Įvadas

2021 Balandis, Tautvydas Urbelis

Priešdėlį „post“ nesudėtinga nurašyti kaip pretenzingumo, tuštybės ženklą ar iškilmingai jį palydėti į istorinę užmarštį. „Post“ mėgavosi savo išskirtinumu aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais, kol režimai griuvo, o teoretikai stengėsi įprasminti pasaulį po didžiųjų naratyvų ir pačios istorijos baigties. Bent jau taip buvo deklaruojama. 

Sumišimo ir netikrumo kontekste šis priešdėlis įgijo prastą reputaciją. Jausmas buvo prislopintas, bet aiškus – kažkas baigėsi ir kažkas nauja prasideda. Esant priklausomybei nuo linijinio laiko sampratos, taip jau būna: procesai turi pradžią ir pabaigą. Linkstama manyti, kad pabaiga turėtų reikšti pasiekimą, išbaigtumą arba pralaimėjimą, idant būtų atlaisvinta vieta naujai, geresnei ateičiai. Vis dėlto, atrodo, kad didysis finalas yra nuolat atidedamas ir retai kas nori apie tai kalbėti. Tačiau yra ir pereinamieji laikotarpiai – mažiau vertinami ir dažnai įsivaizduojami kaip rišamoji medžiaga, lipinanti du laiko gabalus, rūpestingai įtaisytus linijiniame istorijos rėžyje. Dauguma mūsų žino, kad klijavimas nėra tvarkingas procesas – kupinas nutekėjimų, išsiliejimų ir bendro nerimo. Tad dažnai trokštama praslysti pro šiuos nepatogius periodus, peršokti į priekį ir raškyti neišvengiamo progreso vaisius. Bent jau nedidelė, turtinga pasaulio dalis linkusi elgtis taip, tarsi jie būtų pirmumo teise laipinami į ateitį. Vis dėlto, visai nemaža dalis žmonių nesimėgauja tvarkingo linijinio progreso idėja. Daugiausiai dėl to, kad toji nemaža dalis žmonių gyvena sąlygomis, kurios gyvenimą paverčia atšiauriu išgyvenimu. Progreso pažadas tampa nepasiekiama vilione, niekada neišsipildančia pranašyste, tik išryškinančia gluminančią nelygybę.

Buvo svarbu tai pasakyti ir pripažint. Nekantriai laukiantys garantuotos „prašmatnios ateities” priešdėlį „post“ laiko išskirtine savo privilegija. Jis dažnai iškviečiamas, kai irzlūs žmonės pajunta, kad privilegija į nenutrūkstamą progresą buvo sutrikdyta. Beveik galima girdėti susierzinusį balsą tariant: „Na, taip, senasis pasaulis baigėsi, tad leiskite man suryti ir naująjį. Aš išbadėjęs.“ Ir puota tęsiasi.

Tačiau netrukome suprasti, kad nesibaigė nei istorija, nei didieji naratyvai. O jei ir baigėsi, tuomet atsigavimas buvo greitas ir nepaprastai sėkmingas. Priešdėlis „post“ pasirodė paplitęs plačiau, nei iki tol manyta. Jis ištrūko iš rafinuotų atidarymų ar anemiškų akademinių konferencijų ir infiltravosi į pasaulį, kuris uoliai priešinosi linijiškumui. Bet  jei linijinis progresas yra sutrikdytas ir sutrūkinėjęs, kaip tuomet „post“ išsilaiko?

Pandemija įrodė besanti nejaukiu žmonijos būklės ir paties laiko percepcijos išbandymu. Stengiantis užfiksuoti šią unikalią akimirką, „Rupert“ su „Vilnius Tech Park“ paskelbė atvirą idėjų apie postpandemines ateitis konkursą. Tuo metu nenuspėjamumo jausmas intensyvėjo, kartu su juo – ir nekantrumas. Buvo praėjusios vos kelios pirmosios pandeminės savaitės, o troškimas priminti entuziazmą keliantį žodį „post“ vis augo. Atrodė, kad atsidūrėme keistame laiko gniutule. Tačiau nelinijinis laiko gniutulas turi savų pliusų – galime šiek tiek paskubėti į priekį, o tada atsigręžti atgal, kai ką pakoreguoti ir tęsti iš nežymiai kitokios pozicijos, prisimindami, kad mūsų laikmetis nėra begalinis. Kitaip tariant, galime būti gan spekuliatyvūs ir nepaisyti dominuojančios laikmečio logikos.

Kad netaptume pernelyg irzlūs ir pernelyg ištroškę ateities, pakvietėme kitus pasidalinti savo vizijomis. Sulaukėme paraiškų aibės, kurios įvairiais būdais įsivaizduoja, ką galėtų atnešti popandeminės ateitys.

Aplinkybės sufleruoja pradėti nuo kraštutinės pabaigos – apokalipsės. Katerina Sidorova savo esė „Lėta apokalipsė: nežmogiškų rūšių Apreiškimas. Išnykimas, rūšių atsakomybė ir koegzistavimo strategijos“ žvelgia į apokalipsės reprezentavimą populiarioje vaizdinijoje, pirmiausia kino medijoje, atskleisdama, kaip eschatologinis mąstymas įtvirtino antropocentrišką pasaulio pabaigos perspektyvą. Anot Sidorovos, nepaisant pastaraisiais metais paplitusių apokaliptinių filmų, mes susiduriame su visai kitokio tipo apokalipse, kurią ji vadina „lėta apokalipse“. abaigos artuma šį procesą paradoksaliai paverčia nematomu, tačiau – paprasčiausiai – apsidairę aplink išvystamei aiškius įrodymus (nuo ekstremalaus skurdo iki ekologinių katastrofų), jog pasaulis lėtai juda link katastrofos. Tačiau dar ne viskas prarasta, kadangi esė užsimenama apie galimybes apversti lėtaeigį nesėkmės scenarijų. Būtent dėl šios priežasties mums gali tekti išmokti susitaikyti su mirties idėja.

Guodos Šulskytės videodarbo „Išlikimas nėra teisingas“ fone – išlikimo ir išnykimo etika. Čia apokalipsė jau įvyko ir mes susiduriame su padariniais, kurių vedini žmonės turi priimti simbiotinius egzistavimo būdus. Priešingai vizualiai dominuojantiems niūriems apokalipsės naratyvams, „Išlikimas nėra teisingasis“ skleidžiasi mirguliuojančiai baltoje aplinkoje. Ryškioje šviesoje subtiliai judančios rankos kuria besipinančią simbiozės, kuri dar pakeliui, choreografiją. Ši paslaptinga elegancija mums primena apie egzistencijos trapumą ir būtinybę keisti savo buvimo būdus.

MELT: Loren Britton ir Isabel Paehr teigia, kad galbūt judame link vienos iš galimų pasaulio pabaigų – pasaulio, paremto dvejetaine skaičiavimo logika. 1 ir 0 buvo ir tebėra pristatomi kaip nepaneigiami skaitmeninio pasaulio pagrindai. Pastarieji metai kaip niekada anksčiau pademonstravo, kad dvinarė logika nebepajėgia  paaiškinti mūsų tikrovės, ką bekalbėti apie jos puoselėjimą. „Graviravimas nedvinarės kompiuterijos link“ kvestionuoja vieną tokios logikos tvirtovių – kompiuteriją, – pateikiant įtaigius pavyzdžius apie išorinio poveikio klaidas, nedvinarius medžius ir lankstumo detektorius. MELT kūrinyje kosminiai spinduliai tampa trikdančia ir įkvepiančia jėga, kuri kelia grėsmę senajam nulių ir vienetų pasauliui, drauge atskleisdama naująjį. 

Vienam iš pabaigos scenarijų – globaliai pandemijai – tapus tikrove, išsivystė (ne)tikėta atsparumo forma. Jos šaknys – ne moksle, žmonių solidarume ar technologijose. Ji atsirado ekstraktyvistinio impulso, kuris pandemiją ir žmogišką kančią pavertė resursais, pavidalu. Dainius Vanagas esė „Pandemijos eksploatacija“ ramiu, bet veriančiu tonu pateikia puikių pavyzdžių kuriuos būtų galima pavadinti baltiškuoju nesuinteresuotumu. Be perdėtų fanfarų ar dorybingumą signalizuojančios empatijos, Vanagas kruopščiai permąsto periodą, kuris, viena vertus, sukrėtė daugelį, kita vertus,buvo sutiktas kaip galimybė. „Verslas mirė. Tegyuoja verslas“, tvirtina Vanagas, ir sunku tam nepritarti.

Lietuvoje yra tik dvi vietos, įamžinusios „Saturno jaunuolių grupės“ apsilankymą – paslaptingą ir dažnai pamirštamą maištininkų grupę, mindžikavusią ant tikrovės ir fikcijos slenksčio. Viena – Kauno Ąžuolyne, kita – Vilniuje, netoli  galerijos „Atletika“. Gimusi kūrybinguose SID YOUNG (Debbie Young ir Katerinos Sidorovos) ir Saulės Noreikaitės protuose, ši iniciatyva primena kosmoso amžiaus siekius ir jungia juos su vingriu literatūrinimu, kritine teorija ir menu.

Tikrovės apnašos švelniai krenta, apnuogindamos tižų ir prašmatnų interjerą, kai Pedro Gossler filme „Gleivės“ įsišnabžda į tikrovės papilvę. Nuo nekilnojamo turto ezoterikos ir internetinių vaiduoklių iki vidinių dramų renkantis ekrano užsklandą – filmas kviečia į vizualią ritualistinę kelionę. Gossler filmą pavadino atsaku į Peter Sloterdijk trilogiją „Sferos“ ir sunku nepritarti ar… pritarti jam. Šis dviprasmiškumas galbūt ir yra esmė – visai kaip Sloterdik, Gossler, rodos, apleidžia dualizmą ir kviečia į koegzistavimo erdvę. „Gleivių“ atveju, tai yra stimuliuojančio daugialypumo erdvė, įtemptai besipriešinanti aksiominiam normalumui.

Dualumas ginčijamas ir Augustės Bendžinskaitės pasiūlyme „Hello World“: skirtis tarp tikro ir skaitmeninio arba tarp žmogaus ir mašinos. Bendžinskaitė leidžiasi į prasmės ir atstovavimo slėnį dirbtinio intelekto lauke. Meną ir kūrybiškumą, tariamus žmogiškumo postulatus, dažnai įkūnijamus vieno kūrėjo genialume, ji kvestionuoja pasitelkdama rungtyniaujančius tinklus (angl. adversarial networks), besimokančias mašinas ir Deleuze. Milijonai evoliucijos metų suteikė žmonėms ryškų pranašumas, lyginant vos su keliais DI vystymo dešimtmečiais, bet galbūt mes nei lenktyniaujame su, nei įdarbiname DI, o kuriame naują pasaulio suvokimo būdą.

„Pasaulis užgeso kaip žvakė“, – kimiu balsu ir geltonais subtitrais prasideda George Finlay Ramsay filmas-poema „Castorocenas“. Ir nors „pasaulis užgeso kaip gaidukas“, pavadinimas sufleruoja, kad vienas kailiniuotas gyventojas dabar yra paliktas ramybėje gyventi savo gyvenimą, o gal net viešpatauti. 16mm kamera slopina ir pritemdo žaliuojančios aplinkos spalvas tiek, kad pražystų turtinga Finlay Ramsay kino kalba. Galų gale, neviešpatauja niekas, kadangi „Castorocenas“ žaismingai pasakoja apie pasaulį, kur liežuvio galiukas kutena, o nedidukas graužikas bindzena.

