčio „Eli Lilly“ rinka išsiplėtė 400 tūkstančių naujų vartotojų. Praėjus trejiems metams nuo šio sprendimo, HGH medikamento „Humatrope“ apyvarta jau buvo 460 milijonų dolerių – 40 proc. didesnė nei 2002-aisiais. 2 Tai reiškia, kad naujai apibrėžus vieną kūno-proto problemą – žemą ūgį – „Eli Lilly“ pelnas padidėjo 130 milijonų dolerių.

Kartais atsakymas į klausimą, kas ir kieno naudai tam tikras realybes priskiria problemoms, yra labai aiškus. Kitais atvejais manoma, kad atsakymai yra intuityvūs ir labai akivaizdūs, todėl niekas nesivargina jų įžodinti.

Turiu omenyje heteroseksualumą, baltą odos spalvą ir turtingumą, ypač kai dvi ar daugiau šių sąlygų egzistuoja vienu metu. Nepriežiūros ir smurto dažnumą heteroseksualiose branduolinėse šeimose laisvai būtų galima laikyti problema. Iš kartos į kartą perduodamą baltaodžių iliuziją apie savo viršenybę taip pat tikrai galima laikyti problema. Išteklių kaupimas aukštesniosios klasės ir aukštesniosios vidurinės klasės šeimose, pasireiškiantis drabužių, automobilių, nekilnojamojo turto, maisto, pinigų ir švaistūniškų atostogų pertekliumi, tikrai atitinka kriterijus, leidžiančius tai laikyti problema. Ir vis dėlto kol kas dar niekas neišrado nei „heteroseksualios branduolinės šeimos sutrikimo“, nei „baltaodžių privilegijos sindromo“, nei „turtuolių godumo ligos“. 3 Tiesą sakant, ir nenorėčiau, kad išrastų. Sindromai ir sutrikimai per dažnai panaudojami prieš pačius žmones.

Ir vis dėlto, heteroseksualumas, balta oda ir turtingumas tiesiog nelaikomi problemomis. Jaučiuosi kone kvailokai rašydama tokius akivaizdžius dalykus. Tačiau pasaulyje, kuriame queer, translyčiai, nebaltaodžiai ar neturtingi žmonės kasdien patiria sunkumų dėl to, kad yra laikomi turinčiais arba keliančiais problemų, būtina atkreipti dėmesį net ir į tokią akivaizdžią situaciją. Jauni queer ir translyčiai žmonės išstumiami iš savo šeimų ir namų. Nebaltaodžiai imigrantai rekordiniais skaičiais sulaikomi ir deportuojami. Šizofrenijos diagnozės tikimybė juodaodžiams vyrams keturis kartus didesnė nei baltaodžiams. Neturtingi žmonės vadinami tingiais ir nesumaniais, į juos neigiamai žiūrima dėl jų neturto. Kai esi laikomas turinčiu ar keliančiu problemų, to pasekmės labai greitai akumuliuojasi ir išauga. Nepaisant viso to, heteroseksualumas, balta oda ir turtingumas prasmunka nediagnozuojami, niekas neįkalinamas ir neatstumiamas tik dėl to, kad jaučia potraukį kitai lyčiai, yra baltaodis arba turtingas.

Nemažai atsakymų į klausimą, kas ir kurias realybes apibrėžia kaip kūno-proto problemas, yra susiję su galia ir privilegijomis.

***

Santykis tarp gydymo būdų ir problemų taip pat labai glaudus. Knygoje Normal at Any Cost žurnalistės Susana Cohen ir Christine Cosgrove pasakoja apie HGH, „Eli Lilly“ ir apie tai, kaip mergaičių aukštas, o berniukų – žemas ūgis imtas laikyti problema. Knygai įpusėjus, jos šiek tiek ironizuodamos pažymi: „Kartais vaistai patys ieško ligų.“ 4

Jei raumenų distrofija nebūtų laikoma problema, Raumenų distrofijos asociacija pastaruosius penkiasdešimt metų nebūtų skatinusi ir rėmusi atitinkamų tyrimų. Jei buvimas gėjumi, lesbiete arba biseksualiu nebūtų apibrėžti kaip problema, neegzistuotų pokalbių terapija buvusiems gėjams. Jei buvimas nebaltaodžiu nebūtų laikomas problema, neegzistuotų odos šviesinimo priemonės. Jei neegzistuotų sintetinis HGH, „ne augimo hormono trūkumo nulemtas žemas ūgis“ (frazė, kurią „Eli Lilly“ pavartojo FDA posėdyje) nebūtų pateikiamas kaip problema. 5

Vaistų egzistavimas yra ne tik sąlygotas įvairiausiomis formomis pasireiškiančių kūno-proto problemų, bet ir jas kuria.

Įvairios išgijimo sampratos

Medicinos pramonei apibrėžus, įvardijus arba sukūrus problemą, mes – klientai, pacientai ir vartotojai – nepatiriame kokios nors vienos, sutelktos intervencijos. Ideologine prasme išgijimo samprata reprezentuoja itin nelanksčias vertybes. Tačiau kaip įvairialypė ir prieštaringa praktika ji gali apimti tūkstančius įvairiausių technologijų ir procesų. Kiekvienai variacijai būdingi saviti pavojai ir galimybės.

Bent didžiajai daliai žmonių tam tikros medicinos technologijos dažniausiai būna veiksmingos. Antibiotikai gelbsti nuo infekcijų, sintetinis insulinas – nuo diabeto, sintetinis estrogenas ir testosteronas padeda translyčiams žmonėms performuoti savo lytiškus kūnus-protus – visi šie medikamentai duoda patikimus ir stabilius rezultatus.

Dar kitos technologijos gali suteikti naujų vilčių, tačiau užtraukia ir didesnę riziką arba atneša nevienareikšmius rezultatus. Chemoterapija ir radiacijos terapija išnaikins vėžį, leis pasiekti remisiją, padės išlošti laiko ar tiesiog sustiprins kančias? Išoperavus smegenų auglį baigsis priepuoliai ir veriantis skausmas ar jie tik šiek tiek palengvės, bet išsivystys regos sutrikimai?

Kai kurie gydymo ir reabilitacijos būdai yra tolygūs eksperimentams arba apskritai laiko švaistymui. Kai gydymas augimo hormonu, klubo stabilizavimo operacija arba 1000 dolerių per mėnesį kainuojantis vitaminų ir žolelių režimas pakrypsta ne ta linkme ir sukelia lėtinę ligą, dar labiau apriboja judėjimą arba įvelia į skolas, kartais susimąstome ir prisimename momentą, kai leidomės vedami tuo keliu. Arba atvirkščiai – jaučiamės dėkingi, kad rizikingas veiksmas atnešė teigiamų pokyčių mūsų kūnui-protui.

Be to, dar esama iliuzinio gydymo. Prisimenu savo tėvų neblėstantį troškimą mane pataisyti. Tai buvo gryniausia fantazija, skatinama gėdos ir sielvarto. Nors medicinos pramonė kartais tikrai manipuliuoja žmonių viltimis ir troškimais, niekas, išskyrus už mane besimeldusius krikščionis evangelikus, niekuomet nežadėjo mano tėvams iš tikrųjų išgydyti protinį atsilikimą arba cerebrinį paralyžių. Jie to siekė vedami vien savo vaizduotės.

***

Medicinos pramonė visuomet išlieka ištikima galutiniam gydymo tikslui – užtikrinti, kad kūno-proto problema nebeegzistuotų, tarsi niekada ir nebūtų egzistavusi. Tačiau praktikoje priimame ir dalinį išgijimą, ir potencialią galimybę išgyti, ir netgi visišką gydymo nesėkmę. Pavyzdžiui, esama įvairiausių technologijų, skirtų padėti antsvorį turintiems žmonėms sulieknėti: madingos dietos, receptiniai svorį mažinantys medikamentai, skrandžio apylankos ir skrandžio juostos operacijos. Apkūnumo fobijos apimtai visuomenei tarsi nerūpi, kad dietos dažniau sukelia svorio kritimo ir augimo ciklus, o ne ilgalaikį sulieknėjimą. Nerūpi ir tai, kad operacijų rezultatai labai stipriai varijuoja – nuo mirties iki visam laikui liekančių valgymo, mitybos ir virškinimo sunkumų, arba nuo žymaus ir ilgalaikio svorio sumažėjimo iki trumpalaikio sulieknėjimo, kurį vėl lydi svorio priaugimas. Siekis tapti lieknais ir atsikratyti bet kokio apkūnumo, rodos, vertinamas nepaisant jį lydinčių nesėkmių, pavojų, abejotinų medicininių procedūrų ir akivaizdžios žalos. 6

Išgijimui apskritai priskiriame nekvestionuojamą vertę, pateisinančią bet kokius metodus, net jei šie nepatikimi, rizikingi, dviprasmiai, eksperimentiniai, o gal visai bergždi ar išsigalvoti. Negana to, kai gydymas akivaizdžiai nepavyksta, mes – vartotojai, klientai, pacientai – dažnai, kartais subtiliai, o kartais tiesmukai, esame dėl to kaltinami. Nes nepakankamai stengėmės. Nes tingėjome. Nes pasirodėme esą atsparūs medikamentams. Nes buvome nepaklusnūs. Arba mums sakoma, kad, jei palauksime, kada nors ateityje atsiras naujas, patikimesnis gydymo būdas. Vis dėlto, nepaisant viso to, pati išgijimo samprata kažkodėl niekad neužklausiama.

Odos šviesinimo priemonės ir karštosios versmės

***

Išgijimą žadančios priemonės apima įvairiausius dalykus: klausos implantus, odos blyškinimo kremus, vakcinas ir karštąsias versmes. Daugelis šių technologijų yra persipynusios su medicinos pramone – jas tiekia farmacijos korporacijos, jos paskiriamos vartotojams pagal diagnozę ir gydymo planą, tyrėjai, gydytojai ir sveikatos draudimo kompanijos jas formuoja, o farmacininkai jomis prekiauja. Tačiau siekiant išgyti pasitelkiama ne tik tai, kas laikoma medicina, bet ir priemonės, kurias galime rasti kosmetikos stalčiuose ar sveikatingumo centruose.

***

Odos balinimo produktai yra skirti pašalinti tamsios odos problemą. Sociologė Amina Mire itin aiškiai tai išdėsto: „Per visą Vakarų kolonializmo istoriją <…> tamsus kūnas [dominuojančiai kultūrai] reprezentavo tai, kas mažiausiai dorybinga ir estetiškai nepatraukliausia. <…> Kolonizuojamų tautų kultūros ir kūno įvaizdžio laikymas patologiniais, netikusiais ir <…> negražiais buvo esminė <…> baltaodžių viršenybės prielaida.“ 7 Kitaip tariant, odos spalvos problema yra grindžiama rasizmu, pasiremiant medicinos pramonės nustatyta patologijos sąvoka.

Ilgametė gydymo tradicija rodo, kad problemos deklaravimas paprastai atveria kelią parduoti jos sprendimą. Feminizmo tyrėja Margaret Hunter rašo: „Spalvotosioms moterims ir vyrams atsiveria vis daugiau galimybių keisti savo kūnus, kad šie taptų baltesni. Galima nusipirkti šviesesnės spalvos kontaktinius lęšius akims; galima išsitiesinti banguotus ar garbanotus plaukus; galima kosmetinės chirurgijos būdu pasikoreguoti lūpas, nosį ar akis. Bet viena seniausių tradicijų yra odos balinimas.“ 8 Šiam tikslui naudojami produktai skambiais pavadinimais: „Ambi Fade Cream“, „Esotérica“, „Porcelana“, „Vantex“, „Venus de Milo“. Teigiama, kad jie šviesina, skaistina ir balina odą. Jų rinkodara nutaikyta į tamsiaodes, spalvotąsias moteris, pasitelkiant tokius šūkius kaip „skaisti ir miela“, ir vis dažniau į tamsiaodžius vyrus, žadant, kad jie taps „šviesūs ir gražūs“. Nors šie kremai parduodami kaip grožio priemonės, kai kurie vis dėlto yra receptiniai, tad yra atsidūrę ties kosmetikos ir farmacijos riba. Daugelio jų sudėtyje esama toksiškų, kūną-protą žalojančių chemikalų, kuriuos FDA griežtai kontroliuoja arba netgi draudžia. Bet galų gale jie nėra labai stipriai susiję su medicinos pramone, nes jų paklausumas nepriklauso nuo diagnozių klasifikacijos ar medikų pripažinimo.

Tokių kremų paklausa pirmiausia priklauso nuo rasistinių ir seksistinių grožio sampratų bei pačių spalvotųjų moterų (ir vyrų), priėmusių sampratą, kad jų odos tamsumas yra netinkamas ir keliantis problemų. Viena dvidešimt vienerių moteris, paklausta, kodėl rizikuoja savo sveikata šviesindama odą, atsakė: „Noriu, kad žmonės galvotų, jog esu daugiau nei paprasta mergina iš geto. <…> Noriu užėjusi į šokių salę jaustis kaip kino žvaigždė – baltaodė žvaigždė.“ 9 Tiesmukai kalbant, odos baliklių gamintojai pelnosi iš gėdos.

Mums parduodami labai įvairūs produktai ir terapijos programos, skirtos ištaisyti tai, kas mumyse neva sugedę, netinkama arba gėdinga. Kai kurie jų, pavyzdžiui, odos balikliai, nuo pat pradžių kurti būtent tam tikslui. Kiti, tokie kaip karštosios versmės ar grynas oras – pajungti vėliau.

Turiu omenyje Vorm Springsą Džordžijos valstijoje, Saratoga Springsą Niujorko valstijoje, Bratleborą ir jo tyrą orą Vermoto valstijoje bei Saranak Leiką Niujorko valstijoje. Pakankamai pinigų kelionėms turintys ligoniai ir žmonės su negalia jau seniai klajoja ieškodami išgijimo, nusiraminimo arba ir vieno, ir kita. Daugeliui teko lankytis Džordžijos Vorm Springso fonde, Bratleboro hidroterapijos įstaigoje, Adirondako „kotedžo“ sanatorijoje, Roosevelto maudyklėse. Iš po žemių trykšta karštas, burbuliuojantis vanduo, kupinas kalcio bikarbonato, natrio chlorido, anglies dioksido. Gaiviai kvepia vėsus oras. Keliautojai čia atvykdavo maudytis, kvėpuoti ir atsigauti.

Vorm Springse jie mėnesių mėnesius gulėdavo ligoninės lovose, kęsdavo daugybines operacijas, verkdavo naktimis bandydami užmigti, kovodavo su skausmu, kančia ir vienatve. Atlikdavo fizioterapijos programas versmių šildomuose baseinuose. Kai kurie poliomielitą pergyvenę žmonės iš naujo išmoko vaikščioti – kitiems nepavyko. Saranak Leike jie aštuonias valandas ilsėdavosi lauko terasose, traukdami į plaučius neva tuberkuliozę išgydantį orą. Kai kurie išgyveno, kiti mirė. Bratlebore jie gulėdavo suvynioti į vandenyje išmirkytas paklodes drebėdami ir prakaituodami, litrais gerdavo vandenį, plūduriuodavo privačiose voniose, alsuodami geruoju oru. Kai kurie grįžo iš savo viešnagės atsigavę, geresnės savijautos, kiti – ne.

Kanienkehakai (mohaukai), krikai, čerokiai ir abenakiai anksčiau taip pat lankydavosi šiose vietose ir gulėdavo vandenyje – kiekviena tauta turėjo savus gijimo ritualus ir dvasines tradicijas. Tuomet jų žemėse baltaodžiai pradėjo statyti poilsio kompleksus, juose ėmė lankytis kiti baltaodžiai, o afroamerikiečiai dirbo virėjais, patarnautojais ir vairuotojais; buvo teikiamos fizioterapijos, vandens terapijos ir gryno oro terapijos paslaugos. O daugelis čiabuvių buvo išstumti iš savo gimtųjų žemių. Kai kurie mirė nuo tuberkuliozės ir raupų; buvo suluošinti karo, alkio, neturto, alkoholio ir širdies ligų. Kiti gyveno toliau, praktikuodami ir adaptuodami savo tradicinės medicinos sistemas.

***

Keliauju į Saratoga Springsą tikėdamasi maloniai pamirkti šiltame vandenyje. Karštas vanduo atpalaiduoja mano kūną-protą geriau nei bet kas kitas – tremoras ir įtampa tiesiog ištirpsta karštyje. Tampu viena iš daugybės žmonių, kuriuos šimtmečiais traukė šios mineralinės vonios. Atvykus manęs nenustebina Naujojo Amžiaus aromaterapija ir absurdiškos kainos, tačiau nesitikėjau didžiulių senų mūrinių pastatų, panašių į valstybines ligonines ar psichiatrijos įstaigas.

Stabteliu prie 1935 m. pastatytos maudyklos, pavadintos pirmojo ir kol kas vienintelio prezidento, naudojusio žmogaus su negalia vežimėlį bei nuolatos besidomėjusio vandens gydomąja galia, vardu. Pergyvenęs poliomielitą, Franklinas D. Rooseveltas viltingai, o gal desperatiškai leidosi į kelią, paakintas gandų apie Džordžijos šiltųjų versmių gydomuosius vandenis. Prireikė vos kelių dienų 31 laipsnio šilumos baseinuose, kad metų metus trukusias paieškas būtų galima skelbti baigtomis. 1927 m. šis turtingas baltaodis šiaurietis nusipirko 17 tūkstančių akrų kompleksą ir transformavo jį į reabilitacijos centrą bei poliomielitą pergyvenusių baltaodžių susirinkimo vietą. Senose nuotraukose matome pilnus kambarius žmonių su negalia, besinaudojančių judumo įranga – vežimėliais aukštomis atkaltėmis, lazdomis ir ramentais, ratuotomis lovomis, įtvarais. Visi jie – baltaodžiai, išskyrus virėjus ir valytojus. Poliomielitą pergyvenę juodaodžiai keliaudavo į Taskigį Alabamoje. Nors Rooseveltas visiškai neišgijo, ši žmonėms su negalia atvira bendruomenė ir šilti, sraunūs po Paino kalnu tekantys vandenys jam buvo tikrai naudingi. Po keleto metų tapęs prezidentu, jis padėjo rasti lėšų maudyklų statymui prie Saratoga Springso gydomųjų versmių jo gimtojoje valstijoje.

Krypuojančia eisena įžengusi į vis dar veikiančią Roosevelto maudyklą, svarstau, ar darbuotojai galvoja, kad ir aš esu viena iš daugelio beviltiškai svajojančių išgyti keliautojų. Iš tikrųjų ieškau tik nusiraminimo ir to malonaus jausmo, kurį sukelia odą užliejantis mineralinis vanduo, bet jie turbūt mano, kad viliuosi pasveikti. Palikau savo crip pride ženkliuką namie. Fojė puošia medinis vežimėlis su vilnoniu pledu ant vieno porankio, tačiau norint įeiti reikia įveikti du laiptelius, nesimato jokio panduso. Taip pat nematau ir jokios užuominos, kad esame kanienkehakų žemėje. Moteris registratūroje sako, kad šiandien nebėra laisvų vietų. Na ir gerai. Iš tiesų nenoriu leisti pinigų šioje vietoje, kuri pardavinėdama iš žemės gelmių trykštantį mineralinį vandenį pelnosi iš mūsų troškimo nusiraminti ir pagyti.

***

Išgijimo ideologijos išraiškos gali būti kasdieniškos kaip kosmetinis kremas, raminančios kaip ilgas mirkimas karštame mineraliniame vandenyje, gyvybiškai svarbios kaip antibiotikai, komplikuotos kaip chemoterapija, netgi nemediciniškos kaip tyras Bratleboro ar Saranak Leiko oras arba kaip tik – grynai medicininės kaip kepenų transplantavimo operacija. Nė viena atskira technologija negali įkūnyti visos šios ideologijos. Tačiau ją atspindi daugybė įvairių priemonių, tiek senų kaip pasaulis, tiek dar tik besirandančių mokslo pažangos priešakyje.

Eli Clare, „Structure of Cure“ [Išgijimo struktūra], Brilliant Imperfection, p. 67–80. © 2017, Eli Clare. 

Visos teisės saugomos. Pakartotinai išleista gavus autorių teisių savininko ir leidėjo (Duke University Press) sutikimą. www.dukeupress.edu

Ši išversta ištrauka yra saugoma autorinių teisių.
Iš anglų kalbos vertė Paulius Balčytis

1 Harriet McBryde Johnson, Too Late to Die Young: Nearly True Tales from a Life, New York: Picador, 2005, p. 1–2.
2 Susan Cohen, Christine Cosgrove, Normal at Any Cost: Tall Girls, Short Boys, and the Medical Industry’s Quest to Manipulate Height, New York: Tarcher/Penguin, 2009, p. 279–81, 351.
3 Viena ryški išimtis – terminas afluenca (pagal angl. affluent – pasiturintis ir it. Influenza – gripas), pavartotas 2013 m. teismo byloje ginant Ethaną Couchą – turtingą baltaodį paauglį, kuris vairuodamas neblaivus sukėlė keturių žmonių žūtį. The Guardian šiame kontekste terminą afluenca apibūdina kaip tai, kas „rodo, kad [Coucho] elgesio problemos buvo iš dalies nulemtos problemiško auklėjimo turtingoje šeimoje, kai dėl turimų privilegijų jam buvo sunku suvokti savo veiksmų pasekmes“ (Dart, „Paauglys iš Teksaso, sergantis „afluenca“ antrą kartą išvengė kalėjimo“). Nors oficialiai nepripažįstama medicinos industrijos, ši „sutrikimo“ sąvoka čia vartojama siekiant ne apibrėžti turtingumą ar klasines privilegijas kaip kūno-proto problemas, o apsaugoti turtingą baltaodį paauglį. Ačiū Alison Kafer, atkreipusiai mano dėmesį į afluencą ir padėjusiai man tai apmąstyti.
4 Cohen, Cosgrove, Normal at Any Cost, p. 65.
5 Daugiau apie šį FDA posėdį žr. Cohen, Cosgrove, Normal at Any Cost, p. 269–305.
6 Cituojama pgl. Edwin Black, War against the Weak: Eugenics and America’s Campaign to Create a Master Race, New York: Four Walls Eight Windows, 2003, p. 169.
7 Amina Mire, „Skin-Bleaching: Poison, Beauty, Power, and the Politics of the Colour Line“ [Odos balinimas: nuodai, grožis, galia ir colour line politika], Resources for Feminist Research 28, no. 3–4 (2001), p. 15.
8 Margaret Hunter, „The Persistent Problem of Colorism: Skin Tone, Status, and Inequality“ [Nuolatinė kolorizmo problema: odos spalva, padėtis ir nelygybė], Sociology Compass 1, no. 1 (2007), p. 248.
9 Cituojama pgl. Mire, „Odos balinimas“ p. 15.

Man nerūpi

2021 Sausis, Jaakko Pallasvuo

1. 

Kartais kurti meną reiškė užsiiminėti nesirūpinimu.

Mokytis uždaryti duris tarp savęs ir savo vaiko, kuris verkė ir kuriam tavęs reikėjo. 

Kurti meną reiškė nuvežti savo vaiką į vaikų darželį, kur tą darbą atlieka apmokyti prižiūrėtojai, kol tu dirbi darbo darbą, tokį darbą, kokia bebūtų tavo meninė praktika. Tavo vaikas buvo prižiūrėtas, kol sėdėjai kambaryje žiūrėdama į niekur.

