Įžanga

2020 m. Rupert viešų renginių programoje buvo aptariamos rūpesčio ir tarpusavio priklausomybės temos bei jų sąsajos su kultūriniu, sociopolitiniu ir meniniu kontekstais. Diskusijos ir paskaitos buvo grindžiamos negalios ir aktyvizmo tyrimais, kritiškai apmąstant tarpusavio priklausomybės ir rūpesčio reikšmę. Čia rasite visus metus vykusių paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių, įrašus. 

Programoje dalyvavo įvairūs Lietuvos ir užsienio tyrėjai, dirbantys teisės, aktyvizmo, menų ir akademiniuose laukuose.Tarp pranešėjų buvo ir Rupert rezidentai bei vietos menininkai, pristatę savo darbus įvairiais aspektais susijusius su metų tema.

Viešų renginių programa buvo pasirinkta reaguojant į šiandien plačiai paplitusią individualizmo ir konkurencijos ideologiją, kuri suklestėjo išsivysčius socioekonominei sistemai, vis labiau apibrėžiamą neoliberalizmo. Šių pokyčių pasekmės – susiskaldymo įtvirtinimas, sistemingas rūpinimosi – tiek kaip darbo formos, tiek kaip etinio principo – nuvertinimas ir pamatinės tarpusavio priklausomybės prielaidos, kuria grindžiama mūsų bendra atsakomybė už santykius vienų su kitais bei aplinka, nepaisymas. Iš įvairių žiūros kampų įrašuose kalbama apie tarpusavio priklausomybės reikšmę rūpinimosi praktikoms, valdžios santykiams ir solidarumo formoms ne tik mene, bet ir visuomenėje.

Rupert veiklas iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Kalbant apie negalią ir solidarumą

David Ruebain ir Rahila Gubta paskaita vyko 2020 m. vasario 8 dieną, ją moderavo Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę, dalis.

Paskaitoje dalyviai aptaria įvairias bendradarbiavimo ir tarpasmeninio rūpesčio formas bei svarsto, kokiais būdais galima kalbėti apie konkrečias negalios patirtis neprisidedant prie represinio ir išankstinėmis nuostatomis grįsto požiūrio į negalią. 

David Ruebain yra Londono Šokių ir dramos konservatorijos vyriausiasis vadovas, prieš tai vadovavęs Lygybės iššūkių skyriui – politikos ir tyrimų agentūrai, atsakingai už lygybės ir įvairovės skatinimą Jungtinėje Karalystėje bei aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sektoriuose. Anksčiau Ruebainas 21 metus dirbo praktikuojančiu teisės patarėju – kaip Didžiosios Britanijos Lygybės ir žmogaus teisių komisijos teisinės politikos skyriaus direktorius, vėliau pradėjęs privačią karjerą kaip „Levenes Solicitor“ švietimo, lygybės ir negalios teisės skyriaus partneris ir įkūrėjas. Ruebainas skaito paskaitas Londono Birkbecko universitete. Šiuo metu jis yra ADR grupės akredituotas mediatorius, Anglijos „FA Premier League“ patarėjas lygybės klausimais, ADD („Action on Disability and Development“) patikėtinis, Joseph Rowntree labdaros fondo teisių ir teisingumo komiteto narys, „Wellcome“ fondo Įvairovės ir įtraukumo strateginės patariamosios tarybos narys  Britanijos Amerikos projekte.

Rahila Gupta yra laisvai samdoma žurnalistė, rašytoja ir aktyvistė, ilgametė organizacijos „Saufholo juodosios seserys“ (angl. „Southall Black Sisters“) narė, Nihal Armstrong fondo, skiriančio paramą pažangiausiai įrangai ir paslaugoms cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams pirmininkė. Jos eilėraščiai ir apsakymai buvo publikuoti keliose antologijose, ji yra knygų „Nuo namų plėšikų iki kalėjimo bėglių: „Saufholo juodosios seserys“ 2003 m“, „Išprovokuota“ – sumuštos moters, nužudžiusios savo smurtaujantį vyrą, istoriją , ir „Pavergta“ – imigracijos kontrolės temą nagrinėjančią knygą, išleistą 2007 m., autorė. Gupta yra pjess – eiliuoto monologo „Nežadinkite manęs: Nihalo Armstrongo baladė“  autorė. Jos straipsniai skelbiami tokiuose leidiniuose kaip „The Guardian“, „New Humanist“, „New Internationalist“ ir „openDemocracy“, taip pat daugelyje kitų žurnalų, laikraščių ir internetinių svetainių. Drauge su Beatrix Campbell Gupta šiuo metu rašo knygą „Kodėl nemiršta patriarchatas?“.Epinė Guptos poema „Rožavos Rubáiyát“ buvo atlikta 2019 m. „Prima Donna“ festivalyje. Ji taip pat redagavo „Saufholo juodųjų seserų“ palaikymo grupės tekstų antologiją „Verčiant puslapį“ (2019 m.), prie kurios prisidėjo ir savo pačios tekstais.