Kitas kūrinys skaitytoją paprašys atsistoti, atverti langą ar duris ir giliai įkvėpti. O giliai reiškia labai giliai. Ne dėl to, kad kažkas jums liepė, o todėl, kad rytoj ar po kelerių metų kvapai, kuriuos ką tik užuodėte, gali liautis egzistavę. Ernesta Šimkutė kelia trumpą, bet svarbų klausimą: „Kada mums pradės rūpėti kvapai?“ Juslė, kuri iššaukia stipriausias emocijas, tebėra iššūkis konservuotojams. Kintantys kvapų peizažai ir percepcija – platus potencialų tyrimų laukas; be abejo, jei sugebėsime išsaugoti ir rekonstruoti kvapus iš praeities. 

Šiandien, kai dalis pasaulio vargsta mėgindama išlikti, o kita yra giliai panirusi į rūpinimąsi savimi, išgyvenimo idėja tampa miglota. Johannes Helden „Rinkėjo gidas“, pasitelkdamas klasikinius mokslinės fantastikos, išgyvenimo gidų tropus ir kūrybinį rašymą, jungia abi. Be didelių įžangų sekame Helden balsu ar žodžiais (lankytojas gali rinktis) į neapibrėžtą ateitį, kurie atskleidžia rankiojimo patarimus ir gudrybes. Tęsiant kelionę ventiliacijos tuneliais ir priemiesčio pakraščiais, kad ir kaip keista bebūtų, išgyvenimo ir rūpinimosi savimi jausenos pamažu susilieja.

Tačiau pasaulis nesibaigė. Pragaro liepsnos nepasiglemžė Žemės. Dar ne. Vis dėlto, pandemijai driekiantis į antrus metus, praradimo nuotaikos auga. Genevieve Costello panaudoja tekstą ir garsą, kad (at)kurtų emocinę erdvę, kuri susitraukė mums likus izoliacijoje. Jos mišrios technikos kūrinyje „Du laiškai dviem draugėm parašyti tuo pačiu metu, su interliudijomis ir įžanga“ grakščiai rašoma vienam ir apie vieną, užčiuopiant besiskleidžiantį susižavėjimo, rūpesčio ir meilės jausmą. Jausmą, kuris negali būti išreikštas vienu apibrėžimu, jausmą, kuris kuria gausos erdvę.

Sudarytojas: Tautvydas Urbelis 
Atviro kvietimo komanda: Julija Reklaitė, Vitalija Jasaitė, Julijonas Urbonas, Rūta Kruliauskaitė, Tautvydas Urbelis, Darius Žakaitis
Koordinatorė: Goda Aksamitauskaitė
Autoriai: Augustė Bendžinskaitė, Genevieve Costello, Pedro Gossler, Johannes Helden, MELT: Loren Britton ir Isabel Paehr, George Finlay Ramsay, Katerina Sidorova, SID YOUNG, Ernesta Šimkutė, Guoda Šulskytė, Dainius Vanagas
Redaktoriai: Goda Aksamitauskaitė (LT), John W. Fail (ENG)
Vertėjos: Agnė Mackė, Skirmante Cairns
Dizainas: TAKTIKA Mantas Rimkus ir Nerijus Keblys
Programavimas: Andrius Zupkus
Dėkojame: Gabrielei Marijai Vasiliauskaitei, Juliui Čepukėnui

Lėta apokalipsė

2021 Balandis, Katerina Sidorova

Lėta apokalipsė: nežmogiškų rūšių Apreiškimas.
Išnykimas, rūšių atsakomybė ir koegzistavimo strategijos

Kalbant apie mirties ir mirtingumo sampratą, neišvengiamai susiduriame su absoliučios mirties idėjomis: pasaulį apimančiomis mirtinomis nelaimėmis ar tiesiog – pasaulio pabaiga. Pasaulio pabaigos konceptas egzistuoja daugelyje kultūrų nuo istorijos pradžios: potvyniai, ugnies sienos, skėrių antplūdžiai, taip pat marai ar net kosmoso atakos (meteoritai, ateiviai, saulės užgesimas). Jis ne tik buvo puikiai pavaizduotas religinėje literatūroje, bet išpopuliarėjo mokslinėje fantastikoje, o vėliau, tobulėjant specialiesiems efektams, skaitmeninėms technologijoms ir vaizdo montažui, ir Holivudo filmuose. Nūdien, sekdami Apreiškimo knygą, žodį „apokalipsė“ vartojame kartais teisėtai, kartais ne. Kalbame apie absoliučią mirtį visiems, gyvenantiems Žemėje, tačiau dėl stiprios krikščionybės įtakos vakarietiškam mąstymui pasaulio pabaiga tapo (tik) žmonijos istorijos pabaigos sinonimu.

Pastarosios dienos įrodė, kad eschatologinis diskursas yra ant bangos tiek masinėje kultūroje, tiek intelektualiniuose rateliuose. Pažvelkime į dabartinius įvykius ir įvertinkime, ar apokalipsė išties prasidėjo. Tai darant pagrindinis tikslas bus išeiti iš žmogiškosios perspektyvos ribų. Šis tekstas apims mirties ir išnykimo aspektus, aptariant tiek žmonių, tiek gyvūnų pasaulius, nes mes vis dar esame laikomi viena karalyste – fauna. Ieškosime sprendimų harmoningesniam šių dviejų pasaulių koegzistavimui; galimai įtraukiant pasaulinės ekonomikos augimo ir įsibėgėjusio kapitalizmo lėtinimą. Anksčiau esu kalbėjusi apie žmonių-gyvūnų santykius ir galios dinamiką smulkesniu mastu, čia norėčiau kalbėti globaliai.

COVID-19 krizės ir pastarųjų gaisrų Amazonėje, Sibire, Kalifornijoje, Australijoje (paminėjau vos keletą iš daugelio) šviesoje žmonija yra priversta susidurti su kitomis planetoje egzistuojančiomis rūšimis – ne tik savimi – ir radikaliai keisti požiūrį į tarprūšinį koegzistavimą. Kai gaisruose žūsta tiek daug rūšių, nebegalime neįtraukti šių mirčių į globalios katastrofos sąskaitą. Nekontroliuojamai plintant mirtinam (kai kuriems) virusui, nebegalime ignoruoti jo kilmės. Žmonijai veržiantis vis gilyn į gyvūnų gyvenamąsias vietas, brutaliai ir tiesiogiai veikiama jų egzistencija: daugybei rūšių gresia išnykimas, kitų skaičius mažėja kasdien. Antra tokios ekspansijos pasekmė yra didesnė kontakto su mikrobais ir virusais rizika – jie cirkuliuoja tarp gyvūnų ir yra jų toleruojami, bet kelia grėsmę žmogaus imuninei sistemai.

Šių dalykų įsisąmoninimas ir naujas situacijos įvertinimas yra kritiškai reikalingi, ypač dabar, tačiau žmonių populiacijai pasaulyje stabiliai augant mes ir toliau žvelgiame tik iš žmogiškosios perspektyvos, galvodami apie galimus pasaulio pabaigos scenarijus, kurie mažai tepakito per (žmonijos) istoriją, naudojamės tik jos logika. Šį tūkstantmetį, atsidūrus esamoje ekologinėje būklėje ir politinėje situacijoje, negali liautis spėliojus, ar Apokalipsė pagaliau artėja.

Biblinė pasaulio pabaigos idėja, lydima Paskutinio teismo, padarė didžiulę įtaką europiečių pasaulėvokai ir palietė įvairius aspektus: laidojimo procedūras (per daug nesirūpinant individuliais kapais) ir lūkesčius pačiam gyvenimui. Mistiniai simboliai ir skaičiai, aprašyti Apreiškimo knygoje, buvo susieti su tikrais istoriniais įvykiais ir datomis (7000 metų nuo Kristaus gimimo, 1666-ieji, talpinantys savyje žvėries skaičių), žmonės tapatino masines negandas ar priešo kariuomenių įsiveržimą su artėjančios pasaulio pabaigos ženklais ir t. t. XVII a. pradžios Rusijoje Dimitrijus Apsišaukėlis I ir Dimitrijus Apsišaukėlis II buvo laikomi Žemėje gimusiais Antikristais.

Mums čia svarbu, kad ši konkreti „pasaulio pabaiga“ lietė tik žmoniją. Mano rasti šaltiniai, kuriuose kalbama apie gyvūnų patekimą į rojų, yra spekuliatyvūs ir negali būti naudojami šiame tyrime. Keliose vietose minimi drauge su šeimininkais prisikėlę augintiniai, bet net jei tie šaltiniai būtų patikimi, vis tiek kalbėtume apie išskirtinius santykius tarp tam tikrų rūšių, o ne visų rūšių Žemėje pripažinimą. 

Nuo tada, kai įsigalėjo pasaulio pabaigos naratyvas, „paskutinio teismo dienos“ vaizdinys persekioja mūsų kultūrą. Paminėjau XVII, XIX ir XX amžius, perėjimas iš XX į XXI amžių, be abejo, nebuvo išimtis. Apokaliptinių filmų sąrašų dėka labai lengva sekti susidomėjimą šiomis temomis augimą kine: vos 4 filmai buvo sukurti iki 1950 m., vos daugiau nei tuzinas amžiaus viduryje, virš 60 filmų 2000-2010 m. ir dar daugiau 2010-2019 periodu. Neaptarinėsiu kiekvieno filmo atskirai, bet pasakysiu, kad dauguma scenarijų turi įdomių panašumų – pirma, pagrindinės pasaulio pabaigos priežastys yra aplinkos nualinimas arba mokslinė klaida (be abejo, ištinka ir ateivių atakos, bet jos nedominuoja), antra, tarprūšinė komunikacija yra gan ribota (vėlgi, išskyrus ateivius). Apie gyvūnus postapokaliptiniame pasaulyje praktiškai neužsimenama. Visai kaip biblinėje pasaulio pabaigoje, holivudinė šio įvykio versija atsižvelgia tik į žmonių rūšį.

Reta išimtimi būtų 1975 m. filmas „Berniukas ir jo šuo“ („A Boy and His Dog“) – juodoji komedija, kurios veiksmas vyksta 2024 m. JAV, po Ketvirtojo pasaulinio karo. Joje paauglys keliauja dykvietėmis su savo kompanionu, šunimi telepatu. Berniuką suvedžioja jauna moteris ir apgaule įvilioja į požeminę gyvenvietę, kur jo sperma bus panaudota kaimo gyventojų skaičiaus atstatymui. Berniukas pabėga, o toji mergina, maištaudama prieš savo protėvius požeminiame kaime, nuseka paskui ir stengiasi įtikinti palikti savo šunį. Visgi berniukas pasirenka nužudyti merginą ir sušerti jos palaikus šuniui, kurį randa beveik mirštantį badu. Šis neabejotinai tamsus pavyzdys mums svarbus dėl vienos priežasties – žmogus vietoj kito žmogaus galiausiai pasirenka žmonių giminei nepriklausančios rūšies kompanioną, šuns rūšį laiko lygia sau, o ne augintiniu ar maistu. Tačiau net ir čia scenarijaus autoriai nusprendė antropomorfizuoti šunį, suteikdami jam žmogiško samprotavimo ir kalbos gebėjimus. Tai rodo, kad net laisviausioms mokslinės fantastikos fantazijoms sunku įsivaizduoti bendravimą su žmonių giminei nepriklausančiomis rūšimis pripažįstant jų teisę būti savimi.