Bet tai ir norėjai daryti, tai tavo prigimtis, būti vienai tame kambaryje ir piešti bei rašyti. Ar tai nebuvo savotiškas rūpestis? Rūpestis dėl eterio, rūpestis dėl kažkokio pernelyg-istorinio pokalbio, rūpestis išgalvotu skaitytoju ar ateities žiūrovu?

2. 

Galima jausti mirusių autorių rūpestį. Vienumoje galima būti su autorių žodžiais ir jaustis ne vienam. 

Menas negali „atsakyti“ 

Menas negali „skubiai atsakyti“ 

Menas negali atsakyti. 

Kai menas atsako, menas tampa atsaku. 

Ir atsakas tikrai yra būtinas. Pokytis yra būtinas. Visiškas kultūrinis krypties pokytis yra absoliučiai būtinas. Menas negali atsakyti. Menas negali būti rūpestis. Menas yra demonas. Menas yra rytų vėjas, naikinantis angelas.

3. 

Užveriu duris tarp pasaulio ir savęs. 

ARBA 

Kai rašau, piešiu, redaguoju vaizdo įrašą, tuomet iš tiesų esu dabarties pasaulyje. Nesu izoliuota. Kartais būdama su kitais žmonėmis jaučiuosi izoliuota savo socialiniame vaidmenyje, įstrigusi savo įsivaizduojamuose kitų suvokimuose apie mane. 

Fantazija apie durų uždarymą ir buvimą atskirame kambaryje. Nebūti matoma, daryti dalykus nejaučiant kitų žvilgsnių. Šios patalpos gravitacijos lauko neiškreipia kitų poreikiai.

4. 

Plinta reikalavimas menininkams išeiti iš savo kambarių. Prisijungti vieniems prie kitų gatvėse, apkabinti vieniems kitus, pagaliau surengti tą užsiėmimą. 

Tačiau radikalių pokyčių negalima pasiekti profesionaliais būdais. Įsivaizduoti revoliuciją reiškia įsivaizduoti mirtis tų žmonių, kuriais esame dabar, vaidmenų, kuriuos atliekame. Revoliucijoje menininkas miršta, atskiras kambarys tampa bendru, arba..

5. 

Galbūt mes nesiekėme rūpesčio, galbūt siekėme būti išgelbėti. 

Meno pasaulis norėjo rūpesčio be įsipareigojimų, be dvasios ar kosmologijos, be pareigos ar bet kokio tokio kito seno šūdo. 

Galbūt rūpestis buvo darbas .. žinoma, rūpestis buvo darbas, jie norėjo, kad jais rūpintųsi darbe, jie norėjo tikėti, kad, norėdami būti išgelbėti, jie neturės apleisti darbo situacijos.

6. 

Kartais pagalvoju apie ankstesnį meno pasaulį. Jis tikriausiai vis dar kažkur egzistuoja, kiek paniręs. Narcisizmo, kokaino ir apkalbų, nervinių pakrikimų, negailestingų „jetlag’ų“ ir pėdas žalojančių aukštakulnių, įkinkymų ir pinigų ir didžiulių bjaurių iš toksiško plastiko sukurtų paveikslų meno pasaulis. 

Pūvančios skerdenos formaldehide, pagamintos kažkokio kvailo menininko, nupirktos botoksinių investicijų bankininkų. Kur šios baisybės prapuolė dabar, kai menas yra etiškas, nehierarchinis ir vienyje su grybais bei kerpėmis?

7. 

Norėdama rašyti turi prieš nosį uždaryti duris savo verkiančiam 3 metų vaikui. Jį nuneša tėvas. Verksmai pasitraukia tolumon. Savo kambaryje esi viena. 

Turi išsilaisvinti nuo panikos. Turi atsispirti potraukiui atsistoti. Nori likti kambaryje. Nori ramiai sėdėti ir klausytis. Sėdi priešais rašomąją mašinėlę su griaužiančiu pilkos vilnos megztiniu. Kambaryje skersvėjis. Dabar ruduo. Lyja. 

Klausaisi. Kartais ateina žodžiai. Spausdini. Žodžiai ateina iš palaikančios tuštumos. Žodžiai ateina iš nieko. Rašymas yra būdas niekam kalbėti. Ši tuštuma yra tavo motina. Tavo tikroji motina yra mirusi.

8. 

Dabar jau po trisdešimties metų. Tavo vaikas nepatenkintas tuo, kad skyrei laiko visiems tiems romanams parašyti, užuot juo rūpinusi. Ar tavo vaikas skaitė tavo knygas? Ne. Jis sako, kad jam neįdomu. Tas vaikas yra suaugęs. 

Vaikui sunku išsilaisvinti nuo praeities. Vaikas piktas. Tu rami. Stebi savo vaiko negatyvumą. Priimi jį. Galbūt apie tai parašysi. Žinai tai, ko nežino tavo vaikas. Jis žino uždarytas duris. Tu žinai, kas buvo tavo durų pusėje. Ten buvo tuštuma ir iš jos krito žodžiai, turėjai juos pagauti.

9. 

Kai vaiko mama rašė apie tuštumą, vaiko tėvas kuravo bienalę apie mikroplastiką ar ką bebūtų. 

Vaiko motina ir tėvas NEKENTĖ, kai juos vadino Motina ir Tėvu. Tai buvo per sunku, per daug Froidiška. Žinai, mes turime vardus? Energetiškai tai jausmas, lyg kažkas ne taip. Iš tiesų labiau jaučiuosi daugybės žarnyno bakterijų šeimininku nei tėvu, pasakė tėvas, ir įsėdo į lėktuvą į Lisaboną. 

Vaikas buvo vienas, žaidė vaizdo žaidimus, auklė svetainėje ant sofos naršė „Tinder’į“.Visi norėjo būti išdulkinti, visi norėjo, kad juos sunaikintų žmogus, idėja, socialinė dinamika ar kas nors. 

O ką, jei nustotume rūpintis ir pasaulis susitvarkytų pats?

10. 

Man nerūpi: 

sakinys, elgesys, ramybė! 

Menas buvo tai, ką pikti keistuoliai kūrė Reagano Amerikoje. Spjaudydami į veidą. 

Menas buvo tai, ką 2003 m. Berlyne išbandė aseksualūs marksistai, visiškai atsiriboję nuo vizualinio malonumo. 

Menas buvo tai, už ką galėjai laimėti prizų: buvo įrodymų vaizdo įrašais, kaip Lietuvos meno scena šoka aplink auksinį veršį. 

Menas buvo gražiosios Fra Angelico freskos, nutapytos San Marco konvento celėse kitų vienuolių apmąstymams. Gal tai buvo rūpestis. 

Ar patikėjai manimi, kai pasakiau:

Man nerūpi.

11. 

Atrodo, kad menas reikalauja nesirūpinimo. Savotiško atsiskyrimo nuo pasaulio reikalų. Gal rūpestis ir prisirišimas nėra tas pats. 

Menas tampa iškreiptu, nemenišku, kai menininkas per daug rūpinasi (kolekcininkais, kuratoriais, aktyvistais, savo tėvų nuomone ir kt.).

Menas yra sujauktas, lengvabūdiškas, nerūpestingas. Savo nerūpestingumu menas žeidžia žmones. Jis vartoja gyvybes. Jis gali neteisingai atspindėti tikrovę, nutapyti ką nors trapaus ir uždaryti kamputyje. 

Antiinstitucinio diskurso bienalės vis dar buvo kaip griaunamoji jėga. Greta dirbtuvių apie bendrumą? Greta kavinės ir dovanų parduotuvės.

12. 

13. 

Man rūpi ši akimirka. Čia perkeliu savo dėmesį. Aš esu čia. Šalta. Esu parke. Žmonės rūpinasi bendru parko kampe įrengtu sodu. Man šalta. Stebiu juos. Man rūpi. 

Kažkas supa vaiką sūpynėse. Vaikas siūbuoja pirmyn ir atgal. Tai yra rūpestis: cikliškas, tiksintis. 

Rūpestis negali būti įvykis. Rūpestis negali būti kūrybiška ES iniciatyva. Yra šalta esu parke. Dėviu tokį šaliką, jis bando sušildyti mane, bet to nepakanka. Šis šalikas kainavo 160 eurų. Jo nusipirkimas buvo tarsi atsitiktinumas, ne taip perskaičiau kainą. Pajutau, kad negaliu atsisakyti, kai manęs jau prašė sumokėti. Niekada negaliu pamesti šio šaliko. Viskas praras savo formą ir grįš į beformiškumą. Pinigai nėra tikri. Šalikas kainavo daugiau nei šis tekstas.

14. 

Ar galima galvoti apie rūpestį, negalvojant apie taupymą? Kaip paimami globos darbų resursai, kaip privatizuojama globa, kaip spekuliuojama ja.

Kai viešoji sveikata tampa privačia prabanga, atsiduriame čia. Globa tampa išskirtine, reta ir patrauklia. Neįprasta kaip skulptūra. Kokia liūdna mintis. Šalta. Turiu stotis ir vaikštinėti. 

Tėvas, dėvintis geltoną lietpaltį, šokinėja aukštyn ir žemyn ant keisto minkšto žaidimų aikštelės asfalto. 

Priežastis, dėl kurios viskas atrodo gražu, yra ta, jog viskas yra išsibalansavę, tačiau pagrindas visada yra tobuloje harmonijoje. Taip viskas egzistuoja Budhos gamtos karalystėje, prarandant pusiausvyrą prieš tobulos pusiausvyros pagrindą. 

– Shunryū Suzuki; „Dzeno protas, pradinuko protas“

Iš anglų kalbos vertė Lina Rukevičiūtė

Yates Norton interviu su Oli Mould

2021 Sausis, Yates Norton

Oli Mould Ruperte skaitė pranešimą „Antiindividualizmas, empatija ir solidarumas: kolektyvinio kūrybiškumo link“. Šis pranešimas buvo Ruperto 2020 metų rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės programos dalis. Daugiau informacijos rasite čia. Šiame interviu viešųjų programų kuratorius Yates Norton kalbina Oli pandemijos tema, kurią jis tyrinėjo pranešimo metu.

Prieš keletą mėnesių Ruperte skaitėte pranešimą apie tai, kaip svarbu pripažinti abipusę priklausomybę ir rūpestį kaip etiško gyvenimo pamatą. Jūs aptarėte išaugusių asmeninių interesų ir individualizmo istoriją ir kaip šios tendencijos buvo natūralizuotos Vakarų kultūroje. Šiuo metu esame karantine pasaulinės pandemijos metu, ir daugybė dalykų, apie kuriuos rašėte, tapo akivaizdūs. Gal galėtumėte papasakoti apie savo patirtį per šią krizę, susiedamas ją su tyrinėtomis rūpesčio, kūrybiškumo ir meilės idėjomis? 

Pirmoji pandemijos banga šių metų vasarį ir kovą buvo sunkiai pakeliama daugeliui žmonių, ypač dėl visus greitai apėmusios ekonominės ir biologinės nežinomybės baimės. Čia, Jungtinėje Karalystėje, atsirado daugybė savitarpio pagalbos projektų, kuriuos organizavo vietos bendruomenės, susirūpinę gyventojai, tikėjimo grupės ir net vietos jaunimo klubai. Jie mobilizavosi ieškodami maisto ir prieglobsčio labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams. Tai buvo sunkus laikas daugeliui žmonių, tačiau savaime labai išaugo rūpestis pačiais pažeidžiamiausiais ir jų apsauga. Pasirodė, kad didelėje krizėje žmonės tinkamai mobilizuojasi. Vėlesniais mėnesiais mobilizacija šiek tiek prislopo arba reiškėsi labiau instituciniu lygmeniu, nes rūpintis šia sritimi ėmėsi stambesnieji vienetai (kaip antai šalių vyriausybės ir NVO). Šiaip ar taip, asmeniniai interesai, buvę plačiai paplitusio neoliberalizmo ir vyriausybinės politikos skiriamieji požymiai pirmame ir antrame šio amžiaus dešimtmetyje, ypač per pandemiją tapo mažiau pastebimi. 

Tiek kultūros, tiek sveikatos apsaugos sektoriai buvo sistemiškai nuvertinami daugybės neoliberaliosios pakraipos vyriausybių. Kaip, Jūsų manymu, sveikatos ir kultūros sektoriai mokosi vienas iš kito? 

Per praktiką. Sveikatos apsaugai reikalingas holistinis požiūris, o šiam reikalingi įvairūs įgūdžiai, žmogiškieji resursai ir, svarbiausia, laikas. Lūžusią koją pagydyti paprasta, bet ne taip paprasta išsklaidyti savižudiškas mintis, paskatinusias žmogų nušokti nuo tilto ir ją susilaužyti. Rūpinimasis žmonėmis turi įvairių formų, tačiau per dažnai jis dalijamas į kategorijas ir adresuojamas netinkamai. Tą patį galima pasakyti ir apie kultūrinę pasiūlą ir dalyvavimą joje – tai bendrų socialinių paslaugų rezultatas, kurio negalima iššvaistyti siekiant pelno. Cassie Thornton knygoje The Hologram (Holograma) labai įtikinamai rašo apie savitarpio pagalbos stiliaus sveikatos priežiūros sistemą, kuri yra paremta bendradarbiavimu, holistinė, ilgalaikė ir iš esmės demokratinė. Tokia sistema pasirodė esanti efektyvi gydant ne tik paskirus žmones, bet ir bendruomenes. Pandemijos metu buvo įsteigti kultūriniai kooperatyvai, veikiantys panašiais principais. 

Jūsų knygoje Against Creativity (Prieš kūrybiškumą) rašote apie tai, kad kūrybiškumas kyla ne iš individo, o iš mus siejančių santykių, ir tie ryšiai sukonstruoti taip, kad „kažkas yra pagamina iš nieko“. Knygoje taip pat atskiriate kūrybiškumą nuo meninės kūrybos ir nuo jį pasisavinusio neoliberalizmo. Jei teisingai suprantu, Jūsų nuomone, kūrybiškumas gali būti laikomas socialiu ir aplinką tausojančiu darbu. Kūrybiškumą taip pat priskiriate organizaciniam darbui, kuris vyksta puoselėjant abipusiškai naudingus ir vienas kitą palaikančius ryšius, prieštaraujančius individualizmui ir konkurencijai. Teigiate, kad tokie itin kūrybiški darbo metodai galimi ne tik mene, bet ir slaugos srityje ir sveikatos priežiūros sistemoje. Ar visapusiškai kūrybiškame pasaulyje galėtume visiškai atsisakyti menininko kategorijos ir net apskritai kūrybiškumo? Ar šios dvi kategorijos yra neatskiriamai susijusios su kapitalizmu ir neoliberalizmu? 

Pavargau nuo kūrybiškumo sąvokos vartojimo kapitalistiniuose ir su juo susijusiuose diskursuose. Vis dar manau, kad verta ją išsaugoti, nors ir vargina girdėti, kaip ji vartojama tame pačiame kontekste kaip greitas maistas, Brexit, iškastinio kuro gamyba ir kitų itin žalingų procesų kontekstuose. Tą patį galėčiau pasakyti apie menininko sąvoką. Esu įsitikinęs, kad esama svarbių socioekonominių procesų, vertų išsaugoti. Institucijos ir žmonės, kovojantys už bendresnį ir tvaresnį pasaulį, turėtų dažniau pasitelkti kūrybiškumo sąvoką. Pavyzdžiui, klimato aktyvistai yra labai kūrybiški, tačiau dažnai jie laikomi užsiimantys ardomąja veikla ar nukrypę nuo normų. Kooperatyvai ir žmonės, ginantys UBP, yra kūrybiški, tačiau apie juos niekada nekalbama nepolitiniame kontekste. Manau, kad turėtume labiau stengtis charakterizuoti šiuos veiksmus ir politiką, siekiančius utopiško pasaulio už kapitalizmo ribų, kaip sąveikaujančius su kūrybiškumu ir menu. Tai jau buvo padaryta anksčiau, pavyzdžiui, su situacionistais, ir gali būti padaryta vėl. 

Jūs teigiate, kad šiais laikais kūrybiškumas suprantamas dviprasmiškai: kūrybiškumas, susijęs su naujų išgyvenimo būdų paieška (kas gerai žinoma marginalizuotoms ir engiamoms bendruomenėms), ir primygtinis kūrybiškumas, matomas neoliberaliame, lanksčiame, tariamai kūrybiškame darbe. Ar būna atvejų, kai kūrybiškumas yra neatskiriamai susijęs su išskyrimu, marginalizacija ir išnaudojimu? Pavyzdžiui, griežtumo ir krizės laikais atsiranda labai kūrybiškų būdų nulaužti sistemą. 

Tiesa! Manau, kad kūrybiškumas yra politinio pokyčių proceso dalis už status quo ribų. Tai, kas anksčiau buvo laikoma įprasta, per pastaruosius šešis mėnesius apsivertė aukštyn kojomis. Dabar ieškome naujo normalumo, veikiame kūrybiškai. Kaip jūs ir sakėte, manau, kad tie, kurie yra ant senojo normalumo ribų, garsiausiai reikalauja naujojo normalumo. O esantys valdžioje stengiasi išlaikyti status quo: grįžti į darbą, atidaryti parduotuves, universitetus. Milijardieriai uždirbo daugiau pinigų nei bet kada anksčiau. Galingieji kovoja už senąją tvarką, o likusieji kovojame už pokyčius. Štai kas, mano manymu, yra kūrybiškumas. 

Jūs nevartojate vaizduotės sąvokos, tačiau, regis, ji taip pat svarbi jūsų darbui ir kūrybiškumo supratimui, ypač jei suprantame jį kaip individualų ir socialinį kūrybiškumą. Šiek tiek plačiau papasakokite apie vaizduotę ir tai, kaip ji susijusi su kūrybiškumu.? 

Manau, kad vaizduotė – svarbi sąvoka. Mano manymu, verta tyrinėti labai svarbius Maxo Haiveno darbus, susijusius su vaizduote ir kultūriniais bei gamtiniais ištekliais. Panašu, kad vaizduotė, bent jau jos pirminiame suvokime, yra individualesnė nei kūrybiškumas. Kūrybiškumas šiuo metu, kaip jau įsitikinome, yra labai individualus, bet vaizduotė visada buvo individuali. Tačiau jūs teisus, vaizduotė nebuvo kooptuota (net jei dažnai girdime šią sąvoką reklaminiuose šūkiuose), todėl galbūt iš dalies yra naudinga kalbėti apie vaizduotę politiniame kontekste.  kažkiek naudos iš jos vartojimo politiškame kontekste. 

Jūs tyrėte kūrybiškumą neįgalumo kontekste, tiksliau „skirtingo neįgalumo“ kontekste, norėdamas pabrėžti įvairias neįgalumo formas. Gal galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?

Manau, kad neįgaliųjų patirtis dažnai išsiplečia už „normalaus“ pasaulio ribų. Arba, kitaip sakant, kapitalizmas klesti dėl vieno vartojimo modelio. Žinoma, jame esama variacijų, tačiau galiausiai visi mes vartojame tuos pačius produktus tuo pačiu būdu. Kiekvieną žmogų ir ne žmogų, galintį patirti pasaulį kitaip, nei jį verčia patirti kapitalizmas, laikau kūrybišku, nes jis atveria duris į kitokį gyvenimo būdą pasaulyje. 

Kuo daugiau sužinome apie neįgalumą ir kitus engiamus asmenis, tuo daugiau sužinome apie kitus pasaulius ir patirtis, kurios nerūpi kapitalizmui. Man atrodo, gyvybiškai svarbu šias patirtis pasitelkti tam, kad nuginkluotume kapitalizmą ir sukurtume demokratiškesnius pasaulius. Štai kodėl mums reikia kuo daugiau įvairovės galios pozicijose. Pokyčių neįvyks, jei šios patirtys nebus permąstytos už individualios patirties ribų. 

Kitoje Jūsų knygoje bus rašoma apie etiką kaip mūsų šiuolaikinio gyvenimo vadovę. Prisimenu, kad pabrėžiate meilės svarbą. Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie šį projektą ir savo požiūrį į meilę? 

Naują knygą The Seven Ethics Against Capitalism: Organising a Planetary Commons (Septyni etikos principai prieš kapitalizmą: planetos gamtinių ir kultūrinių išteklių organizavimas) išleis „Polity Press“ 2021-ųjų rudenį. Viena iš pagrindinių etikos principų knygoje yra meilė. Šią teoriją sukūriau remdamasis Sreko Horvato knyga The Radicality of Love (Meilės radikalumas). Esu krikščioniškosios anarchijos atstovas ir laikau meilę kultūrinių ir gamtos resursų varomąja jėga, perspektyviu visuomenės veikimo principu vietoj kapitalizmo. Kalbu ne apie tokią meilę, kuri vaizduojama Disneyʼaus ar Hallmarko produkcijoje, kalbu apie nesavanaudišką ir besąlyginę meilę. Meilė reiškia išeiti iš patogumo zonos, tyčia atsidurti nepatogioje situacijoje tam, kad tiems, kam pasisekė mažiau nei tau, būtų patogiau. Taip privilegijos teikiama nauda būtų ne kaupiama, o dalijama. Tai paprasta mintis, tačiau ją nepaprastai sudėtinga įgyvendinti, nes mums dažnai pritrūksta empatijos ir galimybės pajusti kitų žmonių padėtį visuomenėje. Tačiau jei elgtumėmės meiliai su visais, kuriuos sutinkame, ir pakeltume tai iki institucinio lygmens (ką, pavyzdžiui, matėme išaugus tarpusavio pagalbai COVID metu), viskas būtų įmanoma, net pasaulis už kapitalizmo ribų. 

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelevič

Nedideli vilties ženklai: Pokalbis apie atkrytį

2021 Sausis, SARAH IR SAMANTHA LIPPETT

Buvau Vilniuje, izoliacijoje, kai Sara parašė, jog sulaukė blogesnių žinių, nei tikėjomės. Kiekvienais metais ligos pasikartojimo galimybė tampa vis didesnė, ir dabar tai įvyko. Ji turėjo pradėti steroidų kursą, kad būtų kontroliuojamas proteinų kiekis inkstuose, pakitęs dėl ŽSGS. 1 Ji sakė, kad pacientai šiuos vaistus vadina „velnio tic-tac’u“.

Ligos pasikartojimas priminė, kad chroniška liga yra nenuspėjama, „gera sveikata“ yra laikina ir gyvenimas gali staiga apsiversti aukštyn kojomis. Esame atskirtos jūros ir dviejų valandų kelio, šis pokalbis yra vienas iš daugelio mūsų, kaip draugių, sesių, bendradarbių, pašnekesių, kurių metu kalbėjomės apie paraleles tarp atkryčio laiko ir laiko krizės sąlygomis. Kalbėjomės apie išmintį, įgautą per ištvermę, ir giminystės su nepažįstamaisiais paiešką, ir apie mudviejų turimą viltį, kad alternatyvios paramos struktūros išliks po COVID-19. 