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Tobula netobulybė pandemijos metu

Eli Clare virtuali paskaita transliuota 2020 m. spalio 5 dieną, ją pristatė Yates Norton. Renginys yra Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę, dalis.

Paskaitoje pasitelkdamas poeziją ir pasakojimą, Eli Clare tyrinėja neįgaliųjų ir lėtinėmis ligomis sergančiųjų išskirtinumą pasaulyje, kuriame esame laikomi vienkartiniais.

Baltasis, neįgalus ir genderqueer Eli Clare gyvena Jungtinėse Valtijose, okupuotoje Abenaki teritorijoje (šiuo metu žinomoje kaip Vermontas), kur užsiima rašymu. Jis yra parašęs dvi studijas: „Brilliant Imperfection: Grappling with Cure“ ir „Exile and Pride: Disability, Queerness, and Liberation“, bei poezijos rinkinį „The Marrow’s Telling: Words in Motion“.Jo tekstai yra spausdinami įvairiuose periodiniuose leidiniuose bei antologijose. Eli aktyviai užsiima visuomenės švietimu neįgalumo, queer ir transidentiteto bei socialinio teisingumo temomis visoje Šiaurės Amerikoje. Taip pat jis yra vienas iš taikos žygio Jungtinėse Amerikos Valstijose dalyvių, koordinavusių prievartavimų prevencijos programą. Eli padėjo organizuoti pirmąją Queerness and Disability konferenciją.

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. 

Dirbtuvės buvo projekto „Who cares“, iš dalies finansuojamo Kūrybiškos Europos programos lėšomis projekto, dalis.

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Neįgaliųjų menas, kritinis įsitraukimas

Eliza Chandler virtuali paskaita, transliuota 2020 m. lapkričio 13 dieną, moderuota Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę, dalis.

Interaktyvioje paskaitoje aptarta Elizos Chandler, kaip nepriklausomos kuratorės patirtis neįgaliųjų mene. Analizuodama neįgaliųjų meno, jo kūrimo bei patyrimo pavyzdžius neįgaliųjų bendruomenėje, Eliza pristato ir aptaria instaliacijas, susijusias su prieinamumo neįgaliesiems tema: „Open Access“ (Papalia, 2019), „critical access“ (Hamraie, 2017), „access is love“ (Mingus, 2019), „decolonial approaches to access“ (Jimmy, 2020), ir „t’aking upve access as a “scyborg” in the institution“ (La Paperston, 2017). 

Diskusija atskleidžia, kaip neįgaliųjų meno praktikavimas ir kuravimas gali būti matomas kaip politinis projektas, kurio metu įprastos nuostatos gali būti pertvarkytos į kolektyvinį, įvairiapusį požiūrį skatinančią veiklą, taip sukeliant ne tik organizacinę, bet ir kultūrinę pertvarką.

Eliza Chandler  asistuojanti profesorė neįgaliųjų studijų fakultete Ryersono universitete. Chandler tyrimai aprėpia neįgaliųjų meną, studijas ir veiklas, ji taip pat yra viena iš tyriminio projekto „Bodies in Translation: Activist Art, Technology, and Access to Life” vadovių ir kuratorių. 

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. 

Dirbtuvės buvo projekto „Who cares“, iš dalies finansuojamo Kūrybiškos Europos programos lėšomis projekto, dalis.

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Klasių santykiai

Em Hedditch virtuali paskaita transliuota 2020 m. gegužės 5 dieną, pristatyta Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę, dalis.