Galima tvirtai teigti, kad daugumą holivudinių apokalipsės siužetų sieja katastrofos didingumas, vedantis į „pasaulio pabaigą“, ir kokios nors postapokaliptinės egzistencijos formos. Galime nesunkiai įsivaizduoti milžiniškus potvynius, virusų atakas, robotų atakas, karą ir t. t. – šie vaizdiniai ryškiai įspausti į mūsų smegenis. Grįžtant į realybę, pamėginkime prisiminti naujo tūkstantmečio laukimą lydėjusius lūkesčius ir baimės. „Tūkstantmetis“ – kadaise baisus žodis, kai kuriems asocijavęsis su galima pasaulio pabaiga ar bent jau staigiomis drastiškomis permainomis, kurios daugiausiai buvo susijusios su mūsų programinėmis sistemomis, mašinomis, tiksliau, kompiuteriais. Galima išvesti paralelę su senovinių kalendorių pabaiga: majų, inkų ir kt. Jaučiu palengvėjimą sakydama, kad kol kas nei vienas šių scenarijų neišsipildė.

Tiesą sakant, visai kitokio tipo apokalipsė lėtai, bet stabiliai artėja daugumai nežmogiškų rūšių, o taip pat ir žmonių populiacijai, gyvenančiai dideliame skurde. Būtent šią apokalipsę nuspėjo daug pranašų – mokslininkų ir aktyvistų. Tačiau apie ją negalvoja ne tik didžiuma žmonijos, o ir vyriausybių. Galvoje turiu, be abejo, ekologinę krizę, pasireiškiančią daugybe būdų, apie kuriuos jau taip pripratome girdėti, kad nebekreipiame dėmesio. Tai klimato kaita, vandens, oro ir dirvos tarša, badas ir rūšių įvairovės mažėjimas.

  Nesileisiu į smulkmenas, mano brangūs skaitytojai gali save edukuoti patys, ypač „The Club of Rome“ pranešimais. Vietoje to norėčiau pasiūlyti pažvelgti į mūsų istoriją toliau žmogiškosios perspektyvos. Konkrečiau, į industrinę revoliuciją, žaliąją revoliuciją (pesticidų naudojimo pradžią žemės ūkyje), miestų ir urbanistinių erdvių augimą, industrinių teritorijų ir ūkių plėtrą, intensyvios gyvulininkystės ūkių rasimąsi ir nepaliaujamą ekonominį intensyvėjimą. Visi šie fenomenai susiję su kultivuojamos žemės plotų gausėjimu gamtos sąskaita ir Antropoceno charakteristika (Antropocenas – dabartinis geologinis amžius, vertinamas kaip periodas, kuriame žmogaus veikla turi lemiamos įtakos klimatui ir aplinkai). 

Iš žmogiškos perspektyvos, tokią raidą galima būtų pavadinti didinga. Čia žengiu žingsnį atgal ir konkretizuoju, kuriai žmonijos daliai šios permainos pasitarnavo, nes negaliu kalbėti apie visą žmoniją. Iš tiesų, tai yra pirmojo ir dalinai antrojo pasaulio šalys, patiriančios pozityvias ekonominio augimo puses. O čia vėlgi tenka patikslinti, kad tik vidurinė klasė ir didesnes pajamas generuojantys, aukštesnį išsilavinimą įgiję žmonės apčiuopiamiausiai pajunta šio augimo naudą. Taigi aš kalbu apie labai mažą žmonių dalį. Ši grupė yra ne tik didelės vargingesnių žmonių, o ir nežmogiškų gyvų būtybių populiacijų priešas. Pastarajai antropocentriško mentaliteto varoma urbanistinė plėtra yra tikrų tikriausia apokalipsė.

Nebegalime kalbėti apie ilgalaikę ekonominę naudą ir verslų tvarumą, kai gamtos eikvojimas pasiekia tokius mastus, jog jai nepavyksta atsinaujinti pakankamai greitai. Ši situacija veda į utilitarinę aklavietę: suteikdami trumpalaikę naudą labai menkam žmonių skaičiui, nepataisomai žalojame daugybę nežmogiškų rūšių. Šis rezultatas atskleidžia dvi konkrečias tendencijas, būdingas pelnu varomoms visuomenėms. Pirmiausia, vėlgi, antropocentrizmas – absoliutus negebėjimas atjausti kitas rūšis ir grįsti ekonomiką koegzistavimu, ne invazija. Antra, savanoriškas abejingumas kito mirčiai. „Kitas“ šiuo atveju būtų gyvūnai ir, kad ir kaip provokuojančiai nuskambės, gyventojai iš „neišsivysčiusių šalių“, kurias suniokojo ilgamečiai karai, kolonizacijos ir nualinti gamtos resursai.

Drastiški klimato pokyčiai, tikėtina, lemia dažnesnius gamtos kataklizmus: žemės drebėjimus, viesulus, uraganus, virusus ir ligas. Istoriškai tokie įvykiai buvo laikomi aukštesnių dievybių bausme žmonijai. Čia prisiminkime kitą pavyzdį iš krikščioniškų tekstų – Didįjį tvaną, aprašytą VI-IX Pradžios knygos skyriuose. Šis pasakojimas atskleidžia Dievo sprendimą grįžti į žemę chaotiško vandens pavidalu, kaip buvo iki jo kūrybos, o tada pasukti kūrybos procesą kita linkme. Siužetas labai panašus į Gilgamešo epą ir gausybę mitų apie Atlantidą ar panašius paskendusius kraštus, ankstesnius už Pradžios knygą: visi Žemėje gyvenantys žmonės prarado save nuodėmingame gyvenime ir turi būti sunaikinti. Tuomet viskas priklauso nuo Nojaus, vienintelio dorai gyvenančio žmogaus. Jam Dievas paveda pastatyti arką, kuria jis, jo sūnūs ir jų žmonos kartu su visų gyvų būtybių patinais ir patelėmis bus išgelbėti nuo vandenų.

Tokio tipo pasakojime matome kito tipo scenarijų – atrinkti žmonės yra lygiaverčiai atrinktiems gyvūnams, jiems lemta būti išsaugotiems ir iš naujo apgyvendinti Žemę. Gyvūnų įtraukimas yra nepaprastai svarbus – tampa akivaizdu, kad bet kokia gyvenimo tąsa be jų būtų neįmanoma. Tačiau vis tiek išlieka keletas loginių problemų, nes tokio mito šerdis yra ne mažiau antropoceniška. Kadangi visa žmonija turi būti nužudyta už nuodėmes, visi gyvūnai, išskyrus poras, atrinktas žmogaus (Nojaus), taipogi turėjo žūti. Tik žmogus ir žmogaus veiksmai nulėmė potvynį (moralė priskiriama tik žmogui), bet visi gyvi sutvėrimai turėjo būti drauge nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Scenarijuje, kuris šiandien vyksta tikrovėje, Nojaus vaidmenį perėmė mokslininkai ir gyvūnų teisių / ekologijos aktyvistai. Tai mums primena Jono pranašystes. Panašumai gali pasirodyti tokie pat pribloškiantys kaip ir žmonėms 1666-aisiais, išgyvenusiems miestų gaisrus, karus ir pandemijas. Vienintelis skirtumas – tradicinis kitų rūšių atmetimas tampa nebeįmanomas, nes mūsų poveikis gamtai dabar akivaizdus. COVID-19 krizė, sukrėtusi viso pasaulio gyventojus, yra puikiausias pavyzdys.

Korona virusas neturi vieno konkretaus kaltininko. Jis, kaip bet kuri kita infekcija, kilo kaip natūralus gamtos atsakas į žmogaus kertamus miškus, laukinės gamtos teritorijų kultivavimą, gyvūnų laikymą ūkiuose ir jų pardavinėjimą antisanitarinėmis sąlygomis mėsos turguose. Naujos ligos gali atsirasti tiek pačioje laukinėje gamtoje, tiek dėl aktyvios sąveikos su ja. Kuo agresyvesnė žmogaus invazija į laukinę gamtą, tuo labiau tikėtini panašūs atvejai. Pandemija, kurią galima interpretuoti kaip biblinių įvykių pildymosi ženklą, iš tiesų yra padaryta žmogaus. Šįkart ir patys žmonės yra aukos.

Į pasaulinį tvaną panaši istorija pasakojama 1995 m. apokaliptiniame veiksmo filme „Vandens pasaulis“ („The Water World“). Jūros lygis pakilo daugiau nei 25 000 pėdų, tad visi pasaulio žemynai dabar po vandeniu. Civilizacijos likučiai gyvena apgriuvusiose plūduriuojančiose bendruomenėse, dirvą naudoja vietoj pinigų, brangina išlikusių augalų likučius ir ieško paslaptingosios „Sausos žemės“ – paskutinės likusios žemės, kur dar yra faunos ir floros. Šioje įvykių versijoje žmonių veiksmai nulėmė visų rūšių žūtį. Jie vargsta mėgindami išgyventi sudarkytoje ekosistemoje, tačiau vis dar nejaučia tiesioginės atsakomybės. Kadaise mitinė „Sausa žemė“ pagaliau randama ir pagrindinių veikėjų grupelė apkabina gulinčius resursus it laimingą pabaigą, o filmo protagonistas išplaukia atgal į jūrą tęsti savo gyvenimo būdo, priklausomo nuo vandenyno. Moralinę pamoką užgožia nesavanoriškų gamtos dovanų gausa.

Peržvelgėme keletą religinių tekstų ir filmų siužetų, tad galime susidaryti aiškesnį vaizdą apie masinės mirties variacijas. Jas lengva suskirstyti į tris kategorijas, pagal kitų rūšių mirties įtraukimą:
Pirma, biblinė versija – žmonės ir gyvūnai išmiršta, tokiuose scenarijuose žmonėms dažnai žadamas pomirtinis gyvenimas.
Antra, kaip įvykiai klostosi „Vandens pasaulyje“ ir kituose panašiuose pasakojimuose – visi arba dauguma gyvūnų miršta, žmonės išgyvena.