Pasaulis gyvena lėtesniu tempu, galbūt dabar turime galimybę pasimokyti išminties iš žmonių, susigyvenusių su liga ir susitaikiusių su žmogiško gyvenimo trapumu. Sara sakė, kad, kai su juo susitaikai, atrandi laisvę kontroliuodamas tik tai, ką gali, o ne tai, ko negali. Tolesni pokalbiai yra apie viltį ir dėkingumą, kylantį iš mūsų nuotolinės paramos struktūros. Galbūt šie įrašai primins mums apie jos svarbą ateityje. 

2020 m. lapkričio 1 d. (Zoom)

Neseniai perskaičiau apie „įvairaus rūpesčio“ sąvoką ir susiejau ją su tavo naujais piešiniais ir tuo, kaip jie gali tapti atrama kitiems. „Rūpesčio manifeste“ (The Care Manifesto) įvairus rūpestis aprašomas kaip eksperimentinis, gilus rūpestis, kuriam negalioja nustatytos taisyklės, kuo turėtum rūpintis. Veikiau tai rūpinimasis nepažįstamaisiais, su kuriais jaučiame ryšį. 2 Tavo atveju tai galėtų būti žmonės, kurie patiria šalutinį prednizolono poveikį. 3 Manau, kad skaitymas apie tai, kad kažkas patiria tą patį, ką tu, gali padėti nerimo akimirkomis, apie kurias man pasakojai. 

Būtent tai ir bandžiau padaryti. Kai naršiau ieškodama informacijos apie savo simptomus, radau tik medicininius žurnalus su neapibrėžtais duomenimis, sąrašais, statistika, nespecifiniais klinikiniais aprašymais, kuriuose rašoma apie tai, kas tau nutiks. O aš iš tiesų norėjau žmonių istorijų. Pamaniau, kad kūryboje pasitelkusi savo potyrius galėčiau suteikti sau paramą, kurios ieškojau, bet neradau. Pirmieji šalutiniai poveikiai buvo kojų tinimas, mano veidas išpurto ir tapo apvalus, nemiga, perdėtas budrumas, euforija, nuotaikų šuoliai… Rašymas apie tokius potyrius ateityje gali stokoti intensyvumo, todėl manau, kad yra ypatinga dokumentuoti juos tą pačią akimirką. Niekada nesu nieko sukūrusi nedelsdama, ir savanaudiškai jaučiu, kaip man tai padeda. Patiriu katarsį. 

 

Naršymas ištikus nemigai ieškant informacijos apie šalutinius prednizolono poveikius

Ką tikėjaisi atrasti skaitydama kitų žmonių patirtis?

Norėjau užtikrintumo. Atrodė, kad mano kūno reakcija ekstremali, ir norėjau sužinoti, ar kas nors, sergantis ŽSGS, patyrė tą patį. Radau mažai informacijos apie savo ligą, bet sužinojau, kad vaistai turi stiprių šalutinių poveikių. Manau, kad pacientai ne iki galo pasidalina tuo, kaip smarkiai šis vaistas gali susargdinti. 

Anksčiau esame kalbėjusios apie cenzūrą ir apie tai, kad esame linkę sušvelninti patirtis, kalbėdami apie jas retrospektyviai. Ši mintis skiriasi nuo tavo paskutinės knygos, kurios pagrindas buvo efemeriškumas, tavo ir kitų atmintis. Šį kartą tavo kūryba tampa efemeriška dėl neapdorotų kasdieninių įrašų. To nepastebėjau knygoje Dūmų debesis (The Puff of Smoke). 4

 Saros užrašai apie fizinius pokyčius

Kai skaitau užrašus iš pirmųjų gydymo savaičių, man užgniaužia kvapą, nes atrodo, kad skaitau kito žmogaus žodžius. Išliejau savo širdį, su smulkiais aprašymais ir mintimis, kurias kitaip būčiau pamiršusi. Tai tos akimirkos dokumentas, liudijantis, kaip pasikeitė mano perspektyva. Dažniausiai išmetu laiškus iš ligoninės, tačiau šį kartą juos pasilikau kaip augančios ligos atkryčio dokumentacijos kolekciją. Kai liga vėl pasikartos, prisiminsiu savo patirties intensyvumą.

Sužinojusi apie tavo ligos atkrytį, bandžiau į ją žvelgti su tokiu pačiu stoicizmu. Tokį tavo „praktiškumą“ pastebėjau akimirkomis, kai buvai labiausiai pažeidžiama. Nesakiau tau, kad viskas bus gerai, nes nenorėjau gyventi klaidingai tikėdama, kad taip bus. Iš tavęs išmokau paleisti užtikrintumo jausmą, jei užtikrintumas neįmanomas. Tiek pandemija, tiek tavo sugrįžusi liga privertė mane susimąstyti apie įprotį laikyti gyvenimą linijiniu. Tikiu, kad liga gali priversi žmogų suvokti, kad šioje linijoje bus pertrūkių, nesvarbu, kas esi. Tai, kaip tu reaguoji į sugrįžusią ligą, tavo pasakymai, kad šiuo metu esi laimingesnė nei bet kada, man yra labai svarbūs. Žinau, kad tau viskas gerai toje srityje, kurią gali kontroliuoti. 

Niekada gyvenime nesijaučiau geriau, tiesiog kartais pravirkdo problemos su sveikata. Nebemanau, kad tai neteisinga, ir džiaugiuosi mažais dalykais, pavyzdžiui, šio ryto pasivaikščiojimu. Nors ir sergu, vertinu ir laukiu kiekvienos dienos. 

Privertei mane susimąstyti apie Martiną O’Brieną, sergantį cistine fibroze. Jis sugalvojo „zombių laiko“ sąvoką, apmąstydamas, ką reiškia gyventi ilgiau, nei buvo prognozuojama. Galbūt, kai nesieki kažko konkretaus, imi vertinti kiekvieną dieną. 5

Susimąsčiau apie tai, kokia buvau kvaila prieš keletą mėnesių kvaršindama sau galvą nereikšmingais dalykais. Dabar esu ramesnė ir laimingesnė, nes iš manęs buvo atimta kažkas svarbaus. Gyvenimas tapo mažesnis, bet ir ilgesnis dėl nemigos, išsiugdžiau didesnį dėmesį kasdieniškumui: intymioms akimirkoms namie, pavyzdžiui, šokiui su Duncanu virtuvėje, kasdieniškiems dalykams, kaip nenaudojamiems vartams, kuriuos pasiglemžė gamta, bendraujančių plaukikų paplūdimyje ar besikeičiančios pakrantės panoramos stebėjimui. Ši patirtis privertė mane pakeisti savo mąstymą, kurio tikiuosi laikytis, kai kažkada atgausiu tai, ką praradau.  

Tai galima būtų pavadinti išmintimi. Noriu grįžti prie jaudinančio mudviejų pokalbio, kurio metu pasiūliau naujos pasaulinės vilties idėją. Tikiu, kad buvo pažadintas mūsų, žmonių, trapumo jausmas, kuris, mano nuomone, galėtų turėti teigiamos įtakos netolimoje ateityje.

Manau, jog supratome, kad egzistuoja alternatyva ar nauja pusiausvyra tarp darbo ir gyvenimo. Galvoju apie kolegas, turinčius vaikų ir įsipareigojimų, suradusius būdų, kaip juos suvaldyti dirbant nuotolinį darbą. Žmonės tapo supratingesni, nes visi kažkiek kenčia. 

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. 

Man svarbu eiti pirmyn. Tai man suteikia erdvės už to, ką vadinu savo „izoliacijos stotimi“. Man patinka būti kažko išorinio dalimi. Nenoriu tiesiog sėdėti namuose ir gailėtis savęs. 

Norėčiau pakalbėti apie dienas, kai atsisakai ilsėtis, ir apie tavo užsispyrimą judėti į priekį. 

Mintimis grįžtu į vaikystės dienas, kai sirgau ir kurį laiką buvau pasidavusi. Kažkuriuo metu supratau, kad turiu nukreipti savo dėmesį ir nutariau tapti menininke. Nuo tos akimirkos tapau labai motyvuota. Nebenoriu grįžti į tą silpnumo būseną, nes jei galiu sukaupti jėgas ir kažką nuveikti, tai kam gulėti? Jei galiu sėdėti ant šios kėdės, justi skausmą, bet vis tiek kalbėtis su tavimi, tai kodėl to nepadarius? 

Esi man sakiusi, kad, užuot leidusi jausmams pūti viduje, juos išleidi.

Taip, nukreipiu juos į išorę. Nebenaršau savo simptomų, vietoj to vaizduoju juos piešiniuose. Supratau, ką dariau ir kaip man tai pakenkė. Viso to paleidimas – tikras procesas, susijęs su pasirinkimu. 

Minėjai tave įkvėpusią Henry Millerio citatą: „Viskas trokšta būti atrasta“ (Everything is begging to be discovered). 6

Kasdieniukai (The Dailies). Kasdieniniai Saros gyvenimo stebėjimai sugrįžus ligai ir saugantis COVID-19

Taip, iš tiesų ją galima suprasti tiesiogiai. Pastebėjau, kad tapau daug dėmesingesnė nei anksčiau. Mėgaujuosi žiūrėjimu [juokiasi]. Tiesą sakant, prieš keletą dienų pusvalandį sėdėjau prie lango ir užsirašinėjau viską, ką mačiau ir jaučiau. 

Tu taip pat dokumentavai savo kūno pokyčius. Tiesa, dabar tavo veidas visai neatrodo ištinęs, nors ir akivaizdu, kad steroidai sukėlė smarkių šalutinių poveikių. Susimąsčiau apie velionę menininkę Jo Spence, kuri dešimtmetį kūrė apie savo potyrius sergant krūties vėžiu. Ji pati tai vadino „fototerapija“.  

Kūryba labai padeda. Peržiūrėjau piešinius, kuriuos piešiau, kai kojos buvo labai ištinusios ir beveik negalėjau sulenkti kelių. Dabar suvokiau, kad jos vėl beveik normalios. Mane pasvėrė klinikoje ir pasirodė, kad pasiekiau didžiausią svorį per dešimt metų. Tai tebuvo susikaupę skysčiai. Man patinka pasižymėti tokius dalykus. Šie maži ženklai rodo, kad galbūt mano kūnas pagaliau priima vaistą. Reikia išlaikyti šias mažas viltis. 

Turime tendenciją kritiškai vertinti savo kūną, kai jis mums nepaklūsta. Turbūt lengviau, kai turi su kuo jį palyginti. Daug kalbamės apie viltį, ir mane domina akimirkos, kai, mano manymu, vilties buvo mažai. Pavyzdžiui, pačioje pradžioje. 

Tokia akimirka pasitaikė gydymo pradžioje. Mano daktaras pasakė, kad, jei nutiktų stebuklas ir mano kraujo tyrimai rodytų pagerėjimą, nereikėtų pradėti vartoti steroidų. Visą savaitę laikiausi įsikibusi šios vilties, nes labai norėjau, kad ji išsipildytų. Kai įvyko tai, kas buvo neišvengiama ir mano kraujo tyrimai pasirodė prastesni, visiškai sugniužau. Dabar išmokau gyventi kiekvieną dieną nežinodama, kada ji pasibaigs. Negali gyventi iki tam tikro termino. 

Prisimenu, kad nenorėjau dėti per daug vilties į šią galimybę. Dokumentuoji savo kūną, o kaip su kasdienybe? 

Nieko negaliu padaryti – iš piliulių kuriu meną. Tą patį daro ir mama. Tai labai mieli kasdieniniai mainai. Kas rytą nekantriai jų laukiu, norėdama pamatyti, ką sukūrė mama. 

Rutinoje gali atrasti žaismingumą. 

 Vaistų nuotraukų mainai tarp Saros ir jos mamos

Savo situacijoje bandau atrasti ir žaismingumo, ir humoro. Jeigu reikėtų pasirinkti laiką ligos sugrįžimui, dabar tam puikus metas. Šiaip ar taip, niekas negali nieko veikti. 

Philas Collinsas turėjo stebėtinai naudingos ir raminančios įtakos Saros atkryčio metu

Neturi tos pačios baimės, kad kažką praleidi, kurią jautei anksčiau. Galvojau apie tai, kaip visada dirbame ribojami laiko arba atrodo, kad mums jo trūksta. Lisa Baraitser rašė apie sustabdytą laiką, man tai priminė tavo sugrįžusią ligą ir pandemiją. Mąsčiau apie išsitęsusį laiką, nutrauktą laiką. Vieną rytą atsiuntei man žinutę sakydama, kad laikrodžiai pasisuko atgal ir „šiandien turėsi daugiau laiko“. Tavo dabartinis laiko patyrimas turbūt atrodo begalinis. 

Begalinis, bet nenuobodus. Turiu daugybę minčių, veikiausia tai vaistų poveikis. Pradžioje tiesiog laukiau teigiamų rezultatų, o dabar daugiau galvoju apie fazes ir kad ši tėra viena iš daugelio, kurią išgyvensiu kelyje į remisiją. Nusiviliu tik tomis dienomis, kai jaučiuosi taip blogai, kad turiu sustoti, ir nebegaliu kurti. Tai yra mano nutrauktas laikas, pykstu ant jo ir ant savo kūno, nes per jį negalėjau daug ko padaryti. 

Galiu suprasti, kodėl kartais pyksti. O kaip jautiesi laukdama išgijimo?

Praeitą savaitę pasakiau daktarui, kad noriu turėti realių lūkesčių. Jis pripažino, kad remisijos metu mažiausiai dvejus metus turėsiu būti atidžiai stebima. Iš pradžių ši mintis buvo nepakeliama, tačiau dabar nutariau susitaikyti su mintimi, kad testų lazdelės kurį laiką bus mano gyvenimo dalis. Tiesiog gera žinoti, ar ne? 7

Cha, iš tiesų daug kalbame apie šlapimą. Man atrodo, kad tavo praeityje yra buvę maištavimo laikotarpių, kai bandei ignoruoti savo ligą.

Vienu metu, būdama dvidešimties, nustojau gerti tabletes. 

Šią temą palietei piešiniuose, kurie buvo pristatyti praeitų metų parodoje. Juose buvo pasakojama apie mokymąsi rūpintis savo ligomis suaugus. Man jie atskleidė tikrąją chroniškos ligos, trunkančios visą gyvenimą, reikšmę, ir supratau, jog gyvenimas nesibaigia sulig diagnoze. Manau, kad esama pavojingos tendencijos visąlaik kovoti su liga.

Nekenčiu žodžio kovoti! Jis itin dažnai vartojamas vėžio gydymo lauke, tačiau aš jo nekenčiu, nes man tai nėra kova. Tu tiksliai apibūdinai šį jausmą, tai ištvermė. Išmoksti susigyventi su liga, nes ji begalinė. Bent jau mano liga. Jeigu nebegalėsiu pasirūpinti inkstais ir man reikės naujo inksto, tai – ne pabaiga. Nesu kariavusi ar kovojusi su liga. Vis dar turėsiu būti stebima, nes persodintas inkstas gali nustoti funkcionuoti. Juk nekovoji iki mirties, ar ne? 

Negalime įvilkti ligos į tokį rūbą. Liga yra kebli. Sveikata yra kebli. 

Padarome tualeto pertraukėlę. 

Anądien kalbėjausi su savo nefrologu, jis sakė, kad tai, ką patiriu dabar, turbūt labai skiriasi nuo to, ką patyriau vaikystėje. Tiesa, kad, kai esi labai jaunas, tavo tėvai pasirūpina daugeliu dalykų. Viskas, kuo rūpinausi tada, buvo liga ir mokykla. 

Mama ir tėtis rūpinosi dalykų administravimu.

Atrodo, kad dabar, kai esu suaugusi ir turiu atsakomybių, man reikia asmeninio asistento. Man nepatinka, kai manimi rūpinasi, bet Duncanas – nuostabus, nes jis žino, kada man reikia pagalbos, o kada geriau nesikišti. Į ligoninę važiuoju viena, bet atsiremiu į mamą ir tėtį kitame laido gale, kai išeinu iš ligoninės. Man patinka kalbėtis su jais, nes jie supranta mane labiau nei bet kas kitas. Jaučiu šeimos poreikį, bet šis jausmas geriausiai pasotinamas per atstumą. 

Tai primena man jausmą, kurį patyriau karantino metu, kai skambinau įvairiems draugams būdama skirtingos emocinės būklės. Bendra praeitis, kuria pasidalinu su senu draugu, kartais būdavo būtent tai, ko reikėjo, o kartais norėjau kažko lengvesnio. Kažko, kas sušvelnintų realybę, kurioje visi gyvename. 

Visiškai tave suprantu. Turiu naują draugą, kuris dažnai paklausia, kaip jaučiuosi. Turiu užsienyje gyvenančių draugų, kurie mane išblaško ankstyvomis nakties valandomis, kai mane kankina nemiga. Turiu artimų draugų, su kuriais kalbuosi rytais vedžiodama šunį. Kiekvienas iš jų patenkina skirtingus poreikius. 

Vienas žmogus negali patenkinti visų poreikių. 

Turi padalinti naštą, ar ne?

Klausydama tavo minčių apie rūpinimąsi savimi, susimąsčiau apie maištą, kurį įžvelgiu tavyje. Matau, kaip priešiniesi sumažinimo, stabdymo, pasidavimo asociacijoms, kurias siejame su liga. Galvoju apie tai, kaip viena su viskuo tvarkaisi . Dažnai prašau tavęs priimti pagalbą. 

Manau, kad taip yra todėl, kad paauglystėje man įkyrėjo daugybė klausimų, kuriuos užduodavo mama ir tėtis. Norėjau perimti savo kūno kontrolę. Ligoninė vis dar kelia man nerimą, mano strategija – eiti ten vienai. Galiu sėdėti, nerimauti ir apmąstyti savo klausimus. Jei su manimi būtų Duncanas, mama arba tėtis, jie paklaustų manęs ko nors apie tolimą ateitį. Kol kas negaliu apie ją galvoti. Kreipiuosi pagalbos, kai man jos reikia, bet nustatau savo pačios sąlygas.

Kai paauglystėje sirgdavau, norėdavau tik išgyventi iki kitos savaitės. Manau, kad funkcionuojame geriau, kai siekiame mažesnių tikslų. Panašiai, kaip ir sakei – turi pasveikti iki tam tikros datos, ir tik vėliau supratai, kad toks mąstymas pavojingas. Dabar tiesiog nori išgyventi iki kitos dienos. 

Pradžioje per daug save spaudžiau ir tik vėliau supratau, kaip svarbu viską daryti savo pačios ritmu. Mano bendradarbė ir draugė Lucy McKay sako, kad „reikia kontroliuoti tai, ką gali, o visa kita susidėlios“. Tai tapo mano mantra. Ji moko nesilaikyti įsikibus dalykų. 8

Ji iš tiesų viską apibendrina. Būtent tai turėjau omeny kalbėdama apie maištą tavyje. Atradai galimybę kontroliuoti savo požiūrį, kai negali kontroliuoti kūno. Klausei manęs, ar, mano manymu, kiti žmonės tvarkosi geriau, tačiau nemanau, kad gali taip ką nors vertinti. Sara, turi teisę pyktį. Nuoširdžiai manau, kad aprašiusi tai, kas su tavimi vyksta, pasiekei naują susitaikymo lygį. 

Perskaičiau garsiai tai, ką parašiau, ir ėmiau verkti. Jei nebūčiau to padariusi, atrodytų, kad tie žodžiai yra ne mano. Pasijutau puikiai, kai viską išleidau į paviršių. Beje, mano pietūs paruošti. Iki, myliu tave!

Ir aš tave. 

Samantos pastaba:

Aš gimiau kelios savaitės po to, kai Sara susirgo. 2019 metais „Geresnės sveikatos centre“ (The Centre for Better Health) kuravau parodą knygos „Dūmų debesis“ (A Puff of Smoke) išleidimo proga. Joje pasakojama apie vienuolika Saros ir mano šeimos gyvenimo metų, per kuriuos buvo bandoma atrasti to, kas nutiko, priežastį. Knyga pasibaigia smegenų operacija, kai man buvo dešimt, o Sarai – aštuoniolika. 

Šiandien Sara gyvena su dviem retomis ligomis: Moyamoya ir ŽSGS. Tekstais, kuriuos surinkome per pastaruosius metus, siekiama parodyti šių ligų ilgalaikę prigimtį, jų viso gyvenimo trukmę. Mes bendrai nagrinėjame kūrybinį darbą, galintį sugriauti sienas tarp ligonių ir gydytojų. Nagrinėjame jį iš ypatingos giminystės perspektyvos, suformuotos paauglystėje per bendrą gyvenimą su liga. Giminystė mums leidžia atvirai ir žmogiškai diskutuoti šiomis temomis. 

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelevič

1 Židininė segmentinė glomerulosklerozė (ŽSGS) – liga, kurios metu ant inksto dalių, filtruojančių kraują (glomerulų), susidaro randinis audinys
2 The Care Collective, The Care Manifesto: The Politics of Interdependence, Verso Books, 2020.
3 Prednizolonas – steroidinis vaistas, vartojamas gydant kai kurias alergijas, uždegimus, autoimuninės sistemos sutrikimus ir įvairių tipų vėžį.
4 Sara Lippett, A Puff of Smoke, Jonathan Cape, 2019.
5 Martin O’Brien, You are my death: the shattered temporalities of zombie time, Wellcome Open Research, 2020.
6 Henry Miller, Big Sur and the Oranges of Hieronymus Bosch, New Directions, 1957.
7 Baltymų šlapime testo lazdelė (angl. dipstick) naudojama matuoti baltymų, tokių kaip albumino, kiekį šlapime. Sara atlieka šį testą kas dvi dienas. Kai tik baltymų lygis sumažės ir pasikeis iš tamsiai žalios spalvos (reiškiančios didelį kiekį) į geltoną spalvą (mažą kiekį), jai nebereikės vartoti steroidų.
8 Daktarė Lucy McKay yra Jungtinėje Karalystėje registruotos labdaros „Medics4RareDiseases“ vadovė. Organizacija skatina kitokį požiūrį į retas ligas medicinos lauke ir drąsina medicinos studentus bei daktarus mąstyti kitaip.

Mano tingi laboratorija

2021 Sausis, Sophie Seita

slýsti 

Noriu tingios laboratorijos. Noriu abstrakčios erdvės ir konkrečios vietos, kurioje eksperimentuočiau nežinodama, kur tai nuves. Daugeliu atžvilgiu toks ir yra eksperimento apibrėžimas, iš lotynų kalbos experior – „bandyti“, bet ir „patirti“. Pats eksperimentas gali būti patirtis, ne tik kelias į ją. 

Tačiau literatūroje, mene, santykiuose net Eksperimentas (kaip veikėjas) gali užsiimti administraciniais reikalais. Žmogui, bijančiam aktualizuoti eksperimentą, tingumas yra panašus į nardymą su rykliais: žavi nieko neveikimo idėja, bet ne jos praktikavimas. Įsivaizduokime: atostogaujate saulėtoje ir drėgnoje vietoje. Klausiate jūsų svečių namelio savininko, kuo dar, be ėjimo į paplūdimį, galėtumėte užsiimti. Jis atsako: „Mažai kuo, tiesiog atsipalaiduokite, mėgaukitės karščiu.“ Gali būti, kad pagrįstai arba nepagrįstai supanikuosite. 