Paskaitoje E. Hedditch aptaria besikeičiančių taupymo ir kredito asociacijų (ROSCAs) bei kooperatyvų organizacijos formą, kaip radikalų palikimą , susijusį su turto pasiskirstymu ir apsisprendimu. Hedditch pastaruosius trejus metus dalyvavo organizacijos „Coop Fund“, kurios nariai stengiasi išlaikyti šį palikimą, veikloje. Darbo klasės žmonėms ši organizavimo forma yra būdas sutelkti išteklius, konkurencingomis kapitalizmo sąlygomis, su kuriomis susiduriame ir kurių dalis esame. Menininkai kartu su kitais darbininkais gali įsitraukti į šias organizavimo formas savo praktikose.

Emma Hedditch gyvena ir kuria Niujorke. Jų darbuose tyrinėjamos kasdienybės praktikos, metarialumas, žinių, kaip politinių veiksnių sklaida.Jie yra „Cinenova darbo grupės “ (1999- dabar), Kopenhagos laisvojo universiteto (2001–2008 m.), „No Total“ (2012 – 2017 m.) ir „Coop Fund“ (2018 m. – dabar) narė. Žymiausios Hedditch parodos ir projektai: „+49 30 243459-53“, KW Šiuolaikinio meno institute (2019 m.), „Finesse“, Wallach meno galerijoje (2017 m.), „Claim a hand in the field that makes this form foam“, (Outpost 2016). Jos video kūriniai pristatyti Oberhauzeno kino festivalyje, The Elizabeth Foundation, Gėtės institute, MACBA, Galeria Macchina, Menininkų erdvėje ir Haus der Kunst. Hedditch dėsto video ir postprodukciją Staten Island koledže ir Cooper Union.

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. 

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Neįgalumas kitaip: prieinamumas kaip kolektyvinis rūpestis

Jos Boys virtuali paskaita transliuota 2020 m. liepos 16 dieną, moderuota Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę, dalis.

Paskaitoje Jos Boys pristato bendraautorinį projektą „The DisOrdinary Architecture“, kuriame kritiškai ir kūrybiškai permąstomi būdai, kuriais mes įtvirtiname neįgalumą architektūroje, dizaine ir plačiojoje visuomenėje.

Neįgalumo studijos, menai ir aktyvizmas jau ilgą laiką kritikuoja nuostatas, kokie kūnai ir protai yra svarbūs – kas yra vertinama, o kas marginalizuojama – tam, kad pasipriešintų įprastiems prieinamumo ir integracijos „sprendimams“ ir juos pakeistų. Vietoj to, kad būtų traktuojamas kaip problema architektūroje, neįgalumas tampa kūrybiniu generatoriumi dizaino srityje; galinga „normalumo“ kritika; nepakeičiama priemonė demaskuoti kasdienes dizaino prielaidas apie erdvę ir kas ją užpildo; sutelkiant mechanizmus link naujos kolektyvinės ir naujai besiformuojančios socialinės, erdvinės ir materialios lygybės. Jos klausia kaip sukurtos erdvės gali kisti kai mes suvoksime tokius konceptus kaip prieinamumas ir integracija ne kaip paprasčiausius priedus prie jau egzistuojančių pastatų ir miestų, bet kaip kolektyvinio rūpesčio formas, už kurias visi esame atsakingi.

Dr. Jos Boys yra magistro kurso „Learning Environments“ The Bartlett fakultete, Londono koledžo universitete (UCL) vadovė, ji akademiškai bei praktiškai tyrinėja kūrybines ir įtraukiančias edukacines erdves. Kartu su neįgalia menininke Zoe Partington 2008 m. ji sukūrė projektą „The DisOrdinary Architecture“. Šio projekto misija yra skatinti veiklą, kuri plečia ir atskleidžia naujos praktikos modelius aplinkos kūrimo srityje, bei yra kuruojama neįgalių menininkų kūrybiškumo ir patirčių. Jos yra knygų „Doing Disability Differently: an alternative handbook on architecture, dis/ability, and designing for everyday life“ (Routledge 2014) autorė ir „Disability, Space, Architecture: A Reader“ (Routledge 2017) redaktorė. 

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. 

Dirbtuvės buvo projekto „Who cares“, iš dalies finansuojamo Kūrybiškos Europos programos lėšomis dalis. 