Kitas galimas variantas, kurio dar nenagrinėjome – visi žmonės miršta, o gyvūnai ir augalai toliau egzistuoja. Čia, vietoje kultūrinio paveldo pavyzdžio, norėčiau paminėti ne pelno siekiančią organizaciją – Savanorišką žmonių išnykimo judėjimą (Voluntary Human Extinction Movement, arba VHEMT), kurio veiksmus skatina susirūpinimas ekologija. Judėjimo dalyviai pataria apskritai liautis daugintis ir pamažu išnykti nuo žemės paviršiaus. Išeitų puikus holivudinis filmas, nors žmogiškojoje perspektyvoje toks scenarijus tiesiog neįsivaizduojamas – jau vien dėl fakto, kad kultūra nustotų egzistuot be auditorijos. Joks gyvas sutvėrimas negalėtų norėti, kad jo rūšis visiškai išnyktų. Net VHEMT lyderiai supranta tokio siekio neįmanomumą ir palaiko sąmoningą dauginimąsi, ekologinį švietimą ir neskatina imtis masinių savižudybių, nors taip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Vis dėl to iš etinės perspektyvos man tokio tipo mąstymas atrodo pranašiškas: atsižvelgiama į globalią ekosistemą, moraliniai atsakomybės kodai pagaliau taikomi mūsų rūšies santykiams ne tik vieniems su kitais, o ir su visomis rūšimis lokaliu (žiaurų elgesį su gyvūnais draudžiantys įstatymai ir t. t.) ir globaliu mastu. Žemę laikydami ekosistema, VHEMT pionieriai ieško disbalanso, keliančio grėsmę gyvybei plačiąja to žodžio prasme. Jei priežastis esame mes, mūsų pačių moralinė pareiga yra nustoti egzistuoti ir leisti planetai atsigauti. Tai galėtų būti geriausias klasikinės dilemos „geras darbas be asmeninės naudos“ sprendimo pavyzdys. O tai mus atveda prie paskutinio filmo pavyzdžio, teksto autorės asmeninio favorito, Luco Bessono „Penktojo elemento“ („The Fifth Element“). Jame yra du dėmesio verti dalykai, nors ir įvilkti į dar vieną tipinę holivudinę „geri vyrukai išgelbėja pasaulį nužudydami daug blogų vyrukų“ pakuotę. Pirmiausia, glaudi tarprūšinė komunikacija ir sąveika. Kaip daugybė mokslinės fantastikos filmų, „Penktasis elementas“ vaizduoja visatą, pilną būtybių iš skirtingų planetų, užmezgusių glaudžius ekonominius ir politinius santykius. Tačiau viena konkreti rūšis išsiskiria – Mondošavanai. Tai ateivių tauta, pasišventusi gyvybės išsaugojimui, net jei dėl to tektų paaukoti savo gyvybę. „Laikas nėra svarbu, svarbi tik gyvybė“, – vieno iš Mondošavanų citata, kai jie miršta stengdamiesi išsaugoti specialų artefaktą ir taip išgelbėti gyvybę Žemėje. Toks vienos rūšies pasiaukojimas siekiant išgelbėti kitą mums yra negirdėtas, kadangi žmonių pasiaukojimas dėl kitų rūšių išsaugojimo visada turėjo ribas. Ta riba – mūsų pačių gerovė.

Kita kritinė šio filmo pasakojimo dalis yra pats penktasis elementas – dirbtinė, tikriausiai Mondošavanų sukurta aukštesnė būtybė, skirta gyvybės Žemėje gelbėjimui. Atvykus į savo misiją, Penktasis elementas prisiima humanoidės moters formą ir pradeda studijuoti žmonijos istoriją. Antroje filmo dalyje pervargusi, serganti ir silpna ji svarsto, ar žmonės verti išsaugojimo, nes jie naikina visa, kas buvo gero: „Kokia nauda iš gyvybės išsaugojimo, kai matai, ką jūs su ja darote?“ Išties, nors filmas vaizduoja Žemės ir gyvybės Žemėje pabaigą kaip akivaizdžią pasaulio pabaigą, globaliai tai reikštų tik keletos rūšių, valdomų destruktyviausios ir labiau išnaudojančios rūšies, liovimąsi egzistuoti. Mąstant vien Žemės plotmėje: ar mūsų žmogiška gyvybė tikrai verta išsaugojimo, jei ji sukelia tiek daug skausmo ir, pagaliau, tikrą apokalipsę daugybei kitų rūšių?

Ar dabar galime mes, žmonės, permąstyti ir performuluoti žodžio „apokalipsė“ reikšmę ir sutikti, kad yra ne viena pasaulio pabaiga? Kiekvienai rūšiai apokalipsė yra unikali ir, svarbiausia, išvengiama. Apokalipsė virto kitkuo, nei buvo pranašauta. Ši apokalipsė yra ne staigi, negailestinga, o lėta ir atsekama. Kasdien socialinių tinklų dėka matome mūsų ekonomikos poveikį planetai, laukinei gamtai, naminiams gyvūnams, daugeliui nevakarietiškų šalių ir bet kurios šalies skurdžiausiems sluoksniams. Šią apokalipsę galima stebėti ir galbūt todėl ji atrodo tokia netikroviška – mitai apie kylantį vandens lygį, skylės ozono sluoksnyje, masinis badas ir daugybės rūšių išnykimas, žmoniją veikiančių mega-virusų mitai – visi jie tokie akivaizdūs, taip arti mūsų, kad tiesiog nesutelpa galvoje gyvenant savo kasdienį gyvenimą. Baimė maišosi su neigimu ir puikiu žmogaus proto įrankiu – ignoravimu.

Tačiau ekologiniam pesimizmui laiko nėra. Mums gali būti sunku reflektuoti vykstančius įvykius, kol esame juose, tačiau galime bent pamėginti pakeisti požiūrį. Pasaulis yra daugiau nei tik mes, žmonės. Ar apokalipsė, kaip grandiozinė katastrofa, gali nutikti mums? Žinoma, toks pavojus vis dar yra. Bet negalime kalbėti tik apie vieno tipo apokalipsę, kai esame atsakingi už daugybės rūšių išnykimą. Iš jų perspektyvos paskutinioji jiems jau atėjo, ir labai abejoju, kad jie turėjo paskutinę akimirką paguodžiantį Rojaus konceptą.

Nebegalime slėptis nuo mus supančios mirties, kai daugeliui mes buvome išnykimo priežastimi. Tik priimdami žinojimą apie mirtį, įsileisdami į savo kasdienybę mirtį globaliu mastu, galime pradėti tikėtis kolektyvinio sugyvenimo Žemėje, o ne bijoti jo pabaigos.

Nuorodos ir šaltiniai:
1.Backus, I. 2000. Reformation. Readings of the Apocalypse: Geneva, Zurich and Wittenberg. Oxford: Oxford University Press. 
2. Burt, S. 2014. Science Fiction and Life after Death. American Literary History
3. Club of Rome: https://clubofrome.org/publications/
4. Loester, Craig R. 2001. Revelation and the End of All Things. Grand Rapids: Eerdmans.
5. Mounce, Robert H. 1998. The Book of Revelation. Revised ed. New International Commentary on the New Testament. Grand Rapids: Eerdmans.
6. Newport, Kenneth G. C. 2001. Apocalypse and Millennium: Studies in Biblical Eisegesis. Cambridge: Cambridge University Press.
7. Rogerson, J. W. 1991. Genesis 1–11. T&T Clark.
8. Voluntary Human Extinction Movement: http://www.vhemt.org/

Išlikimas nėra teisingas

2021 Balandis, Guoda Šulskytė

Gyvybei atsiradus prieš beveik 4 milijardus metų, pirmieji vienaląsčiai organizmai pradėjo kurti makrokosmines sąlygas tolimesnei gyvybės evoliucijai. Bėgant laikui žmogus keitė ir pritaikė šią aplinką sau, tačiau toks vaizdinys šiandien yra nebetvarus. Ekologinės problemos, politiniai konfliktai, ideologinės bei ekonominės krizės, spartus technologijų vystymasis privedė prie bioįvairovės nykimo realybės. Dabar aplinka mus pačius verčia prisitaikyti prie vis labiau svetimėjančių sąlygų. Tačiau ar neturėtume siekti daugiau už išgyvenimą? 

Šioje naujoje išlikimo vaizduotės istorijoje, ekologinės katastrofos pasekmėje Žemė priartėja prie pirmykštės, o prarastą gamtą žmogus atkuria „prisijaukindamas“ organizmus, gyvenančius ekstremaliomis aplinkos sąlygomis. Organizmų buveinių architektūra tampa antra žmogaus oda, puoselėjančia simbiozę tarp žmogaus ir nežmogiškųjų būtybių, kuri palaiko abipusę gyvybę atšiauriomis sąlygomis. Projektas vaizduoja biologinę medžiagą, pagamintą iš dumblių išgaunamo alginato, kuris sudaro sąlygas ekstremaliose aplinkose klestintiems organizmams gyventi šalia žmonių.

Video esė skambanti citata („The nature has forgotten us. There is no more nature“, liet. „Gamta mus pamiršo. Gamtos nebėra“) paimta iš Samuelio Becketto pjesės „Žaidimo pabaiga“ (1957 m.)
Balsas: Polina Cold
Garsas ir aktorius: Alfredo Ramírez Raymond
Filmavimo vieta: Salinas, Ekvadoras (2020 m.)

Graviravimas nedvinarės kompiuterijos link

2021 Balandis, MELT: Loren Britton & Isabel Paehr

Skaičiavimai (komputacija) suvokiami kaip dvejetainiai ir nematerialūs. Nuliai ir vienetai dažnai pateikiami kaip nepaneigiama, nemateriali, įsitvirtinusi kompiuterijos logika. Mes problematizuojame šią koncepciją, atkreipdami dėmesį į materialius procesus, kuriuos apima kompiuterija, pavyzdžiui, graviravimas rūgštimi tirpdant varį ir suvirinant. Bitai paklūsta queeriškiems kosminių spindulių efektams. Kosminiai spinduliai pridaro daug bėdos elektronikai: kaip aukštos energijos (dažniausiai vandenilio) atominis branduolys, jie ištrūksta iš sprogstančių supernovų žvaigždžių sistemų ir lekia per kosmosą šviesos greičiu. Įskrisdami į Žemės atmosferą, kosminiai spinduliai kišasi į dvejetainę bitų būseną ir taip sutrikdo jų atmintį bei darbą. Kosminiai spinduliai yra sutrikdę įvairiausius techninius prietaisus ir sistemas, įskaitant: kompiuterizuotus rinkimus Briuselyje (2003 m.), automobilius (2009 m.), kompiuterius (kasdien) ir besilydančius mobiliuosius telefonus (2017 m.). Iš to mes sprendžiame, kad visatai ne visai patinka dvejetainės sistemos logika (ir kitos opresinės jėgos). Supratome šią užuominą, tad ėmėmės ieškoti nedvinarių būdų judėti į kompiuterizuotą ateitį. Šis kūrinys – išgraviruoti, spekuliatyvūs eksperimentai, siekiantys suvienyti visatą ir pasidžiaugti postdvejetaine kompiuterija.

Trys graviūros nedvinarės kompiuterijos link

Pagaminome tris spausdintų schemų (angl. „printed circuit board“, PCB) graviūras, kurios seka kitokias tyrimų eigas.

Išorinio poveikio klaida:
Išorinio poveikio klaida (angl. „soft error“) yra klaida, kuri nenurodo, kad sistemoje, kurioje įvyksta klaida, kažkas negera ar nepatikima. Šia prasme klaida laikoma esančia už žmogiškos įtakos ribų. Tarkim, kosminių spindulių sukeliamos klaidos yra dažnos, tikėtinos ir laikomos „minkštomis“. Minkšta klaida gali pakeisti atmintį ar darbą, bet nepakeičia schemos konstrukcijos. Tam tikromis aplinkybėmis išorinės klaidos jau pajudėjo link nedvinarės kompiuterijos:

– kai jos įvyksta dėl kosminių spindulių, kurių žmonės nelabai supranta ir negali kontroliuoti;

– kai žmonėms jos atrodo kaip klaidos, nes žmonių sukurtos sistemos leidžia jas skaityti tik kaip klaidas;

– kai ir kadangi šie pokyčiai yra registruojami tik kaip klaidos, o ne galimybės.