Kartais tiesiog atsiduriate tam tikroje vietoje. Atsirandate ten, kur viskas stoja į savo vietas. Tai – įvykis, kurį reikia priimti, veiksmas, nukreiptas žemyn, kaip kritimas į pagalves, kaip švelnus įsiurbimo garsas, kaip per trachėją brėžiama įsivaizduojama linija. Arba kaip malonumas, patiriamas, kai viskas sustoja į savo vietas, kai kortų kaladė įslysta į dėklą, kai spragteli uždaromas stalčius.

tingumas – naujas raktas

Prieš keletą metų pradėjau svajoti apie alternatyvią mokyklą – tingią laboratoriją, nieko neveikimo saloną, kuriame „menopauzės sulaukusios dendės“ (angl. menopausal she-dandies, Lisa Robertson) ir „nuobodos feministės“ (angl. feminist killjoys, Sara Ahmed) galėtų „išmokyti mus nepaklusti“ (bell hooks). Kam nepaklustume? Mumyse įsišaknijusiam tvarkos, aiškių nuorodų, stiprios darbo etikos, griežtumo, individualaus genijaus troškimui. Vietoj to mes aukštintume bendradarbiavimą, įsiklausymą, rūpinimąsi, žaidimą ritmais, vingiuotais keliais, kilpomis ir sugrįžimais.

Štai mano tonacija, melodingas kvietimas susiderinti su manimi.

Laboratorijoje praktikuotume veiklą, paremtą reagavimu, atvirumu, prisiderinimu, kurį pasiektume sutelkę dėmesį. Abejotume nekantrumu ir priimtume mieguistumą tam, kad išplėstume savo emocinę paletę, balso galimybes, kad galėtume mąstyti ir kurti, bet ne tam, kad sumenkintume nenustygimą vietoje ar tikslumo troškimą. Mes, kūrėjai, dažnai turime teisintis dėl to, kuo užsiimame, turime būti suprantami, prikabinti etiketę savo kūrybai. Šiuo metu kultūroje dominuoja perdėtas savęs, kasdienybės dokumentacijos, akivaizdaus arba netikro, nerūpestingo profesionalumo aukštinimas. Galbūt mums reikėtų šiek tiek įstrigti, sumišti ar netgi imti kliedėti, tarsi sirgtume. Leisti akims švelniai sutelkti dėmesį. Nieko neveikdami mėgaujamės svajonėmis, neveiklumu, leidžiame dalykams įvykti – tai labai svarbu bendradarbiaujant ir eksperimentuojant. Tingumas ir neveiklumas etimologiškai reiškia išsekimą, silpnumą, nuovargį. Tingus žvilgsnis, lėtas judesys gali priversti kūną veikti kitaip. Kartais mūsų kūnas veikia ne taip, kaip turėtų, o kartais aktyviai priešinamės „veikimo“ reikšmei. Retkarčiais erdvėje reikia kitų žmonių, kad neveiklumas duotų vaisių. Galbūt nežinotume, ką daryti ar sakyti, tačiau prisimintume poetės Nisha Ramayya kvietimą „nežinoti kartu“. Muštume būgnus naudodamiesi Raphaelio Sbrzesny „polifoninės studijos“ metodu. Šį terminą jis pasiskolino iš vokiečių teatro teoretikų Davido Roesnerio ir Clemenso Risio. Juo apibūdinamas nehierarchinis kolektyvinis kūrimas. Polifonija pripažįsta skirtumus. Tai – keli balsai, susijungiantys, harmoningai tarpusavyje susiję. 

Su kai kuriomis čia minėtomis idėjomis eksperimentavau įvairiose praktika paremtose dirbtuvėse. Kai kurių jų tema buvo „Skaitymas medžiaga“ (Reading with Material). Dirbtuves įkvėpė mintys, kuriomis susidomėjau neseniai, (Pauline Oliveros) ir anksčiau inspiravusios idėjos (dainavimo metodas, kurio išmokau Lichtenberger® balso taikomosios fiziologijos institute Vokietijoje). Dirbtuvės buvo skirtos judesiui, rašymui ir nesudėtingiems balso pratimams.

Štai keli mano klausimai ir užduotys: 

Balso pratimas 1: Įsivaizduok, kad tavo liežuvis yra delfinas. Nervinė sistema žinos, ką daryti su šia informacija, ji ją išsivers. Dabar kalbėk, dainuok arba niūniuok tai įsivaizduodamas.

Balso pratimas 2: Organų pertvarkymas. Vaikščiok po kambarį ir įsivaizduok, kad tavo kojos turi ausis. Gerklos ir ausys yra dvynės, jos vibruoja aukštais dažniais. Ar galėtum įsivaizduoti gerklas ausyse? Ar ausys turi gerklas? Ar tavo ausys gali atsikratyti įpročio?

„Ausis – ištikima garsų, girdimų jai pasiekiamame dažnyje ir amplitudėje, kolekcionierė. Garsai, kurie lieka už ausies galimybių ribos, gali būti išgirsti kitais kūno jutimo organais.“ (Pauline Oliveros, Deep Listening (Gilus klausymasis), p. 19)

Judesio arba balso pratimas 3: Liežuvis, piršto galiukai ir mūsų padai kartais tampa minkšti. Visi jutimo organai nori patirti švelnumą. Mūsų pirštų galiukų receptoriai veikia augmenijos principu. Leisk šiems receptoriams pajusti rezonansą, vibraciją. Balso stygų jautrumas panašus į pirštų galų jautrumą. Ar jų sąveika gali supanašėti su jutimo organų veikla, tam tikru savęs lietimu? Įpročiai, disciplinos, laimėjimų troškimas prislopina jutiminį sąmoningumą, kūno patirtį, lengvumo išraišką. Geriau paklauskime savęs – kas nutinka, kai nieko nenutinka?

lankstumas

Kiekvieno pratimo metu pati stebėjau ir prašiau dalyvių smalsiai stebėti eksperimentą be išankstinio nusistatymo.

Taip pat paprašiau dalyvių atsinešti po medžiagą ir tyrinėti jos savybes, tekstūrą, pajusti, kokią reakciją ji sukelia.

Anni Albers knygoje Apie audimą (On Weaving) rašo:

„Medžiagos, spalvos, žodžiai, tonai, tūris, erdvė, judėjimas – visa tai apibūdina žaliavą. Turėtume pridėti ir dar vieną savybę – kuriuo jutimo organu reaguojame į jos paviršių, konsistenciją, struktūrą. Pats faktas, kad trūksta terminų apibūdinti šioms prisilietimų patirtims, yra reikšmingas.“ („Tactile Sensibility“, in: On Weaving, Middletown/CT: Wesleyan University Press, 1965; repr., London: Studio Vista, 1974), p. 45)

Kaip apibūdinsime savo medžiagą? Ji kramtoma, formuojama, lankstoma ar vielinė, galbūt trapi, peršlampama; jos paviršius lygus ar grūdėtas ir matinis? Staiga atsiduriame poezijos karalystėje. Kokių žinių šis susitikimas, prisilietimas duoda?

Knygoje Liečiantis jausmas (Touching Feeling) Eve Sedgwick rašo:

„Kad suvoktume medžiagos tekstūrą, neužtenka klausti ar žinoti, kokia ji ar kaip ji mane veikia? Tekstūrinis suvokimas nagrinėja dar du klausimus: kaip ji tapo tokia ir ką galėčiau iš jos padaryti?“ (Eve Sedgwick, Touching Feeling: Affect, Pedagogy, Performativity, Durham: Duke University Press, 2003, p. 13)

Paliesti – tai atlikti veiksmą, apmąstyti, ką darome. Prisilietimas taip pat sukuria ryšį, dialogą su žmogumi arba daiktu. 

„Paliesti reiškia užmegzti ryšį, paglostyti, kilstelti, patapšnoti, apglėbti. Tai sykiu reiškia suvokti, kad kiti žmonės ar gamtos jėgos jau lietė šią medžiagą prieš tave ir taip suformavo objekto tekstūrą“ (p. 14).

Pagal Sedgwick, jausmas gali būti suvokiamas tiek psichologiškai, tiek intelektualiai. Prisilietimas – aktyvus veiksmas, susijęs su liečiančiuoju.

Dirbtuvių metu naudodavau molį arba plastiliną, kurį mėgstu dėl jo lankstumo. Jeigu rašymas būtų panašus į plastiliną, tai… Tai pamatytume, kur mane nuvestų ši nesudėtinga metafora, man formuojant ją rankomis, nedideliems žalio, raudono, geltono plastilino gabaliukams užstringant panagėse kaip įrodymas, kad buvo dirbta su medžiaga. Lipnaus proceso lipnus pėdsakas. „Įsivaizduok lipnų objektą. Tai, kas prie jo prilimpa, liudija, iš kur jis atkeliavo, ką palietė.“ (Sara Ahmed, Queer Phenomenology: Orientations, Objects, Others, Durham: Duke University Press, 2006, p. 40)

Visi šie pratimai buvo susiję su gebėjimu priimti, leisti kūnui reaguoti ir savarankiškai susitvarkyti, įsivaizduoti jo galimybes, nežinoti ir neplanuoti patirties iš anksto.

neplanuoti

2018-aisiais dalyvavau meninėse dirbtuvėse neplanavimo tema „Southbank“ centre, finansuotose „Live Art Development Agency“. Dirbtuves organizavo a.a. Katherine Araniello (kuri gvildendama negalios, mediacijos, queer temas pasitelkdavo humorą) ir Teresa Albor (kuri jungia feminizmo ir diskriminacijos dėl amžiaus temas). Niekas, ar beveik niekas, nebuvo suplanuota, todėl aš, kiti menininkai ir dirbtuvių vadovai spontaniškai, šelmiškai ir patogiai praktikavome tarpusavy ir prieš publiką neplanavimą. Dirbtuvės buvo „Southbank“ festivalio „Unlimited“, skirto garsinti neįgalių menininkų darbus, dalis. Prieš dirbtuvių pradžią mano viską kontroliuoti norintis protas negalėjo nuspėti, kaip praeis šis savaitgalis. Jis praėjo puikiai, būtent dėl to, kad mums buvo leista nepersidirbti. 

Po savaitės dalyvavau balso seminare Lichtenbergo® institute Vokietijoje. Seminaro tema – histerezė. Fizikoje, inžinerijoje, biologijoje histerezė suprantama kaip vėlavimas, kai kažkas turi poveikį vėliau, nei tikėjomės, ir veikiausiai ne ten ir ne taip, kaip tikėjomės. Tai – pasekmės atsilikimas nuo ją sukėlusios priežasties, kai tampa nebeįmanoma atsekti pačios priežasties. Mūsų paprašė pritaikyti šį vėlavimo konceptą dainavimui ir mokymuisi. Histerezės sistemos nėra linijinės. Tuoj suprasite, kur link suku. Tam, kad mūsų balsas veiktų sklandžiai, negalime per daug planuoti. Mūsų nervinė sistema daug geriau reaguoja į žaismingus dirgiklius, verčiančius atsipalaiduoti, o ne įsitempti. Dainavimo metodas, kurio išmokau (kurį šiuo metu laikau daug platesniu pedagoginiu metodu), paremtas atvirumu, kantrybe, reagavimu, atsisakymu veikti greitai ir pasiekti tam tikrą tikslą. 

klostyti

Menininkams dažnai gresia tapti per daug siekiančiais savo tikslo, panašiais į sportininkus – nesustabdomais, nepailstančiais, rungtyniaujančiais. Geras patarimas, kurį galima būtų duoti menininkui-sportininkui: tapk geriausiu poilsiautoju. 

Šių metų sausį dalyvavau „Movement Research“ organizacijos užsiėmime intriguojančiu pavadinimu „Intymumo atletika“. Jam vadovavo šokėja K. J. Holmes. Užsiėmimo metu, kaip sportininkams, reikėjo drausmingai ir griežtai atsiduoti paleidimo praktikai. Tai buvo atradimo disciplina. Mes tapome lėtumo mokiniais.

Turi reikalauti pasitikėjimo ir privalai pasitikėti, kad šokdamas leistum kitiems žmonėms tave judinti, liesti. Šis pojūtis – švelnus ir raminantis. Mano kūnas tapo materialus. Per užsiėmimą daugiausia dėmesio buvo skiriama improvizuotam judesiui, K. J. raginant, kviečiant susitelkti į vidinius psichologinius išgyvenimus, o ne į išorinį sportinio pasirengimo demonstravimą.

Tokie užsiėmimai ir somatiniai eksperimentai man atskleidė, kad prisilietimas yra žinojimas, nekalbinė žinojimo forma. Tai – psichologinis įrankių rinkinys, kurio galima išmokti pasitelkus kūną.

Vienas pratimų buvo leisti judėti mūsų kūno dalims kaip magnetams. Pasipriešinimo žaidimas, kuriam kartais pagarsindavome muziką. Judinate kito kūną ir leidžiate, kad kito kūnas judintų jus.

Į ką galima buvo atsiremti ir pailsėti? Šokėjai tapo mano atrama po patirtos panikos tą dieną. Panika gali kauptis kūne. Oda sustangrėja ir parausta, imi dusti. Vienas dainavimo pratimas, kurio išmokau per seminarą Lichtenberger® institute, buvo įsivaizduoti, kaip nustoja veikti plaučiai. Vienas dainininkas supanikavo. Tada nesupratau, kokią grėsmę kelia nebeveikiantys plaučiai. Dabar suprantu, bet taip pat jaučiuosi išsivadavusi, kai leidžiu visam organizmui išsijungti, kai atsiduodu vaizdiniui arba idėjai, kurią transliuoja kūnas. Įgaunama paradoksali laisvė, kai viską paleidžiame, kai nebesilaikome įkyriai įsikibę.

„Eikite prie esmės“, – pasiūlė K. J. Holmes kitame judesio pratime. 

The pith yra balta, minkšta apelsino dalis po žievele. Reikia prasikasti pro paviršių, kad atrastum esmę, t. y. kad tavo išsireiškimas būtų aiškus. Tačiau baltoji apelsino dalis nėra jo esmė. Ji yra medžiaga, jungianti kitas apelsino dalis, jos yra su kaupu. Jos – gausu. Jos – per daug. 

Šio judesio užsiėmimo tema buvo klajonė. Norėjau pasimesti savo klaidžiojančiose mintyse, mąsčiau, kaip sienos ir grindys galėtų padėti mano klajojimui. Kaip galėtų padėti kiti kūnai? 

Galbūt norėjau užkirsti jiems kelią arba kirsti jų kelią? Eiti viena kryptimi ir galiausiai pasukti prieš susidurdama su kūnu kaip liestinė linija.

*

Ir, žinoma, nepaisant viso šio nuostabaus lankstumo, kartais užstrigdavau. Kartais neberasdavau sau vietos. Suprasdavau, kad kažkas yra ne taip. Viskas krenta, stovi kreivai, kliba, svyra, linksta. Tačiau tada suprasdavau (arba ne), kad ant šių netvirtų pamatų galiu mokytis. 

*

Jei turėčiau apibūdinti, kaip atrodo tingios laboratorijos – mano dirbtuvių idėjos – erdvė, ją apibūdinčiau taip:

Mano dirbtuvių vieta – palėpė su didele sėdima palange, ant kurios gali susėsti nesuskaičiuojamai daug žmonių. Ant jos būtų gėlėtų pagalvėlių su spurgais ir kutais. Mano dirbtuvės – kambarys su daugybe minkštų baldų, ant kurių atsigulus galima sekti apsunkusį minčių siūlą, judėti nebijant kampų. Šiame kambaryje nebus aštrių, nejaukių kampų, nes kampai galės išsilenkti. Mano dirbtuvės – tai miniatiūrinis popieriaus teatras su popieriniais drabužiais ir popieriniais arbatos puodeliais, popierinėmis lovomis, popieriniais žibintais, kuriuos lengvai pasigaminsime patys. Mano dirbtuvėse niekada netrūks popieriaus. Mano dirbtuvės – pilnas kalbos disko kamuolys, pilna kalbos vonia, pilnas kalbos šaldytuvas. Mano dirbtuvės – kambarys, kuriame dūzgia molekulės, kaip nematomos, bet suvokiamos idėjos, kai jų įtemptai klausaisi, kai jauti kojomis. Mano dirbtuvėse išvedžioti vamzdžiai, suteikiantys joms struktūrą, istoriją, praeitį. Mano dirbtuvės – milžiniškos verandos sūpuoklės, visuomet judančios arba turinčios galimybę judėti. Šios sūpuoklės yra lengvos. Tas pats gūsis, kurį jaučiu ant odos, pūsteli ir pro palėpės langą, pro kaminą, pro vamzdžius, pro popierių. Objektų ir kūnų, tingiai stoviniuojančių aplink, kalbos polifonija.

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelevič

Rūpestis iš pogrindžio

2021 Sausis, Àngels Miralda Tena

Kuratorė ir rašytoja Àngels Miralda Tena 2019 metais vedė dirbtuves, kurios buvo Rupert alternatyviosios programos dalis. Daugiau informacijos rasite čia. Šiame tekste Àngels nagrinėja rūpestį, atsidavimą ir solidarumą kultūros institucijų atžvilgiu. 

Kokios priemonės, protokolai ar pareiškimai savaime turėtų tapti kultūrinių institucijų vertybių dalimi? Kuravimo ir šiuolaikinio meno mados bei tendencijos dažnai pasiduoda neatidėliotinai reformų būtinybei. Tačiau per dažnai reformuojamos jos tampa estetizuotos ir depolitizuotos dar prieš jas pritaikant. Formų estetizavimas išardo revoliucinį pasipriešinimo potencialą menininkų bendruomenėse: reikalavimai sušvelninami iki paviršutiniškų retorinių pergalių, o esminių pokyčių institucijose taip ir neįvyksta.

Šiandien diskutuojama apie integraciją, įvairovę ir skirtingas perspektyvas. Šios temos, kaip ir kalbėjimas apie rūpestį, solidarumą ir palaikymą, tapo įprastos parodų tekstuose ir bienalių temose. Institucijos nenoriai keičia savo struktūrą, nes jų tikslas – išlikti. Kalbant apie moterų lygybę ir saugumą, po dešimtmečius trukusios kovos už vienodą reprezentaciją feminizmas tapo institucijų vertybių ir pozicijų dalimi. Tačiau institucijos vis dar atspindi pasaulį, kuriame egzistuoja, pasaulį, kuriame patriarchalinės taisyklės neleidžia nei institucijoms, nei aktyvistų grupėms kalbėti apie realybę, su kuria moterys susiduria kultūriniame sektoriuje. Šiame tekste kritikuoju ne tik konservatyvias institucijų struktūras, kuriose iki šiol dažnai atsisakoma net mažiausios lygybės reprezentacijos, bet ir saugumo infrastruktūrų trūkumą arba jų lėtą įgyvendinimą struktūrinio išnaudojimo atvejais. Turime pradėti nuo pokalbio apie institucijų pastangas estetizuoti svarbius politinius klausimus, juos depolitizuoti, nutildyti ir reikalauti sustiprinti rizomatinius revoliucinės energijos pliūpsnius. 

***

Moterys buvo atvedamos į teismą ir baudžiamos už „barimąsi“, kunigai pamoksluose peikė jų liežuvį. Labiausiai iš žmonų buvo tikimąsi tylos: paklusk vyrui neklausinėdama, bijok jo. 1547 m. „paskelbta, kad moterims draudžiama susitikti ir plepėti“, o jų vyrams įsakyta „laikyti žmonas namuose“. Raganų medžiotojai nusitaikė į moterų draugystę. Teisme apkaltintos ir kankinamos moterys turėjo išsižadėti viena kitos, draugės išduodavo drauges, dukterys išduodavo motinas.1

– Silvia Federici,„Raganos, raganų medžioklė ir moterys“

Federici pasakoja apie tai, kaip moterų solidarumas buvo demonizuojamas, laikomas nelegalia veikla, už kurią būdavo baudžiama arba nuteisiama miriop. Autorė istoriškai pagrindžia mūsų išgyventą patirtį ir bendrą tikrovę. Šiandieninėje visuomenėje, laikančioje save progresyvia, moterų „plepalai“, paskalos ir pasišnibždėjimai išlieka neteisėti. Pavyzdžiui, įstatymai prieš šmeižtą Vokietijoje ir Olandijoje draudžia viešą „įžeidžiamo“ turinio platinimą arba skelbimą ir užtikrina išsigelbėjimą bet kuriam kaltinamajam.2

Egzistuoja teisminis arsenalas, išardantis bet kokią savarankiškai organizuotą grupę, kurios tikslas tiesiog rinkti ir dalytis informacija, ir tai pagrįsdamas prielaida, kad moterų kalbėjimas prilygsta apkalboms ir šmeižtui. Kadangi pirminė komunikacija tarp engiamų visuomenės narių laikoma neteisėta, nėra sąlygų apie tai užsiminti, aptarti ar įgyvendinti efektyvius pokyčius kultūriniame kontekste.

Kai instituciniame kontekste kalbama apie solidarumą ir rūpestį, sukuriama estetinė kūniško patogumo forma ir saugumo jausmas. Šios diskusijos nukrypsta į neoliberalias ir savipagalbos ir dėmesingumo temas, užuot diskutavus apie kolektyvinio rūpesčio konceptus. Tai – vaizduotės spąstai, juose nepripažįstamas aplinkos, kurioje gyvename, žiaurumas. Solidarumas, rūpestis ir parama yra žaidimas, pilnas pavojų ir neišvengiamų aukų. Kalbėdami apie solidarumą ir rūpestį, turime pripažinti, kad mūsų saugumas yra pavojingas institucijoms. Rūpesčio apraiškos kelia grėsmę patriarchalinėms struktūroms ir todėl visada bus laikomos smurtu. Tai simbolinis smurtas, suardantis saugumo tinklą, suverptą per juodinimo amžius. Mūsų smurtas yra žodis – užkalbėjimas, kerai, prakeiksmas. 

***

Aplinkoje, kurioje feminizmas ir įvairios jo atšakos (pavyzdžiui, ekofeminizmas arba transfeminizmas) tapo instituciškai normalizuotos kaip politinė vertybė, susiduriame su problema – esencialistinė ir tokenistinė identiteto politikos mintis išstumia politinį ryžtą. Muziejų programose tapo įprastos parodos, kuriose eksponuojama XX amžiaus menininkių kūryba. Tačiau kartu jos prarado savo pirminį politinį kontekstą. Tai, kas pradžioje buvo karingas ir politiškas ėjimas prieš patriarchalinę meno istoriją, tapo kasdienybe, ir kartu apsiblausė periferinis regėjimas, lydintis nesąmoningą veiksmą. Menininkių kvotos nebūtinai reiškia įgyvendintus pokyčius. Sefas Rodney, neseniai apmąstydamas įvairių rasių menininkų reprezentaciją ir problemas, teigė, kad galbūt dabartinių galios struktūrų išlaikymas yra strategijos dalis arba savivaliavimas.3 Nuoširdus rūpestis ir solidarumas gali būti išreikšti tik vidinėje institucijų veikloje, kuriuose atskaitomybė ir atsakingumas yra sprendžiami prasmingu politiniu būdu, siekiant akistatos, o ne vengiant nemalonumų. 