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Viltis, Ištvermė, Laikas

Diskusija tarp Lisa Baraitser, Martin O’Brien, Milldos Januševičiūtės, Yates Norton, Sarah ir Samantha Lippett, kurią vedė kuratorė, Rupert rezidentė Sarah Lippett. Pokalbis vyko 2020 m. gruodžio 8 dieną. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę, dalis.

Renginio dalyviai – penki menininkai ir tyrėjai, kurių darbus sieja vilties, ištvermės ir laiko temos, dažnai susijusios su lėtinėmis ligomis. Kai pasaulis juda lėčiau – ko galima pasimokyti iš jau anksčiau patyrusių lūžį ir išgyvenusių alternatyvias laiko patirtis?

Milda Januševičiūtė yra jaunos kartos menininkė ir kultūros sociologė, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Jos domėjimosi sritis yra tarpdisciplininiai projektai, nagrinėjantys rūpesčio, sveikatos priežiūros, vilties ir atsparumo temas. Video kūriniuose perteikiama menininkės autobiografija, sociologiniai stebėjimai ir kasdienio gyvenimo patirtys, susijungiančios į jos apmąstymus apie vilties ir rūpesčio kultūrinių sąvokų skirtumus. 

Martin O’Brien yra menininkas, mąstytojas ir ‘zombie’. Jis kuria performansus bei video meną, taip pat rašo ir tokiu būdu tyrinėja, ką reiškia būti gimusiam su gyvenimą trumpinančia liga. Jis kūriniuose apmąsto ligos patirtį, taip pat kokiais būdais kiti menininkai svarsto šią temą. Knyga, pavadinimu ‘Survival of the Sickest: The Art of Martin O’Brien’, yra sudaryta iš tekstų apie patį Martin, (Live Art Development Agency, 2018). Jo performansai buvo atliekami ir demonstruojami Jungtinėje Karalystėje, Europoje, JAV ir Kanadoje. Menininko kūriniai buvo publikuojami performanso, vizualaus meno ir medicinos-humanitarinių mokslų sričių leidiniuose. Martin šiuo metu dėsto performanso meną Queen Mary University of London.

Samantha Lippett yra Londone gyvenanti kuratorė ir dėstytoja, kurios veikla glaudžiai susijusi su alternatyviais edukacijos metodais ir bendruomenės kūrimu. Ji domisi tarpdisciplininio bendradarbiavimo potencialu, ypač sveikatos, aprūpinimo būstu ir priežiūros etikos temose. Per paskutinius ketverius metus Samantha koordinavo rezidencijų programą ir kitus projektus su South London galerijos menininkais trijuose gyvenamuosiuose kvartaluose. Ji taip pat dėsto kultūros ir konteksto studijų paskaitas Middlesex University. Šiuo metu ji kartu su Kamile Krasauskaite ir Palanga Street Radio (LT) kuria tarpkultūrinę tyrimų platformą COMMON GROUND. Ši platforma jungs bendruomenei skirtą veiklą praktikuojančius bei šiuolaikinį meną kuriančius draugus ir kolegas. 

Sarah Lippett yra Jungtinėje karalystėje gyvenanti menininkė ir rašytoja. Jos pirma grafinė novelė ‘Stan and Nan’ laimėjo Quentin Blake Prize apdovanojimą už geriausią pasakojimą Royal College of Art institucijoje ir 2016 m. Jonathan Cape leidykla išleido šią knygą, tapusią Guardian bestseleriu ir 2016 m. metų knyga. Jos paskutinį autobiografinį darbą ‘A Puff Of Smoke’ 2019 m. išleido leidykla Jonathan Cape. Itin didelis kritikų pripažinimas lėmė, kad knyga buvo išrinkta geriausia 2019 m. Guardian grafine novele, transliuojama BBC Radio 4’s Woman Hour ir sulaukė pagyrimų iš The Herald, The Observer ir the Rare Disease medicinos bendruomenių. Greta savo ilgos apimties kūrinių, Lippett taip pat sukūrė sociopolitinių reportažų darbus, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama įvairių bendruomenių, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje ir užsienyje, istorijoms. Ji skaito paskaitas ir dalyvauja pokalbiuose bei diskusijose apie piešimą, naratyvo ir negrožinės literatūros rašymą tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek užsienyje.