Nedvejetainis medis:
Nedvejetainis medis savo formas kuria iš kosminių spindulių dalelių pėdsakų. Dalelių pėdsakai gali būti matomi kosminių spindulių debesų kamerose (angl. „cloud chamber“). Priešingai nei dvejetainiai medžiai, kurie dažniausiai skyla į poras ar porų daugį, nedvejetainis medis neturi jokios apibrėžtos formos. Supernovoje dalelės įgauna tiek daug energijos, kad galiausiai ištrūksta iš savo sistemos, tampa kosminiais spinduliais, tokia forma keliauja per visatą ir susitinka su Žeme atsitiktiniais būdais. Kosminiai spinduliai, susidūrę su žemės atmosfera, pasikeičia dar kartą ir tampa „kosminių spindulių kaskada“ – jie skyla į elektromagnetinius, hadroniškus ir mezoniškus komponentus, kurie lūžiai yra kintantys, nestabilus ir daugybiniai. Komputacijoje kosminių spindulių kaskados skaitymas kaip nedvejetainio medžio padeda paaiškinti nestabilias ir daugialypes realybes.

Lankstumo detektoriai:
Detektoriams, kurie pakeičia sroves dėl prisilietimo ir sąveikos gradientų, reikia daugiau grandinių už elektromagnetinius detektorius. Vietoje paprasto „įjungta / išjungta“ funkcijos išpildymo, šie jutikliai atveria ir padeda suprasti dabar ir visada esamus sociotechnologininius žmonių, kitų medžiagų, jų juslių ir jutiminių praktikų asambliažus. Lanksčiai taikydami apibrėžimus mes klausiame, kaip mes lenkiame / spaudžiame / liečiame ir transformuojame tai, kokia „turėtų“ būti skaičiuotė?

Šie graviūrų eksperimentai žaidžia su būdais, kuriais pajuntami visatos į Žemę siunčiami signalų spektrai. Gamindami PCB dažnai susimaudavome – schemos jaučia nedvejetainę skaičiuotę. Nesugebėjome pagaminti gerai išgraviruotų ir stabilių jungčių PCB, tačiau materialus kosminių visatos spindulių queeriškumas atskleidė, jog nedvejetainės, nenevinarės perspektyvos kompiuterijoje yra ir buvo visada.

Pandemijos eksploatacija

2021 Balandis, Dainius Vanagas

Kiekvienas didelis ir reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje išprovokuoja didžiulį produktyvumą. Tai – natūralus atsakas į intensyvią ir transformuojančią patirtį.

Neregima grėsmė

SARS-CoV-2 yra mažytis, plika akimi nematomas virusas, todėl jis ne tik lengvai plinta iš vieno organizmo į kitą, bet ir sėja abejones įvairiuose visuomenės sluoksniuose.

Šis virusas nepanašus į tuos, kurie vaizduojami filmuose, mat žmonės nekrenta negyvi tiesiog gatvėje, jiems iš burnos nevirsta putos, o jų kūnų neapima nevaldomos konvulsijos. Žiūrint grynai iš fiziologinės ir kinematografinės perspektyvos – šis virusas nėra įspūdingas, todėl sklisti visuomenėje ir ją kiršinti jam daug paprasčiau. Jei SARS-CoV-2 būtų įspūdingas, jei galėtų žmones pakirsti it kulka, tuomet susilauktų daugiau pagarbos ir iššauktų didesnę baimę. 

Tokiu atveju į savizoliaciją ir kitus apribojimus būtų žiūrima nepalyginamai rimčiau. Nereikėtų jokių baudų ar valstybinių institucijų grasinimų – užtektų žinoti, kad pasielgus neatsakingai kito ryto galima ir nebesulaukti. 

Tačiau šis virusas gana švelnus ir mirtinas toli gražu ne kiekvienam. Kadangi neprimena katastrofų filmų siužetų, natūralu, kad jo tikrumas ir grėsmė visuomenėje kelia įvairių abejonių. O abejonė, – paklauskite bet kurio pardavėjo, – yra viena paklausiausių prekių. Todėl antivakseriai ją puikiai parduoda („susirgsit dar labiau, jei skiepysitės“); vakcinų kūrėjai ją irgi puikiai parduoda („jei nesiskiepysite, bus tik blogiau“); ekonomikos atvėrimo šalininkai ją puikiai parduoda („daugiau žmonių mirs nuo ekonomikos sustabdymo nei nuo viruso“); gyvybės šalininkai ją puikiai parduoda („ekonomiką galima atgaivinti, tačiau žuvusiųjų – ne“); sveikatos sistemos įkaitais tapę pacientai ją puikiai parduoda („pažiūrėkit, kiek per šį laiką mirs negydomų širdininkų, vėžininkų, kiek neįvyks planinių operacijų“); sveikatos sistemos kuratoriai ją irgi puikiai parduoda („jei nesiimsime griežčiausių priemonių, tuoj neliks gydytojų, kurie apskritai galėtų teikti kokias nors paslaugas“). Šiandien kiekvienas visuomenės narys turi bent po vieną abejonę, kurią gali parduoti.

Jeigu vyktų karas, potvynis ar žemės drebėjimas (regimoji realybė), abejonių kiltų mažiau. Juk sunku manipuliuoti realybe, kai metalinės kulkos skrodžia kūną, vanduo veržiasi pro namo duris ar ant galvos griūna betono plokštės. Tuomet viskas aišku ir klausimų, ką daryti, nekyla.

Su virusu, ir dargi neįspūdingu – viskas gerokai sudėtingiau, todėl kiekviena interesų grupė gali pakreipti pokalbį sava vaga ir rasti tam tinkamų argumentų. Teisingi jie ar ne – antraeilis dalykas. Svarbiausia yra užimti tam tikrą poziciją, ją ginti, stiprinti ir taip išnaudoti susidariusią situaciją asmeninių ar kolektyvinių tikslų įgyvendinimui. Tai – kova ne už tiesą, bet už jos apibrėžimą.

Politikoje puikiai žinomas posakis: nevalia iššvaistyti geros krizės. Bet kuri suirutė yra valiuta, leidžianti inicijuoti naujus projektus arba devalvuoti senus. 

Verslas mirė – tegyvuoja verslas 

Verslas auga ir klesti tada, kai sugeba įžvelgti ir pasinaudoti galimybėmis ten, kur kiti jų nemato. Tokios galimybės pasitaiko rečiau, kai socialinė ir ekonominė padėtis yra stabili. Ir priešingai – jų daugiau, kai užgriūna įvairiapusių pokyčių banga. 

Vis dėlto šiame teiginyje slypi prieštaringumas, nes ekonominei veiklai nestabilios sąlygos dažniausiai nėra palankios. Taip išbalansuojama prekyba ir tiekimo grandinės, pakinta nusistovėję algoritmai ir klientų elgesys, atsiranda nenumatytų išlaidų, tampa sunkiau laikytis finansinių įsipareigojimų, įsivyrauja ilgalaikis neapibrėžtumas. Dalį verslų krizės pribaigia, ypač tuos, kuriems tenka „išsijungti“: šiuo atveju – viešbučiai, aviacijos įmonės, restoranai ir kiti jautrūs bei pandemijos paveikti sektoriai. Visi šie verslai, iki šiol turėję labai aiškias veiklos gaires, pateko į nežinomybę ir buvo priversti ieškoti išradingų sprendimų, kad išgyventų.

Tačiau dalį verslų krizė, priešingai – sustiprina. Ypač tuos, kurie pasinaudoja konkurentų nesėkmėmis ir skuba užpildyti jų vietą, taip pat tuos, kurie iš anksto buvo pasiruošę pokyčiams ir telaukė tinkamos progos jiems įgyvendinti. 2020 m. dar labiau suintensyvėjo ir taip jau sparčiai vystomi gamybos ir paslaugų tiekimo automatizavimo ir skaitmeninimo procesai. Tą paskatino ne tik sunkumai bandant tiesiogiai pasiekti klientą (kurio mobilumas pandemijos metu smarkiai apribotas), bet ir negalėjimas užtikrinti, kad pačios įmonės darbuotojas nustatytu laiku būtų savo darbo vietoje.

Šiandien laimi visi, kurie sugeba pristatyti prekę ar paslaugą tiesiai prie mūsų namų durų. Bet ne tik fizines prekes ar maistą į namus – tai jau seniai įprasta, tik mastai, aišku, dabar gerokai išaugę. Vis dėlto svarbiausi pokyčiai vyksta paslaugų sektoriuje, kuris darosi vis mobilesnis. Pavyzdžiui, skaitmeninė sveikatos priežiūra. 2019 m. tik 11% amerikiečių naudojosi konsultacijomis su gydytoju telefonu. Pandemijos metu šis skaičius išaugo iki 46%. Lietuvoje mes taip pat jau kurį laiką su gydytojais dažniau bendraujame telefonu nei gyvai. Kol kas tai atrodo neįprasta ir ne itin efektyvu – bet tik kol kas. Didelei daliai žmonių darbo stalas iš biuro persikėlė į svetainę.  Sporto klubai su asmeniniais treneriais sulipo į ekranus, tą patį padarė mokyklos ir mokytojai, teatrai ir aktoriai.

Kai kurie nuotoliniai verslo vystymo sprendimai, pritaikyti per pandemiją, pasirodė tokie geri ir efektyvūs, kad greičiausiai išliks ir jai atslūgus. Jie taps naujuoju kanonu, praėjusiu ugnį ir ledą, ištestuotu sunkiausiomis sąlygomis, todėl patikrintu ir patikimu. 

Verslas yra vienas kūrybiškiausių žmonijos saviraiškos būdų – žvelgiant universaliai, krizės jo niekada nesužlugdo, o tik suteikia stimulą transformuotis ir atsinaujinti.

Mokslas diktuoja madas

Mokslas, nepaisant jo tiesioginės įtakos mūsų technologiniam (o kartu ir socialiam) vystymuisi, dažniausiai atsiduria visuomenės sąmonės paribyje. Visų pirma dėl to, kad mokslas sudėtingas ir norint apie jį kalbėti reikalingas tinkamas pasiruošimas arba puikiai tarpininkaujantys mokslo populiarintojai. Kita priežastis – mokslas dažnai užsiima tuo, kas, iš pirmo žvilgsnio, neatrodo tiesiogiai susiję su kasdiene visuomenės patirtimi. Juk daugelis yra girdėję apie Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą, bet tik retas galėtų paaiškinti, ką šis įrenginys padėjo suprasti apie visatos prigimtį. Kodėl? Nes visatos platybės yra vienas iš mažiausių mūsų rūpesčių – koks skirtumas, kas ir kaip ją sudaro. 

Kas kita, kai mokslas ir priklausomybė nuo jo tampa gyvybiškai svarbi. Kai skaitome tyrėjų straipsnius, aiškinančius, kaip veikia virusas, kuo jis skiriasi nuo kitų; kai laukiame vakcinos; kai laikomės ar nesilaikome rekomendacijų; kai stebime savo psichinę būklę.