***

2017 m. lankiausi retrospektyvinėje Rosemarie Castoro parodoje MACBA muziejuje Barselonoje.4 Castoro buvo viena XX amžiaus pabaigos menininkių, dirbusių Niujorke ir patyrusių skriaudą dėl „menininko žmonos“ sindromo. Ją nustelbė jos garsus vyras Carlas Andre. Castoro parodos atidarymo metu feministinės grupės iš viso pasaulio organizavo protestą prieš Andre parodą, nes tuo metu būta abejonių dėl jo pirmosios žmonos Anos Mendietos mirties.5 Castoro ištekėjo už Andre po galimos žmogžudystės ir, gindama savo vyrą, užėmė tvirtą poziciją prieš feminizmą. MACBA parodos vitrinose buvo eksponuojamos Castoro dienoraščio ištraukos ir laiškai, kuriuose ji koneveikė kolegas feministes, vadino šią politinę poziciją „segregacija“ ir gynė savo vyrą. Jos solo paroda šioje visame pasaulyje žinomame muziejuje buvo feministinės veiklos meno istorijoje produktas, bet ar ji nusipelnė feminizmo, kuriam priešinosi, atneštos naudos?

Jos politinės pažiūros nebuvo nei slepiamos, nei pabrėžiamos. Jos tebuvo išnaša menininkės karjeros dokumentacijoje. Šį politiškumo pašalinimą, neaiškaus socialinių grupių ir jų tarpusavio sąveikos apibrėžimą galėjau interpretuoti tik kaip feministinės meno istorijos depolitizavimą. Tokenistinis požiūris į reprezentaciją per esencializmą naudojasi feministinių parodų struktūros praktika, atmesdamas jos karingumą. Apie kūrybą kalbama neįsigilinant į asmenines politines pažiūras. Svarbu prisiminti, kad Rosemarie Castoro solo parodos rengimas siunčia kitokią politinę žinutę nei Judy Chicago, Zilios Sánchez ar Sengos Nengudi parodos organizavimas. Jos – menininkės iš Niujorko, kurios dvigubai nukentėjo nuo patriarchalinės ir rasistinės sistemos ir aktyviai prieš ją kovojo, užuot paklususios jų priespaudos hierarchijai.

Parodyti solidarumą kitoms moterims Rosemarie Castoro atveju reikštų suprasti, kad ji aklai pasidavė priespaudai. Atsidūrusi smurtaujančio vyro šešėlyje, menininkė kentėjo gyvendama patriarchalinėje realybėje.6 Castoro pozicija gali būti interpretuojama kaip savisauga, išlikimas gyvenant šalia menininko, kaip įrodyta, žeminusio ir smurtavusio prieš moterį? Šioje situacijoje Castoro buvo priversta pasmerkti žmones, kurie ja rūpinosi. Argi nebūtų buvę naudinga kontekstualizuoti šią istoriją, užuot palaidojus ją ir padidinus mūsų istorijos žinių spragą apie tai, kad postmodernus menas buvo pagrįstas prievarta, agresija ir diskriminacija? 

***

Spalio 4 dieną, sekmadienį, De Appel tiesioginės transliacijos metu perskaičiau keletą eilučių iš naujos Audre Lordės knygos Svajonė apie Europą.7 Šiandien populiari „rūpinimosi“ idėja iš dalies kyla iš Lordės politinės ir asmeninės „karingos kovos“ filosofijos. Ši praktika buvo susijusi su Lordės pliuralumo pripažinimo filosofija. Teksto, parašyto juodaodės queer feministės, skaitymas yra vienas būdų išreikšti Audre Lordės politiką. Jos bekompromisis tarpsektoriškumas paremtas skirtumų priėmimu, daugiakultūriškumo gausa ir privilegijos pripažinimu. Jos pažiūros reiškia ne išskyrimą, o tam tikrą teigiamą atskyrimą, dėl kurio sukuriama erdvė neišklausytiems balsams. 

Rūpesčio sąvokos šaknys slypi feministinėje kovoje, nes moterys istoriškai buvo globėjos. Rūpinimasis pagyvenusiais žmonėmis ir vaikais yra namų ūkio užduotis, kuri buvo priskirta nemokamai moterų darbo jėgai. Apie tai savo ankstesniuose darbuose rašo Federici.8 Pirmieji tekstai apie globą buvo aprašyti Nel Noddings ypatingos svarbos, bet dažnai kritikuotoje knygoje Rūpestis. Ji apibūdino rūpestį kaip socialinės gerovės tinklą, paremtą santykių tapatybe.9 Tai reiškia, kad Lordės iš išorinio socialinio konteksto pasiskolintas ir vidiniu paverstas rūpesčio supratimas gali būti suprastas kaip „šeimininko įrankių sulaužymas“ [iš Audre Lordės knygos Šeimininko įrankiai niekada nesugriaus šeimininko namų (The Master’s Tools Will Never Dismantle The Master’s House) – vert. past.].10 Sąvokos pasisavinimas tapo raktu į patriarchalinės visuomenės apvertimą aukštyn kojomis, nutraukiant priespaudos ciklą. 

Kalbant apie rūpestį, svarbu pabrėžti šios sąvokos kritiką ir raidą, paskatintą juodaodžių ir queer feminizmo. Svarbu suprasti, kad rūpesčio būtinybė kilo iš nuolatinio fizinio smurto, ypač prieš įvairių rasių ir standarto neatitinkančias moteris, jų kūnus. Reikia akcentuoti, kad feminizmas nėra vientisas vienetas, jis apima daug skirtumų ir įvairių patirčių. Todėl rūpestis nėra nei įprasta patirtis, nei būtinybė, tai – lankstus terminas su daugybe reikšmių, pritaikomas daugybėje situacijų. Turint omeny ilgus amžius, kai moterys buvo verčiamos užsiimti rūpinimosi darbais (ypač skirtingų rasių ir darbininkų klasės moterys), negalime rūpesčio laikyti natūraliai geru. Privalome atpažinti rūpesčio vaidmenį patirtoje priespaudoje. Rūpestis tampa moterų solidarumo ginklu smurto kontekste. 

Rūpinimasis savimi nėra savęs lepinimas, tai – savisauga, politinio karo aktas. 

– Audre Lorde

***

Iškart po „Me Too“ judėjimo 2017 m. buvo sukurta feisbuko grupė pavadinimu La Caja de Pandora (Pandoros skrynia). Jos nariais tapo dauguma Ispanijos kultūros darbuotojų. Diskusijos grupėje sukosi apie teismo bylą, kurią Ispanijos menininkė ir choreografė Carmen Tomé iškėlė prieš kuratorių Javierą Duero. Ji apkaltino jį pasinaudojus rezidencijos direktoriaus padėtimi, stebėjus ją persirenginėjant skalbykloje ir bandžius panaudoti prievartą.11 Iš pradžių ši grupė buvo sukurta palaikymo tikslu, vėliau joje iš įvairių moterų, atsidūrusių panašiose situacijose, buvo surinkta daugiau kaltinimų prieš kuratorių. Galų gale, grupėje imtas aptarinėti fizinio, psichologinio ir emocinio patriarchato smurto normalizavimas Ispanijos meno pasaulyje, pasirodė šimtai liudijimų. Grupė padėjo pagrindus svarbiam įvykiui – jam apibūdinti ispanų kalboje vartojamas žodis acontecimiento, kurio geriausias vertimas kontinentinėje filosofijoje būtų „įvykis“. Šis svarbus įvykis buvo nulemtas ne jau egzistuojančio feministinio diskurso meno pasaulyje, bet būtent jo trūkumo. Jo priežastis – ypač konservatyvi meno sistemos struktūra, o ne tolerancija joje. 

Grupė įkūnijo Silvios Federici „kuždesių arsenalą“. Ji tapo vieta, kurioje žmonės galėjo išsikalbėti ir sulaukti palaikymo, o ne priekaištų. Išryškėjo moteryse įsišaknijusi baimė būti apkaltintoms melu, perspaudimu ir kalbėjimu tik savo pačių naudai ir iš to kylanti tyla. Su visuomenine manipuliacija buvo kovojama išklausymu, tikėjimu ir komunikavimu, t. y. individualiomis rūpesčio ir pasiaukojimo apraiškomis. 

Tačiau šios, kaip ir visų kitų grupių, kurių tikslas – rimtai diskutuoti apie agresiją prieš moteris, veikla pasibaigė tik pradine byla. Kitos bylos buvo per opios, per mažai pagrįstos, kad galėtų atlaikyti teisminį procesą. Taip išryškėjo grupės ribotumas. Vis dėlto La Caja de Pandora pasiekė pradinį tikslą, ir jos dingimas nėra grupės narių kaltė. Tai – struktūrinė problema, dėl kurios ši ir panašios iniciatyvos išyra prieš užsibrėždamos naujus tikslus. Po pokalbių su aktyvistais iš įvairių miestų, kurie dirba grupėse, kovojančiose už moterų teisę laisvai kalbėti, paaiškėja, kad pasikartoja ta pati baigtis. Grupė išsiskirsto neturėdama pakankamai resursų pasipriešinti pajėgiai, represyviai, legaliai sistemai ir policijai, kuri saugo mechanizmus, užtikrinančius moterų tylą. Po šitiek metų tyla tapo mūsų identiteto dalimi. Tačiau ir kuždesiai gali būti girdimi, kai jų – daug. 

Grupė buvo „pakasta po žeme“, ten, kur yrantys kūnai maitina dirvą. 

***

2019 m., prieš Berlyno Galerijų savaitgalį, anoniminė grupė Soup du Jour pateko į laikraščių antraštes. Žmonės skaitė ir aptarinėjo jų pirmuosius atvirus laiškus. Grupė išnagrinėjo Berlyno premjeros metu paskelbtą dalyvaujančių galerijų ir menininkų sąrašą ir pabrėžė, kad 75% menininkų, eksponuojančių darbus, buvo baltaodžiai vyrai. Tai niekaip neatskleidė Berlyno progresyvios, įvairios ir pliuralios populiacijos.12 Kitas protestas pavadinimu „Baltasis mėnulyje“ sukėlė tikrą audrą 2019-ųjų rudenį, kai grupė atkreipė žurnalistų dėmesį į grupinę parodą „Künstlerhaus Bethanien“ galerijoje. Parodos metu buvo kalbama apie afrofuturizmą, bet joje nedalyvavo nė vienas juodaodis menininkas.13 Abiem atvejais grupė surengė sėkmingus protestus, kurie atkreipė dėmesį į tikrovę, slypinčią už progresyvaus Berlyno veido ir konservatyvios rinkos struktūros (ar pasenusių jos vadovų). Ji veikiau skatina diskriminaciją, o ne padeda su ja kovoti. 

Soup du Jour sėkmingai įgyvendino įvairias iniciatyvas. Tarptautinė žiniasklaida sutelkė dėmesį į rasistinių ir patriarchalinių modelių tąsą kultūroje, tai sukėlė audringas diskusijas. Svarbu, kad jos ne tik komentavo situaciją, bet ir davė rezultatų. Diskusijos tapo aiškia kritika ir pakėlė kartelę institucijų kuratoriams, kurie vis dar turi išreikšti aiškią poziciją. 

Grupė neseniai sukūrė kovos prieš nuolatines ir sudėtingas problemas Vokietijos meno pasaulyje strategiją. Ji bendradarbiauja su Vyriausybės agentūromis, įskaitant Federalinį Vyriausybės komisarą ir Federalinės kanceliarijos Centrinė piliečių vyriausybę.14 Per Vyriausybės apklausų platformą vykdoma anoniminė apklausa, renkami duomenis. Rezultatai parodys išnaudojimo ir priekabiavimo mastą kultūros pasaulyje. Taip pat apklausa įrodo, kad tiek aukos, tiek smurtautojo anonimiškumas yra būtina sąlyga teisėtam duomenų tvarkymui ir informacijos viešinimui. Teisinė struktūra reikalauja, kad smurtautojų vardai liktų konfidencialūs. Nuolatiniams smurtautojams suteikiama užuovėja ir apsauga. 

***

Rūpestis – nuožmi kova, solidarumas – pavojingas įsipareigojimas, palaikymas – rūpinimasis kitais, galintis virsti išsekimu. Rūpestis kultūroje tapo populiaria sąvoka, nes ji – būtina. Tačiau ją reikia apibrėžti dėl jos ginčytinos prigimties ir toli gražu neišspręsto problemiškumo. Rūpestis, kurį matau įstaigose, yra estetizuota apolitinė rūpesčio sąvoka, apsimestinis, oportunistiškas rūpestis. Sąvoka vartojama neapsvarsčius jos potekstės ir filosofinių šaknų. Tai gali būti didelę reikšmę turinti arba beprasmiškai ir per dažnai vartojama sąvoka. Nekovingas ir nepolitiškas rūpestis – ramstis trapiai despotiškai tradicijai. 

Šiais neaiškumo, politinės regresijos ir visuotinio stabtelėjimo laikais menininkų kūryboje vyksta didelės permainos. Vyksta nauja dematerializacija, keičianti metafizines meno kūrinio reikšmes. Meno ateitis po 2020-ųjų nėra susijusi su institucijomis, bienalėmis, mugėmis. Ji susijusi su meno kūriniu kaip karinga konfrontacija prieš struktūras, suvaržiusias jį ideologiškai. Meno ateityje daugialypiai balsai, kolektyvai ir atviri pareiškimai pakeis paminklus. Rūpestis, solidarumas ir parama ateityje užims svarbią vietą, kovos su į save orientuoto menininko individualisto tradicija. Ateityje konkurencijos vietą užims bendruomenė. Parodų forma pasikeis, jos bus paremtos tikru rūpesčiu, tikru solidarumu, tikra parama ir, svarbiausia, nuožmia kova. 

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelič

1 Silvia Federici, „How the demonization of “gossip” is used to break womens’ solidarity“, In These Times, 2019 m. sausio 3 d., https://inthesetimes.com/article/the-subversive-feminist-power-of-gossip.
2 „Media Laws Netherlands Database“, http://legaldb.freemedia.at/legal-database/netherlands/#:~:text=Defamation%20remains%20a%20criminal%20offence,of%20making%20that%20fact%20public.
3 Seph Rodney, „How Woke are the Fall Shows at New York’s Blue-chip Art Galleries?“, Hyperallergic, 2020 m. rugsėjo 25 d., https://hyperallergic.com/588549/fall-at-nyc-blue-chip-art-galleries/.
4 Rosemarie Castoro: Focus at Infinity, kuratorė Tanya Barson, MACBA – Museu d’art contemporani de Barcelona, 2017 m. lapkričio 9 d. – 2018 m. balandžio 15 d.
5 Carolina A. Miranda, „Why protesters at MOCA’s Carl Andre show won’t let the art world forget about Ana Mendieta“ [Kodėl protestuotuojai prieš MOCA muziejuje vykstančią Carlo Andre parodą neleis meno pasauliui pamiršti Anos Mendietos], Los Angeles Times, 2017 m. balandžio 6 d., https://www.latimes.com/entertainment/arts/miranda/la–et–cam–ana–mendieta–carl–andre–moca–protest–20170406–htmlstory.html.
6 Helen Holmes, „Actress Ellen Barkin Accuses Artist Carl Andre of Assault in a Series of Tweets“, Observer, 2020 m. sausio 21 d., https://observer.com/2020/01/ellen-barkin-accuses-carl-andre-assault/.
7Audre Lorde, Dream of Europe: Selected Seminars and Interviews: 1984–1992, Kenning Editions, 2020. Kassavaitinės De Appel skaitymo grupės tiesioginė transliacija https://new.deappel.nl/nl/pages/197-droom-over-europa.
8 Silvia Federici, Wages Against Housework, 1974, https://warwick.ac.uk/fac/arts/english/currentstudents/postgraduate/masters/modules/femlit/04-federici.pdf.
9 Nel Noddings, Caring: a Feminine Approach to Ethics and Moral Education, 1984.
10 Audre Lorde, „The Master’s Tools will never dismantle the Master’s House“, 1984, https://collectiveliberation.org/wp-content/uploads/2013/01/Lorde_The_Masters_Tools.pdf
11 Carmen Morán Breña, „El MeToo Español se llama la Caja de Pandora“, El País, 2018 m. sausio 25 d., https://elpais.com/cultura/2018/01/24/actualidad/1516819549_185849.html
12 Arsalan Mohammed, „Too White and Male? Not for Long“, The Art Newspaper, 2019 m. balandžio 30 d., https://www.theartnewspaper.com/news/berlin-gallery-weekend.
13 Will Fredo Furtado, „An Afrofuturism Show With No Black Artists: What Went Wrong at Berlin’s Künstlerhaus Bethanien?“ Frieze Magazine, 2019 m. rugpjūčio 8 d., https://www.frieze.com/article/afrofuturism-show-no-black-artists-what-went-wrong-berlins-kunstlerhaus-bethanien
14 Soup du Jour, https://www.facebook.com/SdJcollective/posts/344613716878738.

Bėgimas skustuvo ašmenimis: tarp žalos ir nepatogumo

2021 Sausis, Virtualus pokalbis su Robu Crosse ir Artūru Tereškinu

Menininkas Robas Crosse 2020 metais tapo Rupert rezidentu. Šiose redaguotose elektroninių laiškų ištraukose Robas kalbasi su sociologu ir rašytoju Artūru Tereškinu apie rūpestį tarp kartų, intymumą ir vyresnio amžiaus homoseksualų bei LGBTQ+ bendruomenės narių bendros istorijos dokumentavimą. Į pokalbį įterpti vaizdai iš Robo filmo, prie kurio jis šiuo metu dirba. Taip pat pridedamos ištraukos iš Artūro romano Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą su Adomo Danusevičiaus iliustracijomis. 

Rob Crosse

Berlyne susitikinėju su grupe, pavadinimu „Anders Altern“. Kartą per savaitę grupė susirenka aptarti įvairių savo nuožiūra pasirinktų temų. Dažnai šios diskusijos sukasi aplink nusivylimą kūnu ir norų neužtikrintumą. Berlynas, be abejonės, yra vienas liberaliausių miestų pasaulyje, bet, kalbant apie seksą, jame vis dar egzistuoja amžiaus ir senstančių kūnų diskriminacija. 

Pernai Honkonge susitikau su grupe „Gay and Grey“. Ši grupė taip pat reguliariai susitikdavo aptarti įvairių klausimų. Didelė jų diskusijų dalis sukosi apie  panašias temas. Vyresni vyrai teigė niekada nepatyrę laisvės, kurią suteikė homoseksualumo dekriminalizavimas 1991-aisiais, nes tada atsidarę barai ir klubai yra orientuoti į jaunąją kartą. Atidarius specialias erdves, kuriose galima susipažinti su kitais LGBTQ+ bendruomenės nariais, vyresni vyrai neteko daugelio viešų vietų (pavyzdžiui, tualetų), kuriose galėdavo susipažinti su kitais vyrais.  

Vaizdo kadras iš Robo filmo, asmeninis Rob Cross archyvas, 2020

Iš tavo kūrinio aiškėja, kad tiek Lietuvoje, tiek Honkonge esama panašių įsitikinimų, kad  daugiau kalbant apie LGBTQ+ bendruomenės teises kyla grėsmė šeimos struktūroms. Jaunesnė karta, nors ir platesnių seksualinių pažiūrų, nėra linkusi atskirti pareigos nuo šeimos ir seksualumo nuo geismo. Apie vyresnio amžiaus LGBTQ+ bendruomenės narius mažai kalbama, jų vaizdų taip pat nedaug. Man įdomu, ar tai turi įtakos jaunesnės kartos nenorui mąstyti už patriarchalinės šeimos struktūros ribų. 

Turiu keletą vyresnių draugų, su kuriais palaikau ryšį. Pandemijos metu jie negauna palaikymo iš savo biologinių šeimų. Berlynas buvo labai organizuotas, jame daugybė visuomeninių organizacijų sukūrė paramos tinklus vyresnio amžiaus žmonėms. Tikiuosi, kad šios kartų palaikymo sistemos neišnyks. Ar, tavo žiniomis, Vilniuje yra grupių, kurios panašiai palaiko vyresnio amžiaus LGBTQ+ bendruomenės narius? 

Vaizdo kadras iš Robo filmo, asmeninis Rob Cross archyvas, 2020

Artūras Tereškinas

Buvo įdomu klausytis tavo minčių apie vyresnio amžiaus homoseksualų grupes Berlyne ir Honkonge. Nemanau, kad Lietuvoje egzistuoja kas nors panašaus. Kiekvienas rūpinasi pats savimi. Vienas iš mano jaunesnių draugų norėjo organizuoti interviu su vyresnio amžiaus (apie šešiasdešimties) homoseksualais, tačiau jis nėra sociologas, ir nesu tikras, ar jis įgyvendins šią mintį. 

Aš pats artėju prie gay and gray (homoseksualus ir pražilęs) amžiaus, tačiau mano biografija skiriasi nuo kitų vyresnio amžiaus lietuvių homoseksualų. Aš praleidau savo jaunystės metus (nuo 1992 iki 2000 m.) Jungtinėse Valstijose, todėl nepatyriau daugybės socialinių pokyčių, įvykusių Lietuvoje po 1990-ųjų. Būtent todėl man būtų įdomu įrašyti pokalbius su žmonėmis apie „homoseksualų erdves“, pavyzdžiui, tualetus ir kitas anonimiško sekso vietas, pogrindžio klubus ir t. t., ir parašyti kažką panašaus į Lietuvos queer istoriją. Tikiuosi, kad vieną dieną tai bus įmanoma. Prieš trejus metus parašiau romaną Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą. Jame iš dalies tiriamas intymus Lietuvos homoseksualų gyvenimas. 

Esama daugybės problemų, susijusių su jaunesnėmis ir vyresnėmis homoseksualų kartomis Lietuvoje. Jaunesnioji homoseksualų karta yra atviresnė ir labiau linkusi į nuotykius, tačiau mažai kas iš jų yra politiškai aktyvūs ar dalyvauja pilietinėse iniciatyvose. Daugelis žmonių yra patenkinti gavę privatumo. Taip pat gali būti, kad dėl šios priežasties jaunesnioji karta mąsto heteronormatyviuose patriarchalinės šeimos ir paramos sistemų rėmuose.  


Rob Crosse

Tavo straipsnyje, kurį man neseniai atsiuntė Yates, radau nuorodą į Nesibaigiančią vasarą. Tapatinuosi su noru išsaugoti nestabilumą siekiant anonimiško sekso. 

Šių metų pradžioje dalyvavau pokalbyje Berlyne apie „vyriškumo ir nacionalizmo augimą“. Vienas dalyvis savo kalboje išreiškė palaikymą sekso vakarėliams, kuriuose vartojami narkotikai, nes jie yra heteronormatyvių alternatyvių ryšių kūrimo modelių priešprieša. Jis teigė, kad į šiuos susitikimus keliaujama pro įvairias miesto dalis, juose susiburia įvairaus amžiaus ir plauko žmonių. Tačiau jo samprotavimai pasirodė labai neoliberalūs, nes neatrodė, kad šie ryšiai gali būti išlaikyti už jų dabartiškumo ribų. Be to, nebuvo iki galo ištirta priklausomybė nuo narkotikų ir mobiliųjų programėlių. 

Ar žinai kokią nors kolektyvinę vyresnio amžiaus homoseksualų istoriją iš Vilniaus arba Lietuvos? Man būtų labai įdomu į ją įsigilinti. Man pasisekė, kad Berlyne į seksualumą žiūrima atvirai, tačiau įsivaizduoju, kad gali būti sunku nepasimesti savo privačioje erdvėje, kai apie seksualumą nekalbama atvirai. Honkonge jaučiau, kad žmonės nenorėjo kalbėti apie vyresnio amžiaus gėjų situaciją, įsivaizduodami, kad kiekvienas jų lieka vienišas. Tai netiesa, bet, neturint alternatyvos, ši pranašystė gali išsipildyti. 