Lisa Baraitser yra psichosocialinės teorijos profesorė psichosocialinių studijų skyriuje Birkbeke, University of London. Jai (kartu su Laura Salisbury) buvo įteiktas Wellcome Trust apdovanojimas už ‘Waiting Times’ projektą. Tai yra penkerių metų tyrimų apie laikinumą ir sveikatos priežiūrą (psichinės sveikatos gydymą, vizitą pas šeimos gydytoją ir gyvenimo pabaigos priežiūrą) ciklas. Ji yra apdovanojimą gavusios monografijos „Maternal Encounters: The Ethics of Interruption“ (2009), autorė, taip pat parašė ir Enduring Time (2017) bei redagavo esių rinkinį „A Feeling for Things“, kuris yra apie būsimą Jane Bennett kūrinį. Lisa taip pat prisidėjo redaguojant virtualų, recenzuojamą žurnalą „Studies in the Maternal“. Ji yra  tarptautinio tarpdisciplininio tyrimų tinklo apie motinystę „Mapping Maternal Subjectivities, Identities and Ethics“ (MAMSIE) narė. Lisa Baraitser yra psichodinaminės srities psichoterapeutė, savo veiklą vykdanti nepriklausomai nuo institucijos. Anksčiau ji buvo eksperimentinio teatro kolektyvo, žinomo kaip PUR, meno vadovė.

Rupert veiklą iš dalies  remia Lietuvos kultūros taryba. 

Drbtuvės buvo projekto „Who cares“, iš dalies finansuojamo Kūrybiškos Europos programos lėšomis projekto, dalis.

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Ekonomikos pertvarkymas: tarpusavio priklausomybės atgavimas

Katherine Gibson virtuali paskaita transliuota 2020 m. birželio 25 dieną, ją moderavo Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę dalis.

Paskaitoje Katerina Gibson kalba apie tai, kaip visame pasaulyje menas padėjo “atsiimti ekonomiką”. Gibson remiasi projektais, kuriuose bendruomenės kuria etiškas ekonomikas, remiasi bei gerbia tarpusavio priklausomybę. 

Katherine Gibson yra Vakarų Sidnėjaus universiteto Kultūros ir visuomenės instituto profesorė ir tyrėja. Ji yra ekonomikos geografė, pelniusi tarptautinį vardą už novatoriškus ekonominės pertvarkos tyrimus,  turinti daugiau nei 30 metų patirtį dirbant su bendruomenėmis kuriant lanksčią ekonomiką. Kartu su Masačiusetso universiteto geografijos profesore Julie Graham (1947-2018), J.K. Gibson-Graham publikavo dvi knygas: „The End of Capitalism (As We Knew It): A Feminist Critique of Political Economy“ (Blackwell 1996) bei „ A Postcapitalist Politics“ (University of Minnesota Press, 2006). .Jos naujausios knygos: „Take Back the Economy: An Ethical Guide for Transforming Our Communities“, parengta  kartu su  Jenny Cameron ir Stephen Healy (University of Minnesota Press, 2006), „Making Other Worlds Possible: Performing Diverse Economies“, kartu su Gerda Roelvink ir Kevin St Martin (University of Minnesota Press, 2015), „Manifesto For Living in the Anthropocene“, kartu su Deborah Bird Rose ir Ruth Fincher (Punctum Press, 2015) ir  „The Handbook of Diverse Economies“ (Edward Elgar, 2020) kartu su Kelly Dombroski.

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. 

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Pilnas rūpesčio klausymas

Mikhail Karikis ir Salomé Voegelin paskaita, transliuota 2020 m. gruodžio 10 dieną, moderuota Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę dalis.

Koks ryšys sieja klausymąsi ir rūpestį? Kokie etiniai imperatyvai kyla klausantis tų, kurie yra nematomi, neatpažįstami ar nutildyti? Menininkas Mikhail Karikis ir rašytoja Salomé Voegelin kviečia diskutuoti apie rūpestį ir rūpestingumą, bendravimą ir kūną, apsvarstyti, kaip klausymasis gali atverti daugybinius, galimus, o gal net iš pažiūros neįmanomus buvimo pasaulyje būdus.