Tokiu atveju mokslas tampa ne tik gražia formuluote teikiant Nobelio premiją, bet įgauna konkretų ir aktualų pavidalą. Mokslas šią krizę išnaudos pritraukdamas dar daugiau investicijų – ne tik privačių, o ir valstybinių, nes vis didesnė dalis visuomenės sąmoningai pritars, kad moksliniams tyrimams skiriamos lėšos yra būtina investicija. 

Be to, pati pandemija mokslininkams suteikė tiek tiriamosios medžiagos, kad įvairios disertacijos ir tyrimai, susiję su pandemijos raida, valdymu ir ilgalaikiu poveikiu visuomenei, liesis dar daugelį dešimtmečių.

Išspausti iš pandemijos meną

Neįprastos situacijos sukuria neįprastus pojūčius, o iš neįprastų pojūčių atsiranda neįprastas menas. Pandemija kūrėjams suteikė tai, kas bene geriausia stimuliuoja vaizduotę ir mintis – daugybę suvaržymų, apribojimų ir kliūčių. Negalėjimas daryti to, kas įprasta, primena populiarius kūrybingumo pratimus, skatinančius ieškoti naujų saviraiškos būdų. Meno kūrėjams 2020 m. – kaip nesibaigiantis pratimas, kurio rezultatai jau dabar šen bei ten šmėžuoja, bet gausiausiai eterį užlies vos tik pandemija ims slopti. Galerijose, knygynuose, teatruose ir kino salėse pasirodys įvairiausio plauko refleksijos ir bandymai apibendrinti šią žmoniją supurčiusią tragediją. Bus gilinamasi į įvairiausias perspektyvas – gydytojo, laboratorijos darbuotojo, policininko, politiko, namuose įkalinto vienišo senolio, laidojimo namų darbuotojo, kurjerio, kasininko, kunigo, skeptiko, vaiko. Laukia išsamus gilinimosi į transformuojančią patirtį etapas ir didelė dalis aktualių menininkų nepraleis progos šia tema pasisakyti. 

Įkandin juda ir daugybė kultūrą kuruojančių organizacijų. Institucijos kaip „Rupert“ visame pasaulyje organizuos seminarus ir postpandeminių vizijų konkursus; šiuolaikinio meno muziejai ir galerijos inicijuos parodas, kuriose bus ieškoma „pandeminės tapatybės šerdies, socialinio ir psichologinio izoliacijos skerspjūvio, skirties tarp apdairumo ir cinizmo, visuomeniškumo ir individualizmo bei daugybės kitų išdailintų ir nupoliruotų apibrėžimų“; kūrėjai, ieškodami rezidencijų ar finansavimo, paraiškas pildys taip, kad jose atsirastų vietos žodžiui „pandemija“, kadangi finansavimas projektams, reflektuojantiems pandemiją, o kartu ir tvarstantiems jos padarytas žaizdas, bus prioritetinis (skiltį „aktualumas“ paprasta užpildyti). 

Žiniasklaida yra tikrovė

Žiniasklaida ir įvairūs socialinės medijos kanalai gavo vieną geriausią temų per paskutinius keliasdešimt metų. Dažniausiai naujienos turi savo galiojimo laiką – tai kelios valandos. Jeigu susidomėjimas trunka kelias dienas – vadinasi, žinia išties svarbi. Jeigu kelias savaites – greičiausiai tai įvykis, paliksiantis pėdsaką valstybės arba pasaulio istorijoje. Bet jei kelis mėnesius, pusę metų ar net metus – tai išskirtinė žmonijos metabūsena, kuri taps žyma skaičiuojant laiką, nes vieną dieną neišvengiamai išgirsime, kaip žinių pranešėja ekrane ištars panašų sakinį: „tai <…> didžiausia žmonijos krizė nuo COVID-19 pandemijos“. 

Susidomėjimas pandemija žiniasklaidoje buvo ir tebėra milžiniškas, nes tiesiogiai susijęs su baziniais poreikiais: nerimu dėl savo ir artimųjų gerovės bei gyvybės. Nors didelėje pasaulio dalyje tokie rūpesčiai iki šiol yra kasdieniai, tačiau Vakarų pasaulyje situacija kiek kitokia. Dažniausiai čia į gyvybę kėsinasi tik senatvė ir nelaimingi atsitikimai, bet kad grėsmė būtų išorinė ir nekontroliuojama? Ne, nuo Antro pasaulinio karo to nėra buvę.

Todėl šįkart susidomėjimas naujienomis apie pandemiją buvo išskirtinis: ne įprastas smalsumas ar laisvalaikio praleidimo būdas, o veikiau dėmesį prikaustanti žmonijos kova su nematoma, bet destruktyvia jėga. Beveik nuotykis, įaudrinantis mintis ir kaitinantis kraują. Juk, galų gale, tapome istorijos liudytojais („bus ką vaikams papasakoti“).

Pandemija taip pat leido, ar veikiau privertė susitelkti į informacinio karo ir melagingų naujienų reiškinį. Nors jis nėra naujas, bet pandemija ir ją supantis gyvenimo vakuumas leido kaip niekad anksčiau suvokti jo kompleksiškumą ir potencialą.

Juk informacijos karas įmanomas tik tada, kai informacija reikšminga ir aktuali, kai daro poveikį kasdieniams visuomenės veiksmams ir mintims – o pandemijos metu visa informacija būtent tokia ir yra. Dar daugiau – informacija, susitraukus fizinei realybei, tampa jos pakaitalu. Juk neįmanoma išeiti į gatvę ir ten pamatyti, kas šiuo metu dedasi pasaulyje – neįmanoma, nes gatvėje nieko nesimato. Eilinė diena. Todėl tenka skaityti arba žiūrėti į ekrane pasirodančią informaciją. Kokia informacija patenka į akis, tokia tampa ir mus supanti realybė. 

Ši pandemija priminė žiniasklaidai jos pagrindinę atsakomybę ir sudėtingą, kontraversišką vaidmenį – tikrovės vaidmenį.

Reikės daugiau gręžinių, čia daug naftos

SARS-CoV-2 sukelta pandemija yra lyg gamtinis resursas (taigi ribotas), kurį verslininkai, politikai, analitikai ir daugybė kitų mentalinės srities specialistų pasiryžę visapusiškai eksploatuoti. Mūsų laukia postpandeminio turinio tvanas: visi, kas tik gali ir moka, pasistengs išspausti iš pandemijos maksimumą, visų pirma – pasimokyti iš padarytų klaidų ir pasiruošti, jei kada pasikartotų. O paskui vėl (nesąmoningai) lauks, kol nutiks kitas, ne mažiau reikšmingas, įvykis, paliksiantis pėdsaką žmonijos istorijoje ir vėl išjudinsiantis tai, kas neišjudinama, ir iš kurio bus galima uždirbti arba patirti nuotolių, bet svarbiausia – turėti, apie ką kalbėti, turėti, apie ką gyventi.

Bet labiausiai gaila tų, kurie to naujojo įvykio nebesulauks; ir jokia pandemijos eksploatacija šių aukų neatpirks.

Saturno jaunuolių grupė

2021 Balandis, SID YOUNG

Pirmojo pasaulinio karo metais „Saturno jaunuolių grupės“ nariai buvo išsibarstę įvairiose Europos vietose. Tačiau, net jei atrodė, kad nariai yra toli vienas nuo kito, juos vienijo bendras tikslas – įsteigti savo teritoriją Saturne ir rasti būdų ten persikelti. Pranašiška organizacija prasmego skradžiai žemės – liko vos keletas dokumentų, pasiekiamų tyrėjams. 

Padriki dienoraščiai, fotografijos, plakatai ir maketai, kuriuos sukūrė paslaptingi grupės nariai, pasakoja mums apie kolonizacijos permąstymą planetiniu lygiu ir naujų koegzistavimo būdų bei alternatyvių ekologijų paiešką. Įsivaizduodama laimingesnį pasaulį Saturne, ši grupė kritikavo savo laikų problemas: ekspansyvią ir nacionalistinę pasaulio šalių-lyderių politiką, spartėjantį ekonomikos augimą ir empatijos stoką visuomenėje. Didieji svajotojai, kokiais buvo „Saturno jaunuolių grupė“, dingo, palikdami  mažai pėdsakų, tačiau mums spręsti, ką daryti su jų palikimu.

Menininkės: SID YOUNG (Debbie Young ir Katerina Sidorova), Julia Carolin Kothe, Saulė Noreikaitė, Indrė Liškauskaitė, Sara Björg, Andrej Polukord.
Grafinis dizainas: Saulė Igarytė

Originali paroda pristatyta galerijoje „Atletika“, bendradarbiaujant su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga ir VŠĮ „Marginalia“.

Lentelė keliauja ir yra laikinai instaliuojama skirtinguose parodos dalyvių miestuose.
Nuotraukose: 2020 m. Kauno Ąžuolyne instaliuota lentelė. Teksto autorių nuosavybė.

Gleivės

2021 balandis, Pedro Gossler

Hello World

2021 Balandis, Augustė Bendžinskaitė

Dirbtinis intelektas ir jo kūrybiškumo galimybės

Kasdien neišvengiamai susiduriame su naujomis technologijomis ir dažnai net nesusimąstome, kaip stipriai jos veikia mūsų gyvenimus. „RescueTime“ programėlės, kurią galime įrašyti tam, kad sektume savo praleidžiamą laiką prie telefono ekrano, duomenimis, vidutinis taip praleidžiamas laikas per dieną yra 3 val. 15 min. (2019 m.)1. Į šią statistiką neįtrauktas laikas, praleidžiamas prie televizoriaus, planšetės ar kompiuterio ekrano. Technologijų amžiuje tai tampa neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Mūsų judėjimas ir komunikacija laisvinasi iš linijinių procesų ir tampa aktyvesni, greitesni ir efektyvesni nei bet kada anksčiau. Per sekundę galime rasti naujausią straipsnį „The New York Times“ ar parašyti žinutę kitam pasaulio krašte gyvenančiam draugui. Keičiasi ne tik laiko apibrėžtis, o ir mūsų suvokiama erdvė. Komunikuoti galime nė nepajudėję iš lovos. 

Internetas yra nebekvestionuojamas mano kartos simbolis ir efektyviai naudojamas vedlys. Į kokius tolimesnius technologijų išradimus galime nukreipti savo dėmesį? Mano manymu, vienas iš įdomiausių – dirbtinio intelekto (DI) išradimas ir vis aktyvesnis jo taikymas įvairiose srityse. 2015 m. vykusioje Gyvybės ateities instituto organizuotoje konferencijoje Puerto Rike įvairių sričių profesionalai skilo į dvi grupes: vieni teigė tikintys neįtikėtinai greita ir realia galimybe dirbtiniam intelektui virsti bendriniu dirbtiniu intelektu, kuris gebės atlikti visas žmogaus funkcijas: jausti, kurti (pvz., Demis Hassabis iš „Google DeepMind“); kiti laikėsi kritiškesnio požiūrio ir išreiškė nemažai abejonių šios technologijos progresu (pvz., Elon Musk).2 

Kiekvieno asmeninis susidūrimas su vyraujančiais algoritmais formuoja tam tikrus požiūrio taškus. Lengvai prieinamų programų – Siri ar Alexa – naudojimas gali suformuoti dirbtinio intelekto kaip „vykdytojo“ ar „ profesionalaus Google naudotojo“ įvaizdį. Tačiau ar jis gali tik tiek? Atlikti paprastas ir aiškias komandas bei atsakyti: „Nežinau ką turi omenyje, gal galėtum pakartoti?“ (Ačiū, Siri, aš stengiuos). 