Nuo kovo rūpinuosi 83 metų draugu Berlyne. Susipažinome pernai, prasidėjus  pandemijai pasiūliau jam paramą, nes žinojau, kad jis gyvena vienas. Tvarkiau jo reikalus, apipirkdavau, dabar tapome gana artimi, kalbamės du kartus per savaitę. Manau, kad tokios paramos struktūros yra labai dažnos, bet nematomos. Prieš keletą dienų susitikau su draugu, gyvenusiu Niujorke nuo 1983-ųjų iki 1994-ųjų, ir šios patirties traumą jis jaučia iki šiol. Kokia buvo tavo patirtis gyvenant Jungtinėse Valstijose jaunystės metais ir kaip ji formavo tavo santykį su Lietuva?


Artūras Tereškinas

Sutinku su tavo mintimi, kad dauguma kalbų apie seksą ir lytį patenka į neoliberalių samprotavimų pinkles, kuriose vyrauja savęs ar santykių valdymas pagal ekonominės paklausos ir pasiūlos modelį. Kita vertus, vis dar sunku kalbėti apie seksą ir seksualumą išvengiant jėgos ir pasipriešinimo paradigmos, kai trumpi sekso vakarėliai laikomi pasipriešinimu heteronormatyvinei kultūrai ar net revoliuciniu veiksmu. Nežinau, ar kada nors esi skaitęs Timo Deano knygą Beribis intymumas: Nesaugaus sekso kultūros refleksijos (Unlimited Intimacy: Reflections on the Subcultre of Barebacking). Tai gera knyga, bet nesu tikras, ar autorius išsilaisvina iš šių pinklių ir paradigmų. 

Nemanau, kad Vilniuje ar Lietuvoje egzistuoja vyresnio amžiaus homoseksualų kolektyvinė istorija. Deja, nė vienas istorikas nesidomi šia tema. Žinau, kad neseniai vienas Lietuvos istorikas parašė knygą apie raudonųjų žibintų kvartalą ir sekso paslaugas tarpukario Kaune, laikinojoje Lietuvos sostinėje. Jo požiūris išties labai heteronormatyvus. Nenorminiai seksualiniai santykiai nėra istorijos ar istorinių tyrimų objektas Lietuvoje. Pirma, tyrėjams tai  pavojinga tema, antra, yra labai mažai istorinių šaltinių apie paprastai nematomus LGBTQ+ bendruomenės narius.  

Rob Crosse

Nesu skaitęs Timo Deano knygos, bet esu apie ją girdėjęs. Manau, kad revoliuciniam veiksmui reikia tikslo, kuris yra didesnis už jį patį. Ne visai suprantu sekso vakarėlius, nes juose trūksta apibendrinimo ar tikslo. Bent jau mano atveju troškimų pildymas pavirsta į kitus troškimus. Kai tikslas yra troškimų patenkinimas, kažkuriuo metu šis veiksmas tampa destruktyvus. 

Ar trūksta susidomėjimo gėjų istorija, nes nesuvokiama, kad jie egzistuoja? O gal trūksta žmonių, norinčių ir galinčių kalbėti apie savo patirtį dėl matomumo baimės?

Bendraujant su vyrais grupėse, kuriose lankiausi, kalba dažnai pakrypdavo apie vyresnių kūnų matomumo trūkumą, ypač kalbant apie tai, kas laikoma žadinančiu aistrą. Įdomu, kokią įtaką savivertės jausmui turi šių kūnų ir jų egzistavimo istorijos nebuvimas. 

Vaizdo kadras iš Robo filmo, asmeninis Rob Cross archyvas, 2020

Šiuo metu dirbu prie vieno projekto, kurio tema – istorinių automobilių vertės ir patrauklumo sistemos, kaip būdas kalbėti apie kūną. Mane domina tai, kad automobilio restauracija taip pat reiškia vietos laike (ir statuso simbolio) atgavimą ir kaip kažkas, kas buvo laikoma nepatraukliu, su laiku tampa patraukliu. Tačiau ko netenkama restauruojant, kai pašalinama visa žala ir ji tampa nematoma? Kas nutinka kolektyvinei patirčiai, kai ji neįrašoma ar ištrinama? 

Artūras Tereškinas

Nepažįstu daug vyresnio amžiaus homoseksualių vyrų Vilniuje, tačiau kai kurie mano draugai pažįsta. Galbūt jie galėtų padėti man su jais susisiekti ir surengti interviu ar pokalbius. Lietuvos atvejis gali būti įdomus (net ir lyginant su Vokietija), nes LGBTQ+ bendruomenės prisiminimai ir erdvės patyrė žymių politinių virsmų ir pokyčių, šaliai iš sovietinės tampant posovietine, iš socialistinės į posocialistinę, ir t. t. Daug kas buvo prarasta per šiuos virsmus. Mūsų prisiminimai ir queer istorijos pojūtis yra tokie pat trapūs, kaip ir žmonių gyvenimai. Keli gėjai, kuriuos pažinojau, mirė būdami keturiasdešimties ir penkiasdešimties. 

Kiek prisimenu, kitose posocialistinėse šalyse šia tema buvo atlikta tyrimų, bet nesu girdėjęs apie jokius meninius projektus, kurie būtų sutelkę į tai dėmesį. Labiausiai tikėtina, kad tiesiog nežinau apie tokių meno darbų egzistavimą. 

Rob Crosse

Prieš keletą dienų dalyvavau diskusijoje su vyresnio amžiaus vyrų grupe Berlyne. Norėjau pakviesti juos į parodą, kurią surengsiu Berlyne lapkritį. Ši diskusija buvo pokalbių, kuriuose dalyvaudavau prieš pandemiją, dalis. Jos tema buvo užmaršumas. Kartais dalyviams pasidarydavo liūdna, kai kas nors pasakodavo apie partnerio praradimą ir pastangas prisitaikyti prie naujos situacijos, o kartais jie būdavo šmaikštūs ir nerūpestingi.

Mano buvimas grupėje yra šiek tiek nepatogus, nes, viena vertus, domiuosi pokalbio temomis ir dalyvių nuomonėmis ir pats dalyvauju diskusijoje. Kita vertus, klausydamasis jų istorijų atlieku tyrimą ir jas dokumentuoju. Šiame veiksme yra ir prievartos, ir rūpesčio. Susimąsčiau apie tai galvodamas apie Lietuvos gėjų istorijos tyrimą ir kaip ši informacija būtų renkama. Kas pasakos istorijas ir kodėl ši tema tokia svarbi. Bet kokiame dokumentacijos procese būtina nustatyti rėmus. 

Artūras Tereškinas

Kaip sociologas atlikau šimtų šimtus išsamių interviu su žmonėmis iš skirtingų grupių (daugeliui iš jų grėsė socialinė atskirtis). Beveik visada susidurdamas su nelaime ir kančia  žmogus jaučiasi nejaukiai, ir tai sustiprina paties žmogaus depresiją ir liūdesį. Lengviau pasakyti, nei padaryti, bet labai svarbu būti atsargiam ir nebandyti išspausti pašnekovų pasakojimų. Tai sunku, nes, kaip tu ir minėjai, net ir kitų žmonių istorijų atpasakojimą sudaro mūsų pačių biografijos ir interesai.

Be to, daugeliui žmonių nejauku pasakoti apie savo intymų gyvenimą. Kai užduodu klausimus respondentams, jaučiuosi, tarsi stebėčiau juos pro rakto skylutę ir transliuočiau tai, ką matau. Tačiau kalbėdamasis su kitais bandau peržengti save ir, antropologų Dono Kulicko ir Margaret Wilson žodžiais tariant, „pabrėžti ir dalyvauti kitų jausmuose ir idėjose“, ypač jei kalba eina apie tos pačios lyties žmonių erotinius norus ir troškimus.

Rob Crosse

Prieš keletą dienų Yates elektroniniame laiške atsiprašė už vėlavimą. Manau, kad komanda buvo labai užsiėmusi prieš naujos parodos atidarymą. Jis atsiuntė ištrauką, kurią įdėsi į žurnalą. Galbūt galėčiau pridėti keletą nuotraukų iš naujo vaizdo įrašo, prie kurio dirbu, nors ir nesu tikras, kad tarp jų esama sąsajos. Kuriu vaizdo įrašą, kuriame žmogus tampo ir lanksto metalo gabalą tol, kol šis išsilenkia. Šį vaizdo įrašą rodysiu kartu su kitu vaizdo įrašu, kuriame nufilmuota vyresnio amžiaus vyro nugara. Bent jau kol kas manau, kad rodysiu. Turiu savaitę apsispręsti. 

Įeidamas į erdvę, kurioje filmuosiu, visada mąstau apie diskomforto priėmimą. Dažnai atsiduriu vietose, kurios pulsuoja vyriškumu, testosteronu, tačiau tai gali būti tik mano prielaida. Kiekviename automobilio garaže, kur dabar filmuoju, kabo kalendorius su pusnuoge moterimi. Galbūt pasikartojantis darbas tampa įdomesnis, kai laikas pažymimas seksualine fantazija. 

Galiu įsivaizduoti, kad imant interviu atsiduriama sudėtingoje ir subtilioje situacijoje, ypač kalbant apie traumą. Niekada neėmiau interviu iš žmonių, nes nemoku atsiriboti nuo jų situacijos. Tačiau kai esu už kameros, distancija sukuriama iškart, ir jos nereikia paaiškinti.  Ši situacija gali tapti problematiška, jei kameros pozicija (šiuo atveju mano pozicija) yra nematoma.

Mano vaikinas – tyrimus atliekantis žurnalistas. Jam prireikė daugybės laiko išmokti atsiriboti nuo žmonių, nes jų lūkesčiai gali būti labai dideli. Mačiau, kaip jis save to mokė, bet jam reikia nuolat turėti omenyje atsiribojimą, išeikvojant daug energijos. Vis dėlto manau, kad televizinės dokumentikos rėmai yra pakankamai aiškūs ir jis bent jau turi apibrėžtą struktūrą ir žino, kaip filtruoti informaciją. 

Spėju, kad, kai kuriais lygmenimis, skaitant kažkieno parašytą tekstą visada daroma prielaida, jog dalis įspūdžių kyla iš patirties. Jų įrėminimas ir pavertimas kažkuo kitu yra menas.

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelevič

Ištraukos iš Artūro Tereškino romano „Nesibaigianti vasara. Sociologinis romanas apie meilę ir seksą“

Sausis 2021, Artūras Tereškinas

Tą vasario vakarą susitinkame prie „Zaros“ parduotuvės. Spausdamas man ranką Hubertas plačiai šypsosi. Rankos sugrubusios, lauke minus dešimt, stovėti šalta. Aš apsirengęs tik plona odine striuke. Hubertas siūlo pas jį namie, Šnipiškėse, išgerti kavos. „Šiandien kepiau obuolių pyragą“, – sako. Jis neatrodo grėsmingas, nors kvietimą kavos aštuntą valandą vakaro gali perskaityti visaip. Amerikiečiams tai paprasčiausiai reiškia seksą. „Ar norėtum užsukti pas mane kavos ar arbatos?“ – mergina klausia George’o Constanzos, aptukusio plinkančio neurotiško vyro iš kultinio serialo „Seinfeldas“ (Seinfeld). George’as muistosi: „Man per vėlu vidurnaktį gerti kavą“, paskui ilgai kremtasi, kad nesuprato merginos užuominos. Draugai jį ramina: „Kartais kava tėra tik kava, o ne seksas. Yra žmonių, kurie naktį geria kavą.“ Nors nesu tas žmogus, įsėdame į autobusą, kelios stotelės, penkios minutės pėstute, blokinis penkiaaukštis namas, medinės buto durys. „Gyvenu su kambarioku, bet šiandien jo nėra, išvažiavo pas savo mergą“, – aiškina man Hubertas.

Rūkome prie rausva languota staltiese užtiesto stalo kišenės dydžio virtuvėje. Hubertas pjausto obuolių pyragą, bet vietoj kavos iš spintelės ištraukia tekilos. „Nori kokteilio?“ – klausia. „Jei padarysi „Margaritos“, išgersiu“, – išpučiu dūmų kamuolį. „Margarita“ stipri, per mažai citrinų sulčių, bet su saldžiu pyragu gerti galima. Kai citrinų nebelieka, Hubertas tekilą pila į mangų ir apelsinų sulčių mišinį. „Mano mėgstamiausia mangų „Margarita“, – sakau rankose vis dar laikydamas cigaretę.

Nejučia apgirstu, klausausi Huberto pasakojimų apie tai, kaip iš nedidelio kaimo jį, aštuoniolikmetį, į Vilnių atsivežė vyresnis vyras, su kuriuo jis pragyveno dešimtmetį. Visas gėjiškas miestas buvęs šio vyro rankose: vakarėliai, egzotiškos kelionės, naujos pažintys, net atsitiktiniai seksualiniai partneriai. Išsiskyrė, kai vyras susirado jaunesnį. Paskui kelerius metus Hubertas draugavo su pavydžiu klaipėdiečiu: jų barniai kartais baigdavosi muštynėmis, randas ant jo kaktos – nuo sudužusio sovietinių durų stiklo. „Jis pats mane vežė į ligoninę, jau maniau, kad nukraujuosiu. Kai sugijau, priverčiau jį išsikraustyti“, – tokia trumpa rando istorija. „Tu man patinki“, – Hubertas glosto man petį. Dar šliūkšteli mangų „Margaritos“ į taurę. Po kelių gurkšnių stebiu save tarsi pro kameros objektyvą: blyškaus kūno vyras, gulintis ant čiužinio kambaryje su apšiurusiais gėlėtais tapetais. Huberto mėsingos lūpos – ant mano spenelių, bambos, penio. Užsimerkiu.

***

Kai gegužės mėnesį iš Stokholmo grįžau į Vilnių, mano butas buvo pietietiškai spalvotas. Nušlifuotos ir nulakuotos grindys kvepėjo šviežiai nupjautais medžiais. Už lango ošė klevai, apšviesti niekaip nenudylančios delčios. Vis dar negalėjau užmiršti klaidžiojimo po naktinį Stokholmą, keistų gėjų barų, kuriuose švedai šoko pagal eurovizinę muziką. „Tai mano gyvenimas, pasitrauk iš kelio, nes mano automobilis rieda per greitai…“ – aukštu balsu klykė Anna Bergendahl.

Pirmą sykį Dmitrijų-Apoloną pamačiau pro sporto salės langą. Trumpas žvilgsnis – lyg viso kūno sukrėtimas. Už lango stovi mano draugas Hubertas su Dmitrijumi. Hubertas ranka rodo į mane, darantį nugaros pratimus. Traukiu ilgą lyną krūtinės link. Dmitrijus šiek tiek prisimerkia, mirkčioja. Nešioja mažus akinius plonais rėmeliais. Jis žiūri į mane. Aš – į jį. Jis vėl – į mane. Keisto artumo atpažinimas. Šio atpažinimo akimirka. Tereikėjo tik jos. Hubertas pamojuoja, ir jie nueina.

Sociologai Pierre’as Bourdieu ir Eva Illouz (2007, p. 100) teigia, kad mūsų kūnai sukaupia socialinę patirtį, kuri kūnu ir perduodama.1 Todėl, pajutęs fizinį potraukį Dmitrijui, mano kūnas akimirksniu atkūrė socialinio artumo mechanizmą: jame iš karto atpažinau save. Kūnas – geriausias ir tikriausiai vienintelis būdas pažinti kitą žmogų ir pajusti jam potraukį. Todėl tik pasijuokiu iš tų, kurie man nuolat primena apie dvasingumą ir sielų giminystę.

Su Dmitrijumi susipažįstu vėliau, grįždamas iš sporto salės namo. Važiuoju pas Hubertą. Ten abu geria kavą ir valgo sumuštinius su olandišku sūriu. Kalbame apie Dmitrijaus medicinos studijas. Nors jis rusas, lietuviškai kalba be jokio akcento. Mane jaudina jo balsas: kaip ir aš, kalbėdamas Dmitrijus „pastato“ jį, tvirčiau tardamas priebalses. Dar labiau įaudrina jo akys – mėlynos, ryškios, pridengtos dideliais vokais. Jos šiek tiek primena mano mėgstamo aktoriaus Jake’o Gyllenhaalio akis. Tik Dmitrijaus veidas daug ryškesnių bruožų nei Jake’o.

Mūsų meilės objektas – kaip pažadas ar net pažadų, kuriems esame įsipareigoję, puokštė, rašo amerikietė Lauren Berlant (Berlant 2007, p. 33).2 Mylimieji – kaip neišpildyti pažadai, nors gali mylėti ne tik asmenis. Žodžiai, kvapai, knygos, garsai, medžiai – visi jie pritemdo nuolat į paširdžius duriantį vienatvės jausmą, nepalieka net tada, kai norisi tik nusižudyti, prižadina, kai tingu keltis. Bet ar mylimieji nėra tik saldi romantinių dainų ir pasakojimų įsiūlyta haliucinacija?

„Meilė – ir svaiginanti, ir kartu maniška, bet galų gale toksiška: besitęsiančios saviapgaulės pratybos“ (Kipnis 2003, p. 99).3 Trokšti jos, nors žinai, kad ji kaip narkotikas. Ir nori tikėti, kad apgaudinėdamas save, apgaudinėji ir kitą: įsimylėjimas kaip verkiantis vaikas, kurį ką tik mušė mama; nuoskauda nusitrina, lieka tik raudoni diržo dryžiai ant nugaros ir sėdmenų. Skauda tik tiek, kiek sugebi įtikinti save, kad mylint neskauda.

Kas pažįsta mane, žino, jog man patinka prancūzų rašytojas Michelis Foucault. Kaip ir jis, iš pradžių studijavau filosofiją, paskui Foucault pasirinko psichiatriją, o aš – sociologiją. Jo didelės žaižaruojančios akys man šiek tiek primena Dmitrijaus akis. Seksualinis geidulys nėra kažkas natūralaus ar gamtiško, teigė Foucault. Veikiau tai kultūriškai ir istoriškai nulemtas būdas jausti, žavėtis, flirtuoti, įsimylėti, dulkintis, išsiskirti, kentėti. Tai veiksmų, pojūčių, patirties, žinojimo, kūno dalių samplaika, kuri paverčia mane tuo, kuo dabar esu, ir kartu skatina fantazuoti apie seksą. Šia samplaika matuoju visus pasisekusius ir nepasisekusius seksualinius susidūrimus.

***

Mąstydamas apie Dmitrijų, mėginu įvertinti, kaip gyvenau ir kaip galėčiau įsivaizduoti gyvenimą, kuris būtų prasmingesnis nei mano dabartinis. Sėdėdamas patogiame odiniame fotelyje su kompiuteriu ant kelių, vis pagaunu save besityčiojantį iš savęs, ironizuojantį nesėkmes, tarp jų ir Dmitrijų, kaip ryškiausius savo gyvenimo ženklus. Kartais jaučiuosi, tarsi niekada nebūčiau turėjęs man pačiam reikšmingo gyvenimo. Visa mano biografija – neišreikštų gestų, neištartų frazių, poelgių, kuriems nepasiryžau, nuolatinių pertrūkių, lūžių ir atokvėpių sankaupa. Gal galėčiau tvirtinti turįs gyvenimą, jei pridėčiau jį prie Dmitrijaus gyvenimo?

Šioje išvargusioje šalyje su pertraukomis gyvenu virš trisdešimties metų. Žinau, kad čia apskritai sunku tokiems, kaip aš. Jų gyvenimai dažniausiai nelaikomi gyvenimais, nes neatitinka visuotinai priimtinų įsivaizdavimų apie tai, kas yra „tikrasis“ gyvenimas. Bet vis tiek įsikibęs laikausi jo – neteisėto, daug kam nesuprantamo, bauginančio ir netikro.

Kita vertus, ar norėtum kartoti kitų gyvenimus? Kalbėti kitų žodžiais, vaikščioti kitų ištryptais keliais, trokšti patogumo, kurio visi geidžia? Ar norėtum prisitaikyti, pateisinti tuos, kurie vadina tavo gyvenimą nepavykusiu ir nepakenčiamu, klausytis kasdienės kartotės: tu keistas, nenuspėjamas, nesuplanuotas, išblaškytas, netikras. Tu nesimeldi už mus, neaugini vaikų, negeri degtinės šeštadieniais, nepriekabiauji prie merginų, nežaidi kortomis, nežiūri krepšinio rungtynių. Dėl to tave persmelkęs nuolatinis nepatogumo jausmas. Visu savo kūnu jį skleidi. I love you, discomfort.

Prisijaukinęs nepatogumo jausmą žinau, kad jis man padeda ne tik išgyventi, bet ir rašyti gyvenimo scenarijų, aklai nesekantį nei mano tėvų, nei senelių, nei seserų, nei bendraamžių gyvenimais. Kai man nepasiseka susitaikyti su kitų smerkiančiais žvilgsniais, kai nubundu vienas vidurdienį, kai susikūprinu užkluptas ateities neaiškumo, kai apsiverkiu prisiminęs savo nesėkmes, ironiškai šaipausi iš savęs: lada dada lada, kur tas kelias veda? Tikriausiai į niekur.

Atmintis netobula. Ji man primena abstrakčius „ištaškytus“ amerikiečio Jacksono Pollocko paveikslus. Susivijusios spalvos, brūkšnių ir taškų raizgalynė, išsilieję dažai. Daugiaspalvė netvarkinga atmintis. Kartais nubundu nuo jos svaiginančių spalvų ir klausiu savęs: kaip aprašyti visus seksualinius santykius, kad jie neatrodytų vulgarūs? Kaip įrodyti, jog visi šie nuotykiai – būdas pažinti save, patirti malonumą, erotizuoti pažeidžiamumą, į kurį mane įstūmė kūnas, vaizduotė, smalsumas, abejonė?

Su kauniečiu jis susitinka autobusų stotyje. Nesimpatiškas stambus, aukštas, plikai skustas vyras. Piktas šiurkštus veidas. Primena tuos tipus, kurie nei iš šio, nei iš to gali užsipulti tave gatvėje. Pasisveikinę jie eina link Naugarduko gatvės. „Maniau, tu aukštesnis“, – sako kaunietis. Suvokdamas, kad skustagalviui jis visai nepatinka, vyras stabteli. „Atsivežiau brendžio, pasėdėsim, – siūlo kaunietis. – Eime.“

Užkandai – rūkyta dešra, juoda grūdėta duona ir prastos konservuotos alyvuogės. Vyras atsidaro „Pinot Grigio“ vyno, nes pigaus latviško brendžio nemėgsta. Kaunietis paslaptingas: sakosi pažįstąs daug įtakingų Kauno vyrų, tačiau kuo pats užsiima, taip ir neatskleidžia. „Importas, eksportas“, – prisipažįsta, nors kuo prekiauja, lieka neaišku. Brendį geria dideliais gurkšniais užkąsdamas dešra. 

Nors yra daug stambesnis už blyškiaveidį vyrą, apgirsti netrunka. „Gal nori nuvaryti pas mano draugus, kurie gyvena Šnipiškėse? – klausia. – Vienas iš jų – čiotkas aktyvas, tave gerai išpistų. Jie labai draugiški.“ Įdomus pasiūlymas.