Mikhail Karikis yra graikų-britų kilmės menininkas, kuriantis ir gyvenantis Lisabonoje ir Londone. Jo vaizdo, garso ir performanso bei kitomis medijomis sukurti kūriniai eksponuojami garsiose šiuolaikinio meno bienalėse, muziejuose ir festivaliuose visame pasaulyje. Bendradarbiaudamas su asmenimis ir bendruomenėmis, esančiomis už šiuolaikinio meno ribų, o pastaraisiais metais ir su vaikais, paaugliais, jaunais suaugusiaisiais ir neįgaliaisiais, Karikis kuria socialinius projektus, kurie žadina aktyvisto vaizduotę ir skatina vaizduotėje kurti galimas ar norimas apsisprendimo ir galios formuojamas ateitis. 

Daugiausia dėmesio skiriant klausymui ir aplinkos teisingumo temoms, pasirinktoms kaip meninė strategija, jo projektuose pabrėžiami alternatyvūs žmogaus veiksmų ir solidarumo būdai ugdantys kritinį dėmesį, orumą ir švelnumą.

Karikio darbai rodyti Tate Liverpool, JK, 2-ojoje Rygos bienalėje, (2020), Kochi-Muziris bienalėje (2016), 19-ojojd Sidnėjaus bienalėje (2014), Mediacity Seoul/SeMA bienalėje (2014), 2-ojoje Aičio trienalėje (2013), Manifesta 9(2012) ir Danijos paviljone 54-ojoje Venecijos bienalėje (2011).

Salomé Voegelin yra šveicarų-britų kilmės menininkė, rašytoja ir akademikė, užsiimanti klausymu kaip sociopolitine praktika. Jos kūryba ir tekstai susiję su garsu ir garsų kuriamu pasauliu: garso estetika, socialinėmis ir politinėmis aktualijomis, slypinčiomis už vizualinės prieigos įtaigumo. Autorė rašo esė ir tekstines partitūras, atliekamas kaip performansai ir publikuojamas kaip tekstai. Naujausioje jos knygoje „Politinė garso galimybė“ (Bloomsbury 2018), išdėstyta politika, apimanti kūrybiškumą ir išradimus, o transformacija ir bendradarbiavimas joje įsivaizduojami kaip mūsų gyvenimo kartu pagrindas. Voegelin kūrybinė praktika paremta dalyvavimu, kolektyvinėmis ir bendruomeninėmis prieigomis. Ji siekia apeiti įsigalėjusias kuratorines konvencijas atlikdama performansus. Su Mark Peter Wright’u rengia reguliarų tarpdisciplininį klausymo ir garso renginį „Klausymo taškai“. Taip pat bendradarbiauja su David Mollin’u (Mollin+Voegelin) kurdama sociopolitines, architektūrines ir estetines aktualijas bei vietoves iš naujo apsvarstančius darbus, kuriamus pasirenkant garsus, daiktus, balsus ir tekstus kaip išraiškos formą.Voegelin yra garso meno profesorė London College of Communication, University of the Arts London, ji veda Garso meno studijų paskaitas Hochschule für Bildenden Künste in Braunschweig, Vokietijoje. 

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Šis pokalbis yra projekto „Who cares?“ dalis, bendrai finansuojamo Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa“.

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Geomantinis snaudulys

Lisos Robertson virtuali paskaita transliuota 2020 m. spalio 27 dieną, pristatyta Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę dalis.

Poetės Lisos Robertson paskaita aprėpia neobaroko, melancholijos kosmologinės sandaros, sielvarto, queer medicinos, šunų, gamtos ir kultūros ryšio (angl. naturecultures), ontologinės choreografijos temas (galbūt taip pat kvapus ir augalus), atsispiriant nuo Djuna Barnes „Nightwood“, Severo Sarduy „Cobra“, Walterio Benjamino „Trauerspiel“ tekstų bei Dürerio sukurtos kamėjos.

Lisa Robertson yra kanadiečių poetė, dirbanti ties esė ir poezijos žanrų, tyrimų ir išradimų, žemiškumo ir utopiškumo, vizualiųjų menų ir literatūros sankirtomis. Robertson yra išleidusi tris poezijos knygas: „3 Summers“, „Cinema of the Present“ ir „Lisa Robertson’s Magenta Soul Whip“  (Coach House Books). Taip pat 2012 m. pasirodė jos esė rinkinys „Nilling“ (Book*Hug), o šiemet ji pristatė naują romaną „The Baudelaire Fractal“ (Coach House Books).  Šiuo metu Robertson bendradarbiauja su Amsterdame įsikūrusia menų organizacija „If I Can‘t Dance“, tęsia tyrimą pavadinimu „wide rime” skirtą viduramžių lyrikai bei gilinasi į meilės trubadūrų lyriką kaip kultūros rezistencijos išraišką. Ji dėsto, skaito savo kūrybą bei pranešimus Europoje, Kanadoje ir JAV, gyvena mažame Naujosios Akvitanijos regiono kaimelyje, Prancūzijoje. 