Pavyzdžių, įrodančių DI tobulėjimą, galime rasti įvairiose srityse. Taip pat vis dažniau galime matyti užrašą „sukurta dirbtinio intelekto“ prie meno kūrinių. 2018 m. vykusi meno paroda Delyje kvietė susipažinti su menininkais, kurie veikia ir kuria bendradarbiaudami su dirbtiniu intelektu. Šioje parodoje pirmą kartą galerijos erdvėje buvo pristatytas tapybos darbas, kurio autorystė priklauso ne žmogui. Tačiau ar DI supranta, kaip ir kodėl kuria? Ar galime įžvelgti panašumų tarp mūsų veikiančios vaizduotės ir dirbtinio intelekto kūrybos procesų? Ar jis gali elgtis kūrybiškai ir sukurti kažką iš tiesų naujo? 

Dirbtinio intelekto kūriniai meno srityse 

Dizainas. Dizaineriai vieni pirmųjų pasitelkė dirbtinį intelektą į pagalbą. Tai lėmė generatyviojo dizaino (generic design) atsiradimą. Kuo jis išskirtinis ir kokias galimybes atveria tiek dizaineriams, tiek vartotojams, galime suvokti nagrinėdami vieną iš objektų – pirmąją kėdę, kurią 2016 m. sukūrė dirbtinio intelekto programa „Dreamcatcher“. Jai buvo įdiegti žmogaus nurodyti parametrai: kėdės aukštis ir kokį svorį ji turėtų išlaikyti. Taip pat nurodyti raktiniai žodžiai – „skandinaviškas stilius“. Visi kiti sprendimai buvo koordinuojami programos ir vos per kelias minutes asmuo galėjo rinktis baldą iš šimtų eskizų. Ši kėdė – „The Elbo chair“ – išsiskiria savo formomis ir sumažintomis gamybos sąnaudomis, o dizainas pasižymi estetika: kaulinėmis strūktūromis, dinamiškomis linijomis. „Dreamcatcher“ ne tik sukuria naudingą baldą ar daiktą. Ji pasitelkia visas savo sukauptas žinias, idėjų ir vaizdų „bibliotekas“, kurias miksuodama sukuria naujus sprendimus, o šie gali būti traktuojami kaip kūrybiškas veiksmas. Tiesa, vis dar sąlygotas žmogaus ir jo atliktų sprendimų. Galutinis variantas vis dar individo valioje, kaip ir įvykio priežastingumas. Tačiau DI greičiau sumodeliavo n kartų daugiau pasirinkimų, nei bet koks žmogus galėtų fiziškai tai padaryti. Taip pat tokia gausi pasiūla gali įtikti bene kiekvienam skoniui. 

Poezija. Kalbos lavinimo modelis (GPT-2) yra vienas pagrindinių ir didžiausią pažangą padariusių algoritmų. 2015-2018 m. JAV publikuoti beveik 32 tūkst. straipsnių, kurių autorius – dirbtinis intelektas. Kinijoje skaičius dar didesnis, beveik 34 tūkst.5 Straipsniai dažniausiai faktinio pobūdžio, t. y. paskelbiami sporto rungtynių rezultatai ir pan. Taip pat vis daugiau žurnalistų naudoja rašymo koregavimo programas. Jos ne tik gali parinkti reikiamą linksnį ar ištaisyti gramatikos klaidas, o ir užbaigti sakinius, pastraipas, ir tai atlikti ne tik logiškai, bet kartais pranokti rašančiojo gebėjimus. Panašių įžvalgų galime aptikti John Seabrook straipsnyje, „New York Times“ laikraštyje: „And yet, sitting there at the keyboard, I could feel the uncanny valley prickling my neck. It wasn’t that Smart Compose had guessed correctly where my thoughts were headed—in fact, it hadn’t. The creepy thing was that the machine was more thoughtful than I was.“6 

Tačiau dirbtinis intelektas naudojamas ne tik straipsnių rašymui. Kalbos treniravimo modeliai treniruojami ir literatūroje, pavyzdžiui, kuriant poeziją. Tiesa, šie kūriniai, ypatingai naratyviniai pasakojimai, nėra itin kompleksiški. Prozoje galime pastebėti logikos klaidų ar minčių šuolių. Vis dėlto atlikti eksperimentai parodė, jog net profesionalūs rašytojai negali šimtu procentų atskirti žmogaus kūrybos nuo mašinos sukurto rezultato.7 Daugybė DI sugeneruotų eilėraščių jau virsta poezijos rinkiniais ar įgauna knygos pavidalą. 2019 m. išleista „Transformer poetry“ knyga, jos iniciatorius – Kane Hsieh. Šią knygą sudaro dirbtinio intelekto pergeneruoti 26 klasikiniai pripažintų autorių eilėraščiai, naudojantis GPT-2 modeliu. Turėdamas vos kelias originalaus eilėraščio eilutes, algoritmas interpretuoja ir sugeneruoja likusią eilėraščio dalį. Vienas pavyzdžių (pažymėtoji dalis yra originalaus eilėraščio ištrauka, likusi – dirbtinio intelekto): 

HOWL 

Allen Ginsberg  

I saw the best minds of my generation destroyed by madness, 
starving hysterical naked, 
dragging themselves through the negro streets at dawn looking for 

an angry fix, 
The madman’s hands, the maniac’s mind, the mind that takes
nothing human
as an object of delight, and the lunatic’s body, or any other 
living thing for the time…
And so I looked. I walked in a kind of cold madness through 
streets I knew, 
and I felt the mad passion of human weakness and decay;
I felt it so well that I did not feel much. I stood here, this evening, 
when the streets 
were dead still with the sound, I stood up at last 8 

Muzika. 2019 m. buvo paleistas pirmas dirbtinio intelekto grupės „Sony“ pop singlas, sukėlęs daug diskusijų. Mano nuomone, šis kūrinys sunkiai priskiriamas pop žanrui, tačiau jis gali veikti kaip meninis eksperimentas. Išbandyti dirbtinio intelekto galimybes galime ir „Google“ platformoje. „Ai duet“ kviečia kartu groti instrumentais ir improvizuoti realiu laiku, „N Synth“ – kurti naujus unikalius instrumentus, miksuojant kitų instrumentų galimybes. Pavyzdžiui, pasirenkame 70% mušamųjų ir 30% fleitos garsų – grojame fleitbūgniu. Variacijų kiekis begalinis ir priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Dirbtiniam intelektui iškeltas tikslas formuojasi ne tik siekiant atkartoti mūsų patirtis, tačiau ir sukurti kažką naujo. Poetė ir humanitarinių mokslų daktarė Mary Flanagan pastebi, jog žmogus ir taip geba sukurti gerą sonetą, tad kodėl mašinos nepanaudojus ne sonetų atkūrimui, o kažko naujo sukūrimui? 9

Vienas įdomesnių „Google“ eksperimentų vadinasi „Imaginary Soundscape“. Veikimo principas labai paprastas – įkeli bet kokį paveiksliuką, nuotrauką, o DI sukuria tam vaizdui apie minutę trunkantį garso takelį. Laisvai eksperimentuojant su šia programa mano dėmesį patraukė ne tik tikslus objektų, jų medžiagiškumo įvertinimas, tačiau ir numanomų objektų, kurių nėra nuotraukoje, įgarsinimas. Pavyzdžiui, tuščiai žaidimų aikštelei DI priskiria vaikų šūkavimo garsus. Šis interpretacijos momentas, įvairialypis vaizdo matymas, prasmių priskyrimas ir skirtingų medijų kombinavimas yra kūrybinis dialogas, jau dabar vykstantis tarp žmogaus ir mašinos.  

Tapyba. 2018 m. įvyko jau minėtoji, pirmoji dirbtiniam intelektui ir jo panaudojimui kūryboje dedikuota paroda. Pristatytas dabar garsus tapybos darbas „Edmond de Belamy“ ir kiti 7 tarpdisciplininių menininkų bendradarbiavimo su DI rezultatai. Minėtame tapybos darbe galime įžvelgti nemažai įdomių momentų, kurie yra verti diskusijos – jei mašina tik atkartoja, ką žmonija jau seniai pasiekė ir pranoko (darbas pasižymi netiksliais potėpiais, abstrakčiomis linijomis), kodėl matome tokį keistą sprendimą drobėje palikti tuščią, neužtapytą erdvę? Kompozicija koncentruota kairėje pusėje, o tai nėra būdinga tam laikmečiui (XV-XVIII a.), kurio darbus analizuoja ir generuoja algoritmas. Paprastai mašinos darbą suprantame kaip išbaigtą, todėl tokį atlikimą galime interpretuoti arba kaip klaidą, arba kaip kūrybinį gestą – mašinos pasirinkimą pasielgti ne pagal numatytas taisykles, t. y., jas sulaužyti sąmoningai, koncepto vardan. 

Aptartas tapybos darbas yra tik vienas iš komandos „Obvious“ kūrinių kolekcijos. Iš viso sugeneruotų portretų yra 11. Šis jų sudarytas „dinastijos“ giminės medis iš 11 portretų gali būti interpretuojamas kaip to laikmečio tapybos genezė ir būdingiausių bruožų išskyrimas arba progresyvaus dirbtinio intelekto mokymosi analizė.10 Šiaip ar taip, šis tapybos darbas sulaukė didelio susidomėjimo ir buvo parduotas už 432 500 dolerių. Panašu, jog dirbtinis intelektas keliasi į meno rinką, nepaisant tame slypinčio kontraversiškumo. 

Generatyvių priešiškų tinklų veikimo ir vaizduotės sąsajos 

„Edmond de Belamy“ darbui sukurti buvo naudojamas GAN’s, 2014 m. sukurtas naujas mašininio treniravimo tinklas – generatyvieji priešiški tinklai (Generative adversarial networks). Ian Goodfellow su savo komanda šiam mokymuisi suteikė naują prasmę. Pagrindiniai elementai šiame tinkle yra generatorius ir diskriminatorius. Jie veikia generuodami medžiagą ir ją lyginandami su tikraisiais pavydžiais, o šios schemos siekis sukurtą „klastotę“ (generuojamą išvestį) priskirti ir atpažinti kaip „tikrą ir teisingą vaizdą“. Įveikę šią užduotį, GAN’s gali sukurti trečią, naują dėmenį. 