Iš troleibuso jie išlipa prie nedidelės „Aibės“ parduotuvės. Perka degtinės ir vyno. Nuo Kalvarijų gatvės maža siaura gatvele leidžiasi žemyn link penkiaaukščio apleisto bendrabučio. Antrame aukšte mažas kambarys su miniatiūriniu koridoriumi, virtuve ir tualetu. Nei dušo, nei vonios nėra. Alfonsas, kurį minėjo kaunietis, – nedidukas lieknas statybininkas, jo žmona gyvena Gargžduose. Vilniuje jis tik uždarbiauja, nors pastaruosius trejus metus čia praleido daugiausia laiko. Į Gargždus važiuoja kas trečią savaitgalį, žmonos į Vilnių nekviečia. Vyras supranta, dėl ko: Alfonso meilužis – puikiai lietuviškai kalbantis armėnas. Lietuvoje jis gyvena daugiau nei dešimtį metų.

Kambario kampe – didžiulis televizorius, kuriame rodo pornografinį filmą. Vyras atsisėda ant taburetės, kaunietis – ant ištiestos sofos, šalia armėno. „Aš pats – kaip pornografinis filmas. Man reiktų nusiprausti“, – sako vyras. „Dušas koridoriaus gale, dešinėje“, – ranka pamojuoja Alfonsas. Kelios dušo kabinos, blyškusis vyras vienoje iš jų prausiasi pasiklojęs ant žemės celofaninį maišelį, nes grindų plytelės padengtos storo purvo sluoksnio. Norėtųsi negrįžti į pornografinį filmą, bet kambaryje jis paliko rankinę.

Išsimaudęs randa vyrus jau įsiaudrinusius. Alfonsas dar vis apsirengęs, bet masturbuojasi išsitraukęs stambų penį. Kaunietis bučiuojasi su armėnu. Vienais marškinėliais ir trumpikėmis vyras prisėda šalia Alfonso. Bučiuotis nenori, todėl delnu liečia jo penį ir vaizduoja susijaudinusį. Alfonsas nusmaukia vyro apatinius, liepia atsistoti ir įbeda veidą jam į sėdmenis. Energingi liežuvio judesiai, kuriuos papildo stiproki šiurkščių plaštakų smūgiai. Plekšt, plekšt garsas įsilieja į pornografinio filmo aimanas.

Stovėdamas vyras mato, kaip armėnas čiulpia kauniečiui. Alfonsas pasiekia orgazmą daužydamas vyrui užpakalį. Pornografinis filmas tebesitęsia, kaunietis ir armėnas, užsiėmę vienas kitu, į besirengiantį vyrą nekreipia jokio dėmesio. Paspaudęs ranką Alfonsui, jis išbėga iš kambario. Dar nėra vienuolikos, Kalvarijų gatve kursuoja autobusai. Rugpjūčio pabaiga, šilta, tuščias troleibusas, tik vairuotojas ir vyras, skubriai į savo telefoną užrašinėjantis mintis apie skurdžią Lietuvos sekso rinką ir malonias nesėkmes. Dar vienas ženkliukas į jo ištreniruotos krūtinės atlapą.

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelevič

1 E. Illouz, Cold Intimacies: The Making of Emotional Capitalism (Cambridge: Polity Press, 2007), p. 100.
2 L. Berlant, “Cruel Optimism: On Marx, Loss and the Senses.” New Formations 63 (2007), p. 33. 
3 L. Kipnis, Against Love (New York: Vintage Books, 2003), p. 99.

Naujienos

sausis 2021, Vaiva Grainytė

Kiekvienais metais tas pats:
Atšalęs oras nelinkęs pasitarti –
Ignoruodamas pasienio sąvoką,
Suvaro vorus į mano namus.
Nėščioms vorienėms – pirmenybė:
Jos, vos įsibrovusios,
Užsiima geriausius kampus, 
Šiltas vonios kamabrio palubes
Ir
Gimdo, gimdo, gimdo.

Atšalęs oras nelinkęs atvėsinti 
Nakties drugių polinkio į iliuziją:
„Šviesa – mūsų savaiminis ID dokumentas,
Ji – specialus pakvietimas į šventę gerovės!“ –
Taip manydami jie įskrenda į mano namus ir 
Plakasi, plakasi, 
Kol išsilydo 
Suicido pirtelėj.

Šis kraštovaizdis susiformavo tik šiemet:
Ant palangės auga – tarpsta ir vėdinasi –
Išskleistų veido kaukių žiedynai.
Nežinantiems apie – palyginus naujas –
Pandemijos aktualijas ir kontekstą,
Jie 
Galėtų priminti
Kažin kokio riešuto kevalus,
Apleistus krūtų implantus,
Galbūt  – išmirusią pirmuonių koloniją. 

O iš tikrųjų –
Kaukės yra patrulis.
Jos reguliuoja ne tik mano gyvenimo trukmę:
Jeigu kas vakarą nesugrįžčiau namo, 
Arba sunkiai susirgčiau,
Nebūtų, kas praveria langus.
Ištisos vorų kartos turi priežastį šlovinti šiuos patrulius.
Ištisos drugių kartos dabar turi priežastį prakeikti 
Ne tik lempos šviesą.

Peržengti save: kvietimai kvietimuose

2021 Sausis, Jussi Koitela, Yvonne Billimore ir Viviana Checchia

Kvietimas Jussi Koitelai ištirti kuratorių santykius ir rūpesčio bendradarbiavimą. Vėliau pakviestos prisijungti Yvonne Billimore ir Viviana Checchia.

Būti visumos dalimi nereiškia būti dalele. Pirma, dalelė – trupmena – dažniausiai išreiškiama dviem skaičiais ir trumpa horizontalia linija tarp jų. Mes esame trise, todėl šis išskyrimas mums netinka. Antra, būti kažko dalimi neatitiktų mūsų ketinimų. Nenorime, kad mus skirtų net ir trumpa linija, norime susilieti, norime, kad mūsų idėjos, tarsi žiedadulkės, pasklistų po erdvę ir laiką. Todėl peržengiame save, kad taptume visumos dalimis tekste, parašytame ir suredaguotame šešių rankų. Tekste, kuriame kolektyviškumas apmąstomas kaip solidarumo priemonė. 

Pradėjome nuo tuščio lapo, laipsniškai, po truputį, kūrėme visumą dėdami vieną idėją prie kitos. Tuomet performulavome vienas kito žodžius, dalys išnyko, ir vietoj jų sukūrėme infekuotą visumą. 

Mūsų atspirties taškas drauge rašant šį tekstą – Pilietinės vaizduotės mokyklos skaitymo grupė, kurią praėjusį gruodį organizavo Viviana ir Ivonne.1 Skaitėme Jennifer Mae Hamilton ir Astridos Neimanis tekstą „Kompostinis feminizmas ir aplinkos humanitariniai mokslai“ (Composting Feminisms and Environmental Humanities). Vis grįždavome prie jo, savaip jį per-versdami.2 Tekste apverčiamos rūpesčio, citavimo politikos ir (ne)sulaikomo kūno praktikos. Užuot skaitę tekstą itin atidžiai, palikome erdvės apsvarstyti nepriklausomybės, abipusės priklausomybės ir vidinės priklausomybės klausimams. Pradėkime nuo čia. 

Per pastaruosius metus Yvonne vystė projektą (pavadinkime jį taip) „Feminizmo kolektyvinės tyrimų praktikos“ (FKTP).3 Iš dalies šis projektas yra sąlygų ir gairių rinkinys, kuriuo ji grindžia didžiąją dalį savo veiklos. 

Projekto gairės taip pat taikomos mūsų bendrai veiklai, įskaitant šį tekstą. Viena pagrindinių FKTP užduočių yra ištirti būdus atkreipti dėmesį į tai, kad aš–tu–mes–jie retai tyrinėjame ir dirbame vieni, tai visada darome su, per ar kartu su kažkuo (ar kažkieno kūnu). Taigi, nors ir raginama praktikuoti kolektyviškumą, kartu skatinama plėtoti nuorodų ir citavimo politiką. Užuot priskyrus kolektyviškumui ir individualizmui dualistines ar įtampos prasmes, reikia sugriauti individo mitą (genijaus, nepriklausomo, save išlaikančio, tvaraus kūno) ir pripažinti abipuse ir vidine priklausomybe paremtą darbą ir veiklą. Atidus, dosnus ir kuo įvairesnis žinių šaltinio citavimas yra žingsnis link individo decentralizavimo, nes jis sugriauna centrinės istorinės figūros poziciją. 

Šios minties tąsa galėtų būti Annos Lowenhaupt Tsing knyga Grybas pasaulio pabaigoje: galimybė gyventi kapitalizmo griuvėsiuose (The Mushroom at the End of the World: On the possibility of Life in Capitalist Ruins). Autorė kalba apie infekavimą, kurio rezultatas – įvairovė, „infekuota įvairovė“: 

Infekuota įvairovė priešinasi apibendrinimui, kuris yra šiuolaikinių žinių skiriamasis ženklas. Infekuota įvairovė yra ne tik konkreti, istorinė ir visąlaik kintanti, bet ir santykinė. Ji neturi savarankiškų vienetų, ją sudaro susidūrimais grįstas bendradarbiavimas. Be savarankiškų vienetų neįmanoma apskaičiuoti išlaidų, naudos, funkcionalumo. Visi savarankiški individai ar grupės užtikrina savo interesus atsižvelgdami į susidūrimą. Be savarankiškumu paremtų algoritmų mokslininkai ir politikos formuotojai bus priversti studijuoti kultūros ir gamtos istorijas, kurių rizikuojame netekti. Tiems, kas svajoja suvokti visumą per lygtį, prireiks laiko, galbūt per daug laiko.4

Mus domina infekavimas, o šis tekstas – bandymas įtvirtinti jį kaip metodą, kuris leistų tyrinėti „infekuoto mąstymo“ naratyvus ir galimybes; ypač kaip priešpriešą švaros, ekologijos ar kitokioms idėjoms, glaudžiai susijusioms su rasizmo ir kolonijiniais naratyvais. Kalbant apie infekavimą, svarbu išryškinti kartais, atrodytų, skirtingų dalykų ryšius, matyti juos susipynusius, o ne izoliuotus vienas nuo kito. Pavyzdžiui, infekavimo, švaros, purvo (ir nešvaros) naratyvai ir prasmės yra susieti ir suprantami vienas per kitą. 

Grįžkime (per-verskime) prie minėtojo Jennifer Mae Hamilton ir Astridos Neimanis teksto „Kompostinis feminizmas ir aplinkos humanitariniai mokslai“. Jis buvo įdomiai išplėtotas skaitymo grupėje ir yra plėtojamas toliau. Šis tekstas duoda peno mintims apie skirtingų komponentų ir pagalbininkų pripažinimo svarbą. Žodis „kompostavimas“ jame vartojamas kaip materiali metafora pasakojime apie feminizmo ir aplinkos humanitarinių mokslų ryšį. Autorės atseka, kurie darbai ir autorystės buvo įtraukti ar neįtraukti, padaryti matomi ar nematomi, iškilo į paviršių, suiro ar peraugo į ką nors kita. Remdamosi Donna Haraway, jos apibūdino kompostavimą kaip nešvarų, nedėkingą priežiūros darbą, kultivuojantį „netikėtą kolaboraciją ir kombinacijas“.5 Jos rašo: „Kompostuojant reikia skirti dėmesio tam, kas patenka į komposto dėžę. Privalome rūpintis kritiniu metabolizmu, pastebėti ne tik tai, kas transformuojama, bet ir tai, kokiomis sąlygomis, kodėl tai įvyksta, koks veiksmo rezultatas.“6 

Tiek kompostavimas, tiek infekavimas šiuolaikinėje visuomenėje turi neigiamas konotacijas. Donna Haraway pažymi, kad šie terminai ne tik susiję su purvu ar purvinu darbu, bet ir sukelia rimtų, nepataisomų padarinių, kurių žmogus negali suvaldyti, t. y. dauginimąsi, bakterijų veisimąsi, infekavimą bakterijomis ir virusais. 

Įdomu, kaip šie dalykai, metaforos, veiklos gali būti pritaikomi kitose srityse, ypač šiuolaikiniame mene ir kuratoriaus darbe. 

Grįžtant prie ankstesnės vidinės priklausomybės temos, Jussi nagrinėjo Karen Barad vidinio veiksmo terminą kuratoriaus darbo kontekste.7 Kuravimas visada yra bendradarbiavimas, bendras kuravimas su „dalykais“: žmonėmis, meno kūriniais, erdvėmis, kontekstais, istorijomis… Vartodama vidinio veiksmo sąvoką, Barad turi omenyje, kad kai kurie santykiai egzistuoja pirmiau nei apibrėžimai ir kad tarp „dalykų“ esama skirtumų. Barad santykis reiškia tašką, kuriame subjektai ir objektai yra ir atskirti, ir susieti. Santykis glūdi ten, kur esama skirtumo. 

Taikant Barad mąstymą rūpinimosi praktikoms kuratoriavimo ir kultūrinio programavimo srityse, akcentuojamas rūpinimasis santykiais, o ne „dalykais“, kuriais meno pasaulyje dažnai įvardijami atskiri objektai, meno kūriniai, menininkai, institucijos. Sutelkiant dėmesį į santykius tarp šių dalykų, leidžiama skirtingiems veikėjams veikti už skirtumų ir kategorijų ribų. Rūpestis tampa įrankiu, kuriuo galima pakeisti jėgos struktūras, rūšiuojančias subjektus, tapatybes, žmones ir ne žmones griežta normalizuota tvarka. 

Nuo metaforos pereiname prie klausimo: kaip kuratoriai ir menininkai gali dirbti pasitelkdami abipusę priklausomybę ir solidarumą, kad atsisakytų individualumo ir konkurencijos? Šiuo atveju galima būtų atkreipti dėmesį į Vivianos veiklą. Ujazdowski pilies Šiuolaikinio meno centre Varšuvoje vyko paroda „Planetos plastiškumas“. Parodos diskusijoje „Kaip susigyventi su bėda? Meno institucijos ir aplinkosaugos krizė“ Viviana pasiūlė pirmiausia adresuoti meno lauko „bėdas“ ir tik tada nukreipti žvilgsnį į išorines socialines ir ekologines problemas. Ji taip pat pasiūlė pripažinti, kad šios „bėdos“ yra priklausomos viena nuo kitos. Vivianos teigimu, didžioji dalis meno pasaulio „bėdų“ kyla iš pramoninių pažangos ir gamybos procesų atspindėjimo ir dėl monokultūros, kurios centre yra meninis veikėjas, plėtojimo. Jos pasiūlymas atsisakyti hegemoninės kultūros reiškia, kad institucijos turi įsitraukti į socialinę veiklą ir apsvarstyti kuratorinį darbą platesnės visuomenės kontekste. Tai turės ir ekologinių pasekmių. Viviana taip pat ragina meno įstaigas priimti rūpinimosi ekologijos modelį: siūlomas alternatyvių metodų, įrankių ir nuomonių rinkinys, kontekstinis kuratorinės veiklos modelis. Metamas iššūkis esamiems kuratoriaus apibrėžimams, kuratorinė veikla suprantama daugiadiscipliniškai, kuratoriniai metodai vertinami atsižvelgiant į naujausius geopolitinius pokyčius. Šiuo pasiūlymu siekiama sukurti darbo modelių, kurie padėtų vietiniams gyventojams įsitraukti į kultūrinę veiklą, leidžiančią kultūrai klestėti nepriklausomai nuo didesnių hegemonijų. Pasiūlymo tikslas – sukurti teorinį supratimą apie kuratorinę praktiką, galinčią suteikti informacijos apie alternatyvius metodus ir sumažinti nepriklausomą kuratorinę viziją ir galią, rasti būdų, pagrįstų vietinėmis praktikomis, metodologijomis ir supratingumu.8 

Įdomu apmąstyti, ką rūpinimasis ir santykių puoselėjimas (vidiniai dalykų veiksmai) gali reikšti menuose ir kuratorinėje veikloje. Galbūt jie gali padėti peržengti tam tikras griežtas reprezentatyvumo formas ir biurokratinį supratimą apie nešališką institucijų darbą ir bendradarbiavimą. Rūpinimasis santykiais leidžia sutelkti dėmesį į galimas meno kūrybos, kuratorystės ir meno kūrinių formas. Susikoncentruoti ne į tai, kokios jos yra, bet kokios jos gali būti veikdamos kartu. Meno kūriniai gali būti politika, institucija gali virsti meno kūriniu, bet kas gali virsti bet kuo, jeigu neturi egzistuojančio apibrėžimo ar iš anksto apibrėžtų praktikos būdų. 

Tiksliau, galima dirbti su individais ir „dalykais“ nenustatant darbo vaidmenų ar net paskiriant jiems kelis vaidmenis. Prasmingų santykių puoselėjimas kuria saugesnes situacijas, leidžiančias perskirstyti ir apibrėžti tapatybes, vaidmenis, galią ir išteklius. Pavyzdžiui, marginalizuotos žmonių grupės gali tapti ne tik labiau matomos ir įgyti didesnių finansinių išteklių normalizuotose institucinėse valdžios struktūrose, bet ir iš naujo apsibrėžti bei praktikuoti savo vaidmenį ir gyventi gyvenimą už meno ribų, naujose teisingumo sistemose.9 

Pripažindami, kad esame mūsų dalių visuma ir privalome rūpintis visomis dalimis, atsiduriame pradiniame taške. Užsibrėžėme tikslą sekti infekavimo procesą ir eksperimentuoti su atskiromis dalimis, dėti jas vieną ant kitos, kol pagaliau mūsų skirtingos dalys tapo visuma. Pasiekėme šio teksto pabaigą. Atrodo, kad mums pavyko sujungti į krūvą daugybę minčių, požiūrių ir santykių ir sukurti kažką panašaus į midden (komposto krūvą, be to, škotiškai šis žodis reiškia netvarką, jovalą, chaosą). Šiame tekste pristatėme potencialiai prieštaringas idėjas kaip bendraautorystė ir citavimas. Tačiau tikimės, kad mums pavyko jas įgyvendinti ir kaip rūpinimosi bei solidarumo praktikas. 

Šis akytas ir transmogrifikuotas tekstas, ko gero, neturi išvadų ar aiškiai neapibrėžia rūpinimosi bei abipusės priklausomybės praktikos kuratoriniame darbe. Tačiau tekste buvo eksperimentuojama su šiomis idėjomis, pritaikant jas bendram rašymui ir redagavimui. Mums tai buvo pratimas, padėjęs pagrindus kitam bendram darbui. Dabar galėsime jį auginti.10 Stengsimės pritaikyti rūpinimosi ekologijos modelį mūsų kuravimo veiklose ir institucijose. Jose be hegemonijos gali augti ir klestėti daugybė bendradarbiavimo formų, susijusių tarpusavyje ir net įtampoje viena su kita.

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelevič

1 Pilietinės vaizduotės mokykla buvo alternatyvi pedagoginė platforma Šiuolaikinio meno centre Glazge. Mokykla buvo Visuomenės įtraukimo programos dalis. 2017-ųjų rugsėjį įkurta ir iki 2020-ųjų kovo veikusi mokykla skatino kurti gilesnį ryšį tarp socialiai atsakingo meno ir pilietinio gyvenimo. Daug dalyvių pritraukusioje pedagoginėje platformoje buvo plėtojamos skirtingos temos, viena jų – kaip socialiai atsakingos kūrybinės praktikos gali būti naudojamos miesto ir kaimo kontekstuose. Stengtasi žvelgti kuo lanksčiau ir reaguoti į kiekvieno programos dalyvio poreikius bei norus. Buvo atsižvelgiama ir į išryškėjusias vietines problemas. Pilietinė vaizduotės mokykla turėjo ribotą vietų skaičių, dalyvavimas buvo nemokamas. Dalyvių gretos užpildytos paskelbus atvirą kvietimą, vyko ir vieši renginiai. Mokyklos programoje kasmet dalyvaudavo po 15 žmonių.
2 Nuoroda į Karen Barad sąvoką „per-versti“ (re-turning) (žr. Karen Barad, „Diffracting Diffraction: Cutting Together–Apart“, Parallax 20, no. 3, 2014), tapusią pagrindine sąvoka knygoje Rehearsing Hospitalities Companion 2 (Repetuojant svetingumą, antras vadovas). Tai – antroji Yvonne ir Jussi sudaryta knyga, išleista kaip Repetuojant svetingumą (Rehearsing Hospitalities), 2019–2023 m. „Frame“ Šiuolaikinio meno Suomijos viešosios programos, dalis (žr. „Yvonne Billimore ir Jussi Koitela: ‘re-turning’ hospitalities“, Rehearsing Hospitalities Companion 2, Archive Books & FrameContemporary Art Finland, 2020)
3 Žr. fcrp.cargo.site
4 Anna Lowenhaupt Tsing, The mushroom at the end of the world: on the possibility of life in capitalist ruins, Princeton and Oxford UK: Princeton University Press, 2015, p. 33–34.
5 Jennifer Mae Hamilton, Astrida Neimanis, “Composting Feminisms and Environmental Humanities”, Environmental Humanities 10, no. 2, 2018, p. 501–527 (cit. p. 503).
6 Ibid.
7„Vidinės priklausomybės sąvoka (priešingai nei „sąveika“, suponuojanti ankstesnį nepriklausomų subjektų egzistavimą) reiškia gilų konceptualinį pokytį. Per specifines agentų vidines priklausomybes fenomeno komponentų ribos ir savybės tampa determinuotos, ir tik tada konkrečios įkūnytos sąvokos tampa reikšmingos.“ Karen Barad, „Posthumanist performativity: Toward an understanding of how matter comes to matter“, in: Belief, Bodies, and Being: Feminist Reflections on Embodiment, ed. by Debora Orr, Rowman & Littlefield Publishers, 2006, p. 815.
8 Viviana Checchia, „Kaip susigyventi su bėda? Meno institucijos ir aplinkosaugos krizė“ (How to stay with the trouble? Art institutions and the environmental crisis), 2019, https://www.youtube.com/watch?v=HOTP8iwWRLw (paskutinįkart žiūrėta: 2020 m. spalio 29 d.).
9 Tęsiant mintį, Dimitris Papadopoulos teisingumą įvardija kaip „materialų, procesualų ir praktišką klausimą prieš jo reguliavimą per politinį atstovavimą. Alter-ontologija: teisingumas įsišaknijęs ląstelėse, raumenyse, galūnėse, erdvėje, daiktuose, augaluose ir gyvūnuose. Teisingumas yra pirmesnis už šiuolaikinę kairiąją politiką. Teisingumas – tai alternatyvių gyvybės formų kūrimas.“ Dimitris Papadopoulos, „Insurgent posthumanism:The state of things“, in: Ephemeral Journal, 2010, http://www.ephemerajournal.org/contribution/insurgent-posthumanism, (paskutinįkart žiūrėta: 2020 m. spalio 10 d.).
10 Bendradarbiaujame „Frame“ Suomijos šiuolaikinio meno viešosios programos 2019–2023 m. „Repetuojant svetingumą“ kontekste.