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Paskaita yra projekto „Who cares“, iš dalies finansuojamo Kūrybiškos Europos programos lėšomis, dalis.

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Vaizduojamasis menas ir negalia, rūpesčio ir tarpusavio priklausomybė

Tom Shakespeare paskaita transliuota 2020 m. balandžio 22 dieną, moderuota Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę, dalis.

Paskaitoje etikos, socialinių mokslų tyrėjas ir aktyvistas Tom Shakespeare aptaria, kaip galime apmąstyti ir vizualizuoti negalią, rūpestį ir (tarpusavio) priklausomybę, kaip šios sąvokos suvokiamos judėjimo už neįgaliųjų teises kontekste. Remdamasis Christine Borland, Mona Hatoum, Lucy Jones bei kitais kūrėjais, jis kels klausimą: jei negalia yra socialinis ryšys, kaip mes galime tai reprezentuoti? Jei negalia ir globa neteisingai interpretuojamos, kaip galime išsilaisvinti iš istoriškai susiformavusių atskirtį skatinančių sampratų?

Tom Shakespeare yra etikos, socialinių mokslų tyrėjas, Londono higienos ir atogrąžų medicinos mokyklos negalios tyrimų profesorius. Buvęs Šiaurės rytų menų tarybos pirmininkas ir Anglijos Menų tarybos narys. Anksčiau „Nuffield“ bioetikos tarybos narys, kūręs vaizduojamojo meno kūrinius, radijo laidas bei prisidėjęs prie viešosios politikos neįgaliųjų teisių klausimais.

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. 

Mus galite paremti Patreon platformoje.

Anti-individualizmas, empatija ir solidarumas: link kolektyvinio kūrybiškumo

Oli Mould paskaita transliuota 2020 m. kovo 2 dieną, moderuota Yates Norton. Renginys buvo Rupert 2020 m. viešosios programos apie rūpestį ir tarpusavio priklausomybę, dalis.

Dėl daugybės šiandienos pasaulio „ligų“ – klimato kaitos, ksenofobinio nacionalizmo, psichologinių sutrikimų epidemijų – galime kaltinti nesuvaldomą savanaudiškumą. Jis kursto  neoliberalų, populistinį godų kapitalizmą. Vis dėlto, kaip kruopščiai puoselėjama sociopolitinė ideologinė priemonė, teisingai suprastas savanaudiškumas gali tapti pagrindu kurtis visuomenėms, kurios priešinasi kapitalizmo neteisybei. 

Paskaitos tikslas – nubrėžti savanaudiškumo istoriją ir pasiūlyti alternatyvius, labiau empatiškus ir kolektyvinius, mąstymo apie save būdus. Tuo pačiu aptarti, kaip kūrybiškai kurti bendrumus, kurie taptų priešprieša dabartiniam neoliberalus kapitalistinės visuomenės organizavimui. 

Oli Mould – geografas, dirbantis Royal Holloway universitete Londone. Jo veikla yra sutelkta į kūrybiškumą, kapitalizmą ir bendrumą siekiant atgaivinti pirmąjį, kritikuoti antrąjį ir padėti kurti trečiąjį. Oli Mould yra išleidęs dvi knygas: „Urban Subversion and the Creative City“  (Routledge, 2015) ir „Against Creativity“ (Verso, 2018). Jis taip pat publikavo akademinius darbus brutalizmo architektūros, Kalė „Džiunglių“ pabėgėlių stovyklos, urbanistinių struktūrų ir urbanizmo teorijos temomis. Jis reguliariai rašo tokioms žurnalistinėms platformoms kaip „The Conversation“ ir „OpenDemocracy“, jo tekstai yra iš dalies publikuoti platformose „CityLab“ ir „Prospect“.

Rupert veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. 

Mus galite paremti Patreon platformoje.