Neįgalumas mene, kritiška įtrauktis

2021 kovas, Eliza Chandler

Neįgalumo studijų mokykla, Ryersono universitetas

2020 m. lapkričio 13 d. Eliza Chandler vedė interaktyvų pokalbį ir seminarą neįgalumo tema, remdamasi nepriklausoma kuratorės praktika meno lauke. Seminaras buvo Ruperte 2020 m. vykdytos rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės programos dalis (daugiau informacijos čia). Šiame tekste Eliza apibendrina keletą seminare aptartų pagrindinių idėjų ir klausimų. 

Kaip daugelis pastebėjo, neįgalūs žmonės COVID-19 pandemiją išgyvena kitaip nei dauguma. Jei tik galime, liekame namie, nes nežinome, ar pasigavus virusą ir atsidūrus perpildytoje ligoninėje #ICU-genics bus mūsų pusėje[1]. Kartu susiduriame su luošųjų perspektyva, įsiliejančia į platesnę socialinę sąmonę: atskleidžiamas griežtų taupymo priemonių poveikis globos namų galimybėms veiksmingai teikti paslaugas; darbas iš namų tampa ne tik įmanomas, bet ir giriamas kaip efektyvus; menininkai transliuoja performansus tiesiogiai iš savo miegamųjų[2]. Tai, kas visada buvo natūralu neįgaliųjų bendruomenėse, dabar atsidūrė platesnio visuomenės diskurso centre. 

Pandemija atskleidė pavojingą socialinės nelygybės aspektą, tad nebegalime neigti, jog vėlyvasis kapitalizmas sukelia kančių daugybei žmonių, kad saujelė galėtų klestėti. Griūvant kapitalizmui, o socializmui mėginant dar kartą visus išgelbėti – ir kartu apsiginti nuo atgimstančio kapitalizmo fenikso – daugelis mūsų nenori „grįžti prie įprastos tvarkos“. Tvarkos, kuri, pasak Dionne Brand, yra nesvetinga ir mirtina daugeliui mūsų (2020 m. liepos 4 d.). Norime išlaikyti mūsų, luošųjų, perspektyvą ir jos suformuotas praktikas.
Viena neįgaliųjų praktikų, pakilusi iki kolektyvinės svarbos lygio, yra tarpusavio priklausomybė. Tarpusavio priklausomybė ir rūpestis nugali galios dinamiką, įtvirtintą tradiciniuose globos santykiuose, pripažįstant, kad globa gali būti – ir dažnai yra – abipusė. Teisingumo neįgaliųjų klausimais aktyvistė Mia Mingus (2010) teigia, kad tarpusavio priklausomybės ir globos santykiai meta iššūkį globėjų bei globos gavėjų pasiskirstymui ir išnaudojimui dabartinėje kapitalistinėje sistemoje, kurioje jie veikia. 

Paprastai mūsų kultūros pakraštyje atsidūrę ir nepakankamai vertinami tarpusavio priklausomybės bei globos santykiai yra tai, ko iš mūsų prašoma per pandemiją: privalau dėvėti kaukę, kad apsaugočiau tave, ir tu privalai dėvėti kaukę, kad apsaugotum mane. Nepažįstami žmonės sukasi vienas aplink kitą ant šaligatvių ir gatvėse, kad prasilenktų saugiu atstumu. Teiraujamės taksi vairuotojų apie jų šeimas, o mūsų asmeniniai socialiniai darbuotojai teiraujasi apie mūsų šeimas. Mes rūpinamės vieni kitais, tarsi nuo to priklausytų mūsų gyvenimas, ir iš tiesų priklauso. 

Atsiradus vakcinoms tikiuosi, kad dauguma dalykų sugrįš. Taip pat stengiuosi užtikrinti, kad tam tikros gyvenimo būdo formos, išpopuliarėjusios ir suaktualėjusios per pandemiją, išliktų ir jai pasibaigus ir primintų mums sunkiai išmoktą pamoką. Viena pamokų, kurią, tikiuosi, prisiminsime ilgai, yra mūsų įsipareigojimas tarpusavio priklausomybės ir globos santykiams, įsipareigojimas rūpintis vieni kitais, net jei mūsų rūpesčio poveikis nežinomas. 


[1] #ICU-genics – sąvokų „intensyvios pagalbos skyrius“ (ICU) ir „eugenika“ junginys. Šia grotažyme dalijamasi daugiausia „Twitter“ socialiniame tinkle, nurodant, kaip kai kuriems žmonėms (baltaodžiams, sveiko kūno ir jauniems) teikiama privilegijuota skubioji pagalba, neteikiant jos kitiems. Privilegijuotas gydymas taip pat yra grįstas priespauda ir išankstiniu nusistatymu. Vert. past.

[2] Niekinamąjį atspalvį įgavusi sąvoka „luošys“ (angl. crip), kilusi iš žodžio „suluošintas“ (angl. crippled), buvo atsikovota neįgaliųjų teisių aktyvistų. Šis terminas buvo įtvirtintas kritinėse neįgalumo studijose tyrinėjant neįgalumo sankirtą su lytimi, seksualumu, klase, rase ir kitomis tapatybėmis. Vert. past.

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelevič

Yates Norton pokalbis su Johannes Heldén

2021 Kovas, Yates Norton

Menininkas, poetas ir rašytojas Johannes Heldén į Rupert rezidenciją buvo pakviestas 2019 metais. Jį kalbino 2020 m. viešųjų programų kuratorius Yates Norton. Pokalbio tema – Johanneso eilėraštis iš „Astroekologijos“.

Y.N.: 2020-aisiais Ruperte kuravau programas, kurių tema – rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės klausimai bei praktikos, ypač iš neįgalumo perspektyvos. Tavo kūryba susijusi su žmonių ir daugiau nei žmonių tarpusavio priklausomybe, taip pat su tuo, kaip šiuose santykiuose susipina rūpestis bei atsakomybė. Tiksliau, atrodo, kad kurdamas analizuoji, kaip komunikuojame su būtybėmis (žmonėmis ir ne žmonėmis), nuo kurių esame priklausomi. Kodėl būtent poezijoje įmanoma išreikšti šias sudėtingas tarpusavio priklausomybės formas?

J.H.: Įsivaizduoju savo kūrybą kaip mikropasaulių ir ekosistemų konstravimą, kaip bandymą išsiaiškinti, kokia keistų taisyklių visuma galioja jiems bei jų gyventojams ir ar šie pasauliai savo ruožtu gal susisiekti ir komunikuoti su kitais. Galbūt esu optimistas, bet man patinka įsivaizduoti, kad poezijai būdingas rūpestis ir galimybė jį komunikuoti. Mąstau apie tai, kaip ženklai išsklaidomi po visą puslapį tarsi eksperimentai, buvimo bei jautrumo simuliacijos, esančios žmogaus, būtybės po žmogaus ir daugiau nei žmogaus protuose. 

Pabandysiu atsakyti kitaip. Ar man atrodo, jog poezijoje esama laisvės, paliekančios vietos rūpesčiui? Tarp fragmentų susikuria galimybė pasirodyti kažkam nežinomam. Gali skambėti mistiškai, bet tam neprieštarauju. Man tai (irgi?) skamba labai konkrečiai. Tikiu, kad atidus rašymas ir klausymasis yra svarbu. Šio proceso metu stengiuosi atsisakyti hierarchijos tarp žmogaus ir daugiau nei žmogaus, tada veikia tik vidinė mikroekologijos logika. Galbūt galų gale išnyks ir ji. Svarbiausia yra neįmanomumo (?) idėja, susijusi su buvimu kitu, jo supratimu (ir bet kuo, ką tai gali apimti). 

Y.N.: Atsiuntei man įrašą, kuriame skaitai eilėraštį iš „Astroekologijos“. Dažnai aprašai įvairias skales ir pasaulius, egzistuojančius kartu. Pavyzdžiui, rašai: „Vabzdžio šešėlis priešais langą, augalų kontūrai priešais saulę“, arba „Nenuspėjamas švytėjimas / Sudėtinga informacija / Lapas vėjyje“. Beveik neišmatuojamai tolimi dalykai gretinami su intymiai artimais ir mažyčiais. Derini man nelabai suprantamus dydžius („400 milijardų egzoplanetų visatoje“), jungi konkretų materialumą („Plieno lenkimo garsas“) ir subtilius bei mikroskopinius dalykus („prieš tai – mažytės šviesos dalelės, šviežiai nupjautos žolės kvapas“). Atrodo, kad tavo kūryba grįsta konkrečios vietos specifinėmis detalėmis, bet kartu joje egzistuoja ir kitas pasaulis, kurį sunku apibrėžti, nustatyti ar suprasti. Šis besikeičiantis poetinis peizažas skiriasi nuo keisto, saugaus ir savaime į išorės dirgiklius reaguojančio namo, apie kurį pasakoji eilėraštyje. Kažkas sujuda, nusileidžia apsauginės žaliuzės, įsijungia šviesos. Šis namas atrodo abejingas pasauliui, jų santykis atrodo grįstas ne atsakymu ir dėmesingumu, o tiesiog reagavimu į jį. Reakcija grindžiama mintimi, kad viskas kelia grėsmę, kad turime išgyventi užsidarydami. Tokia yra uždarų bendruomenių logika, kuri, panašu, privedė mus prie ekologinės krizės. Žinome, jog „technosfera“, nesibaigiančios katastrofos, kurias išgyvename, gali paskatinti mus užsidaryti ir atsiskirti. Tačiau tavo kūryba parodo kitokį santykį su forsuojamu pasauliu. Galbūt dydžių gretinimas ir dėmesingas skaitymas, jutimas, intymus žvilgsnis leistų mums vėl susižavėti pasauliu. Savo kūryboje siūlai pro vabzdžio šešėlį žiūrėti į įvykius ir krizes, jei jie atrodo per dideli susidoroti. Gal galėtum papasakoti daugiau apie savo santykį su detalėmis ir kaip kalba tau leidžia jas pažinti? 

J.H.: Nuostabi interpretacija. Man atrodo, kad esama psichologinės sąsajos su mano auklėjimu ir namu miesto centre, kuriame užaugau. Šio namo mano kūryboje daug. Keista, kad jis iš tikrųjų realus ir mano mama vis dar jame gyvena. Tai – prisiminimas prisiminime. Dažnai sapnuoju tą namą ir virš jo skrendančius lėktuvus. 

Ištikus krizei, vienas būdų išgyventi – įsikibti į detales. Paslapčiomis stebėti skruzdėlę, lipančią žolės stiebu. Tai – neįmanomas, užsimiršęs pasaulis, egzistuojantis, kai tavo protas suirutėje. Sudedu detales, norėdamas pamatyti, koks pasaulis, kokia egzistencija iš jų iškyla. Jei tai – išgyvenimo mechanizmas, galbūt, jei atidžiai klausysiuosi, iš jo gali gimti kažkas nauja. Taip pat pastebėjus detalę prarandama perspektyva, ji tampa neiššifruojama be konteksto. Ji tampa kažkuo nauju arba kažkuo kitu. 

Y.N.: Eilėraštyje derini įvairų laiką. Kalbi apie sankaupas („Iki 2015 m. gegužės 15 d. USS Enterprise vaizdo įrašas Youtube buvo peržiūrėtas daugiau nei 2 milijonus kartų“), apie tikslų laiką („20:30“, „penkiolika minučių“), trukmę, kurios gramatinis laikas ir tempas neaiškūs („Per keletą metų smidrų sklypas pasikeičia, apauga piktžolėmis, krūmynais, tampa miško pradžia, lėtu augalijos srautu link garažo, debesys nusileidžia arčiau žemės“), esamąjį laiką, tarsi jis būtų patiriamas realiu laiku („Dar vienas žingsnis, ir vanduo gali pasiekti juosmenį“). Būdai, kuriais derini įvairias laiko formas, kaip ir įvairaus mastelio sugretinimas, pabrėžia, kad laikas nėra fiksuotas ir kodėl būtent poezija sukuria erdvę ir leidžia atsisakyti norminių laiko sistemų, dažniausiai grindžiamų produktyvumu, efektyvumu, greičiu. Pastebėjau, kad kūryboje esi linkęs „duoti erdvės“ ir „suteikti laiko“: įtrauki tuščias vietas, pauzes, įkvėpimus, painius sąrašus be jokios pradžios, vidurio ar pabaigos. Tai mane intriguoja, nes mums teigiama, jog laikas nesumuojamas. Jame visada yra pertrūkių ar keistų, nepastovių kelių aplink ir be šito laiko. Jackas Halberstamas kalba apie „keistą laiką“. Koks tavo santykis su kūryba laiko kontekste? Kaip skiri laiko kūrybai? Ar galvoji apie peržiūrėti, skaityti skirtą laiką, kai kuri? 

J.H.: Taip. Staigus netikėtumo atsiradimas ir išnykimas, kaip sąrašas, veikiantis pagal savo paties logiką (arba visiškai kitokio kūrinio logiką), man yra užuomina į kažką neapibrėžta, kas panašu į judesį, matomą akies krašteliu, į naują taisyklę, kurios anksčiau nežinojai. Tai galėtų būti laikoma strategija, kodėl gi ne. Įdomu mąstyti apie poetinės strategijos tikslą. Man įdomus laiko sukeistinimas. Įtūžis, su kuriuo kuriamas tekstinis pasaulis ir su kuriuo susiduria skaitytojas, man yra susijęs su baime, saugumu, rūpesčiu ir priėmimu. Konstruojame modelius, sąrašus, laiko ir erdvės matavimus, naudojamės jais, kaip ir, žinoma, jie naudojasi mumis. Skaitytojas pripranta prie jų. Jei nuolat reikalausiu iš savęs ir iš skaitytojo pastebėti laiko pokyčius, kurie nurodo į paslėptą struktūrą, kažkas galiausiai gali atsiverti. Gal tai gana paprasta, žinome, kad nėra jokios įgimtos „tiesos“, viskas yra nuolatinis kismas, bet staiga pamatai varną, žaidžiančią vėjyje, šviesos pradingsta rūke, važiuodamas traukiniu ir klausydamasis muzikos pamatai belapį medį balandžio rūke. 

Johannesas skaito savo eilėraštį iš „Astroekologijos“.

Iš anglų kalbos vertė Erika Urbelevič

Įtrauktis, vaizduotė ir prieinamumas

2021 kovas, Ieva Petkutė

Ieva Petkutė – kultūros projektų iniciatorė, projektų vadovė, kuratorė, meno poveikio sveikatai tyrėja, VšĮ „Socialiniai meno projektai“ bei Atlantic Fellow at The Global Brain Health institute.

Užsimerkite ir įsivaizduokite muziejaus lankytoją jūsų šalyje. Kaip jis / ji atrodo, kokia yra jo / jos gyvenimo istorija ir kaip jis / ji juda? Koks yra tobulas muziejaus lankytojas? O dabar įsivaizduokite muziejaus darbuotojus. Kaip jie atrodo? Kokie yra valytojai, bilietų kasos darbuotojai, muziejaus administracijos darbuotojai, edukatoriai, kuratoriai ir kas jiems vadovauja?

Dabar atsimerkite. Ar jūsų įsivaizduojami muziejaus lankytojai ir darbuotojai atspindėjo visą visuomenę ir jos įvairovę? Dažniausiai tai, ką matome ir įsivaizduojame galvodami apie muziejus, yra mūsų patirties nubrėžtos ribos (normos), o ne visuomenės, kurioje gyvename, realybė. Kultūros prieinamumo temos tyrinėtoja dr. Rita Paqvalen[1] pažymi, kad tipinis pilietis, į kurio poreikius orientuojasi Vakarų visuomenių organizacinės struktūros – įgalus, eurocentriškų pažiūrų, heteroseksualus baltaodis, atstovaujantis viduriniajai klasei, krikščionis. Ji teigia, kad dažnai tipinio muziejaus lankytojo įvaizdis atspindi šias normas – tad muziejaus paslaugos ir parodos yra planuojamos pirmiausia tokiam lankytojui. Tad įprasta, kad šis „tipinis pilietis“ atsiduria muziejaus įdarbinimo politikos, parodų turinio, komunikacinės ir kitos veiklos dėmesio centre. Tuomet kitų visuomenės grupių – įvairių etninių, socialinių grupių ar mažumų istorija, jų meno pristatymas ar jų realybės atspindėjimas yra itin retas, geriausiu atveju tam yra suteikiama erdvė atskiroje patalpoje „specialioje“ parodoje, kitaip sakant, „paraštėse“, neintegruojant jų į pagrindinių parodų programą. 

Pažinimo procesu besidomintys mokslininkai, tokie kaip Ruth M. J. Byrne ir kt.[2], pažymi, kad vaizduotė yra priemonė kurti alternatyvas matomai realybei, įvykiams, patyrimui. Norint sukurti muziejus, ekspozicijas ir veiklas, kurios yra atviros dalyvauti ir įsitraukti įvairioms visuomenės grupėms, pirmiausia reikia visa tai įsivaizduoti. O vaizduotės gebėjimui pasiūlyti naujas, alternatyvias idėjas, reikalingos tam tikros sąlygos: refleksija; klausimai sprendžiant iššūkius ir dalijimasis idėjomis; požiūrių įvairovė ir pažeidžiamumo pripažinimas. Šiame tekste juos trumpai aptarsiu remdamasi 2017–2018 m. įgyvendintu Lietuvos meno muziejų prieinamumo socialinės atskirties grupių asmenims tyrimu[3]

Refleksija 

„Kokia yra mūsų vykdoma veikla?“, „kodėl mūsų vykdoma veikla yra būtent tokia, kokia yra?“ ir „kam skirta mūsų veikla?“ – tai svarbūs klausimai, padedantys įvertinti savo veiklą ir tai, kiek ji atitinka išsikeltus tikslus ar įsivardytas vertybes. Kad galėtume pažvelgti į savo veiklą iš šalies, turime suteikti sau laiko, erdvės ir rasti būdų tam padaryti. Nuolatinė refleksija turėtų būti laikoma atliekamo darbo dalimi – skatinama individualiai arba kolektyviškai. 

Siekiant reflektuoti, kaip organizacija įgyvendina prieinamumą ir įtrauktį, pirmiausia šie tikslai turėtų būti įtraukti į kultūros įstaigos veiklos planą, turėti adekvatų finansavimą, tvirtą lyderystę ir aiškią viziją. Vienas iš pasiteisinusių būdų didinti muziejaus prieinamumą ir įtrauktį Suomijoje – Lygybės skatinimo planas (angl. equality promotion plan). Šis planas apima įvairovės ir prieinamumo klausimus, susijusius tiek su lankytojais ir jiems teikiamomis paslaugomis, tiek su turimais ir naujai priimamais darbuotojais. Kad planu būtų galima vadovautis įgyvendinant kasdienę muziejų veiklą, į jo rengimą yra įtraukiamos visos muziejaus pareigybės. Planas taip pat padeda stebėti tikslų, kurie keliami vienų, trejų ar penkerių metų laikotarpiu, pasiekiamumą. Pasitelkiant strategiją su aiškiais tikslais ir užduotimis užtikrinama, kad prieinamumas ir įtrauktis yra muziejaus vizijos dalis, kad prieinamumą didinantiems uždaviniams yra numatytas finansavimas muziejaus biudžete ir kad atsakomybe už prieinamumo ir įtraukties didinimą dalijasi visi muziejaus darbuotojai. Reflektuoti, kaip įgyvendinamas šis planas, padeda muziejaus prieinamumo išorinis vertinimas. Toks vertinimas suteikia muziejui informacijos apie jo funkcionalumą ir padeda vystyti efektyvesnę komunikaciją, prieinamesnę infrastruktūrą ir paslaugas.

Klausimai sprendžiant iššūkius ir dalijimasis idėjomis

Dažniausiai neturime paruoštų sprendimų netikėtiems iššūkiams. Juos rasti gali padėti tinkami klausimai. Įprasta, kad kritinėse situacijose mes užduodame pasyvius klausimus – dabartinė pandemija yra geriausias pavyzdys, kai galėjome išgirsti nuogąstavimų, „kaip dabar viskas bus…“ Reaguoti į pokyčius, formuoti veiklą, kad ji labiau atitiktų mūsų poreikius ir vertybes, padeda aktyvūs ir tyrinėjimą skatinantys klausimai, pavyzdžiui, „kaip galėtume sukurti naujas galimybes?“ Iššūkiai skatina mus ieškoti sprendimų, kelti klausimus, tačiau itin svarbu neprarasti vilties ir jausmo, kad ieškojimai turi prasmę, kad mes tikrai galime kažką pakeisti. Pesimizmas gali tapti pranašišku. Kalbant apie kultūros įstaigų transformaciją, itin svarbu, ar jų vadovai suteiktų erdvės žaismingumui, galimybei improvizuoti, siūlyti naujas idėjas, diskutuoti ir kelti klausimus, skleistis bendruomenės vaizduotei.

Vaizduotė veikia ne vien individualiu lygmeniu. Idėjos gimsta ir skleidžiasi galėdamos „keliauti“ protais. Organizacijos turi gebėti „moderuoti“ kolektyvinę vaizduotę – skatindamos, kad idėjomis būtų dalijamasi ir tai daroma jaukioje aplinkoje, nehierarchiniame santykyje – t. y. ne per ataskaitas, be leidimo, be poreikio kažką pateisinti, kodėl apskritai vyksta pokalbiai tam tikromis temomis. Vaizduotę gali nuslopinti aplinka, kuri neskatina bendrauti, yra persmelkta baimės, susivaržymo, neatvira asmeniškiems pasiūlymams, kurioje, vadovaujantis „praktiškumu“ ar „įprasta praktika“, daug idėjų yra atmetamos jų net neaptarus. Nors kartais sunku atskirti, kurios idėjos bevertės, o kurios tiesiog neišplėtotos, vis dėlto, kalbant apie iššūkių sprendimą, klausimų ir idėjų srautas turėtų būti tik skatinamas. 

Požiūrių įvairovė ir pažeidžiamumo pripažinimas

Tam, kad kultūros įstaigos tobulėtų, joms būtina priimti, jog yra dalykų, kurių jos nežino – ir nežinojimą priimti kaip galimybę mokytis, tobulėti, plėsti bendraminčių tinklą ir bendradarbiauti. Organizacijos ir veiklos yra gyvybingos ir aktyvios, jeigu jos daugialypės. Įvairovę padeda kurti įvairios patirties, gebėjimų, galimybių asmenys, kuriuos galima įtraukti į kultūros įstaigų kolektyvą kaip kolegas ar ekspertus. Jie gali įnešti naujų žinių, idėjų, kitokią nei įprasta patirtį. Organizacijos bendruomenė pasipildo idėjų, patirties ir dėmesingumo „kitoniškumui“, kai kolektyve atsiranda asmuo, priklausantis nedominuojančiai visuomenės grupei, turi negalią ir pan. – visa tai atsispindi tiek įstaigos vidaus sistemoje, tiek į išorę nukreiptoje veikloje – visuomenei skirtose programose, paslaugose ir kt. Bendradarbiavimas sudaro galimybes ne vien pasidalyti atsakomybe, bet išties tikėtis rezultatų, geriausiai atitiksiančių visuomenės grupių poreikius ir situaciją. 

Kultūros prieinamumo didinimas yra tęstinis procesas, prisidedantis prie socialinių pokyčių. Šiandien labiau nei bet kada anksčiau šiame procese mums reikia vaizduotės. 


[1] http://www.kulttuuriakaikille.fi/en.php

[2] doi: 10.1017/S0140525X07002579 

[3] https://www.kulturostyrimai.lt/visos-temos/muziejai/lietuvos-meno-muzieju-prieinamumas/