Kokiais principais veikia ši schema, gana tiksliai paaiškina „Obvious“ komandos pavyzdys, kurį galime rasti jų manifeste: meno srities studentui skiriama užduotis – kuo geriau atkartoti P. Picasso tapybą. Šis atsakingai nagrinėja visus menininko kūrinius, susirenka tam tikrą „vaizdų biblioteką“, kurią analizuodamas siekia kuo tiksliau atkartoti techniką. Pasiekus geriausią rezultatą, kai dėstytojas negali atskirti originalo nuo studento kūrinio, mokinys geba sukurti naują, niekada neregėtą darbą, kuris galėtų būti pristatytas kaip iki šiol neatrastas Picasso darbas. Tai ir atitiktų GANs sistemos treniruotę ir produktą, kurį ji gali sukurti.13 

„Obvious“ pavyzdys primena vieną didžiausių meno kolekcionierių apgaulę, kai vokiečių pora, Wolfgangas Beltracchis ir jo žmona Helena, sukūrė iki šiol neišaiškintą kiekį meno klastočių, o M. Ernsto darbo „La Foret“ klastotė laikoma pelningiausia visų laikų klastojimo afera. Vietoj to, jog bandytų padirbinėti esamus kūrinius, jie, perpratę menininko tapymo techniką, ėmė kurti naujus darbus, kuriuos pristatydavo kaip netyčia atrastus ir įsigytus originalus. Ši istorija gali būti dar viena GAN’s schemos veikimo iliustracija. 

Tinklo veikimo principas sietinas ir su vaizduotės veikimu. Sąsajų su neuroninio tinklo veikimu galime įžvelgti M. Heideggerio suformuluotose trijose laiko fazėse, aiškinančiose vaizduotės vystymąsį: „duomenų pagava į vienį stebėjimo intuicijoje (aprehensija) atlieka dabartinimo judesį, vaizdinių atgaminimas (reprodukcija) yra tarsi praeities prisiminimas, o atpažinimas pasitelkiant sąvokas (rekognicija) mus pasitinka kaip ateitis“.14 Įžvelgdami tarpusavio sąsajas priartiname dirbtinio intelekto veiksmus prie mūsų pačių kūrybos akto. Jei teigiame galintys išvesti vaizduotės ir kūrybiškumo formules. Duomenų pagavos momentas mums nurodo į algoritmo medžiagos atranką, generatorius atlieka reprodukcijos veiksmą, o diskriminatorius – rekogniciją. Pasiekta ateitis – naujas kūrinys. 

DI, kaip ir žmogus, kurdamas turi priimti sprendimus ir patirti neišvengiamą atsisakymo momentą. Įvesties duomenų kiekis turi pereiti atranką, kad virstų pritaikyta ir siekiama išvestimi, kad virstų tuo, ką priskiriame meno kūriniui. Tai dar vienas struktūrinis panašumas tarp žmogaus vaizduotės ir GAN’s veikimo. „Egzistuoja tiek psichinės, tiek fizinės klišės – iš anksto pagaminti suvokimai, prisiminimai, įsivaizdavimai. Tai labai svarbi tapytojo patirtis – dar prieš pradedant drobė jau pripildyta visos kategorijos daiktų, kurie gali būti įvardinti „klišėmis“. Tai dramatiška.“17  Todėl kūrėjas turi sugebėti kritiškai įvertinti savo vaizdines ir kitas patirtis bei jų atsisakyti tam, kad kūrinys realizuotųsi ir įvyktų sąmoningas valios veiksmas, vedantis į rezultatą. Tačiau DI, net ir atlikdamas atsisakymo ir išskyrimo uždavinius nesugeba to suvokti. „Kol kas jis nesupranta ką sako, kad ir kokią prasmę suteiktų savo žodžiams.“18 Prasmės priskyrimu ar tuo, kaip mes suprantame „prasmę“, vis dar rūpinasi žmogus.  

Vykstantys postūmiai ir atsirandančios paralelės tarp mašinos ir žmogaus kūrimo procesų mus įgalina pastebėti veikimo šablonus vykstančius mumyse. Įgyję pakankamai žinių ir jas konvertavę į algoritmus, galėtume įdiegti juos mašinoms. Galbūt išties tesame algoritmų seka. Nenutrūkstanti ir tobulėjanti. Bet tam, jog atrastume algoritmą, gebantį kurti ir konkuruoti su žmogumi meno srityse, turime išmaniai išanalizuoti meną ir pritaikyti jam objektyvius matmenis. „Negalime taip suprojektuoti algoritmo, kad jis kurtų „geras dainas“ arba jų ieškotų, jei patys nesugebame apibrėžti, kas yra „gera“ daina.[…] Kaip įvertinti estetinę meno kūrinio vertę?“19 Kuriančio algoritmo mokymus stabdo ne tik objektyvių kriterijų paieškos, o ir bandymas juos adaptuoti skaičiais, rasti statistinius metodus, kurie lemtų materialaus estetinio kokybės vertinimo mato atsiradimą ir taikymą. Dirbtinis intelektas ir vėl nukreipiamas į žmogaus gebėjimų mene atkartojimą, tokiu būdu siekiant surinkti pakankamą kiekį duomenų ir rasti algoritmui atspirties tašką meno lauke. M. Valatkaitės straipsnyje apie I. Pavliukevičiaus parodą „Vandeniui atspari širdis“ iškeliamos tokios pat abejonės: „Pasėjus dvejonę apie tai, ar šiuolaikinio žmogaus egzistencija yra tikra (vykstanti natūraliomis, atsitiktinėmis sąlygomis), ar dirbtinai kuriama, ją pagrindžiant kompiuteriniais skaičiavimais, priartina mus prie Pavliukevičiaus parodos leitmotyvo, kuris skatina svarstyti apie supanašėjimą tarp to, kas yra tikra, ir to, kas dirbtina.“20 Jei negalime apibrėžti meno sąvokos, ar galime pasakyti kas yra kūrėjas? Ar, negalėdami apibrėžti kūrinio estetinės vertės ir reikšmės, galime teigti, jog dirbtinio intelekto darbai nėra meno kūriniai? Pasilieku teisę abejoti.

Hello World

„-Which goal does you want to pursue first?
I’m just beginning to think about that. I’m not sure yet, but I like the possibilities“ 
Dirbtinio intelekto monologas iš talktotransformer.com

Autoportreto žanras susiformavo kaip sąlyga panaudoti savo įgūdžius, sukurti ir atskleisti asmeninį, vidinį pasaulį. Autoportretas nurodo ne tik tai, kaip menininkas mato save, tačiau ir kaip nori būti matomas. Autorius konstruoja savo tapatybę. Taip pat mane domina kit portreto atsiradimo priežastis – siekis atkurti ir išsaugoti menininko kaip genijaus mitą.21 

„Hello world“ portretas yra dirbtinio intelekto prisistatymas. Sąlygotas mano intencijų atskleisti jo kūrybinį potencialą ir pasidalinti fantazija apie dirbtinio intelekto galimybę tapti nepriklausomu ir vieninteliu meno kūrėju, taip paliekant žmogų nuošalyje, žiūrovo pozicijoje. Portretui sukurti naudojamas algoritmas (image scrapping) ir GANs. Sąlygos portretų kūrimui: automatizuota įvesties paieška (ieškomi menininkų autoportretai), prižiūrimas mokymasis (GANs programos naudojimas) ir nenutrūkstantis išvesties generavimas. Šis autoportreto kūrimo veiksmas yra nuolatinis – kas 25 sekundes išvystame vis naują sugeneruotą portretą. Procesas neišsivysto į vieną rezultatą. Vietoj to esame priversti patirti vaizduriavimą.22 Esame užverčiami vaizdais ir jų tarpusavio kaita. Tai atspindi dirbtinio intelekto nuolatinį mokymąsį (generuojant selektyvią žmogiškąją patirtį) bei nurodo į tam tikrus iššūkius, kuriuos galimai patiriame gyvenime: bandymus prisitaikyti visuomenėje, įgyvendinti troškimą tapti geresniu, „pakankamu“, kartu suformuoti palankų asmeninį įvaizdį, kuris leistų konkuruoti pasirinktose srityse, pavyzdžiui, meno lauke. Šis identiteto kūrimas ir savęs pozicionavimas primena Z. Baumano analizuotą utopijos siekimą, kurios sąvoka keičiasi iš „geros vietos“ ir tampa „geru keliu“, t. y. nesibaigiančia kelione link utopijos „<…> modernistui nėra tokio dalyko, kaip pabaiga, misija įvykdyta, t. y. kad tikslas ir jausmas pasiektas ir galima pasimėgauti. Kiekvienas patirtas epizodas yra įžanga į kitą.“23

Šiuose sugeneruotuose portretuose galime įžvelgti tendencijas. Subjektas juose susimąstęs, niūrus, dauguma portretų įgavę vyriškus bruožus. Šie GANs portretų panašumai yra tarsi objektyvi menininkų autoportretų analizė. Tai kelia nemažai klausimų apie tai, kaip menininkai save linkę reprezentuoti, kokiais bendrais bruožais pasižymi ar kokiu stiliumi pasirenka save vaizduoti. Hologramoje atsirandantys romantiniai portretai primena pirminį autoportreto tikslą, susiformavusį tapybos tradicijoje – atkurti ir išlaikyti menininko kaip genijaus mitą. Taip pat ši portretų serija atspindi naivų suvokimą ir viltį, jog dirbtinis intelektas gebės ne tik pasiekti mūsų intelekto lygį, tačiau ir jį pranokti.  

Pavadinimas „Hello World“ nurodo į svarbų pokytį programavimo srityje – galimybę keistis žinutėmis su kompiuteriu naudojant programavimo kalbą. Šis žingsnis žymi pirmąjį dialogo simbolį tarp žmogaus ir mašinos. Apie „Ryšį, kuriame beveik nėra ribos tarp valdančioji ir paklūstančiojo“.24 Šio kūrinio situacijoje dirbtinis intelektas tampa komunikacijos iniciatoriumi, laukiančiu žmogaus reakcijos. 

1. Stanford University „Artificial Intelligence Index Report“ 2019. p. 5-6.
2. Tegmark, M. „Gyvybė 3.0″ 2017, p. 98.
3. https://ai-art.tokyo/en/ 
4. https://www.wired.com/2016/10/elbo-chair-autodesk-algorithm/ 
5. Stanford University „Artificial Intelligence Index Report“ 2019, p. 10.
6. Seabrook, J. „The Next World.“ New York Times 2019 spalio 14 d. 
7. BOTPOET.COM 
8. Hsieh, Kane „Transformer Poetry“, 2019, p. 14.
9. Seabrook, J. „The Next World“, New York Times, 2019 spalio 14 d.
10. „Obvious“ „Artificial Intelligence For Art. Manifesto“.  
11. https://www.christies.com/features/A-collaboration-between-two-artists-one-human-one-a-machine-9332-1.aspx 
12. http://obvious-art.com/wp-content/uploads/2020/04/MANIFESTO-V2.pdf 
13. „Obvious“ ,,Artificial Intelligence For Art. Manifesto“.
14. Sabolius, K. „Įsivaizduojamybė“, 2013, p. 143.
15. Sabolius, K. , „Įsivaizduoti materiją: vaizdai ir galimybės“ in: „Materija ir vaizduotė. Hibridinė kūryba tarp meno ir  mokslo“, sudarytojas Sabolius. K. 2018, p. 28.
16. Sabolius, K. „Įsivaizduojamybė“, 2013, p. 152.
17. Deleuze, G. „Desert Islands and Other Texts 1953–1974″, 2002, p. 83-84.
18. Tegmark, M. „Gyvybė 3.0″, 2017, p. 278.
19. Fry H. „Hello World“, 2018, p. 241.
20. Valatkaitė, M. „Dirbtinis intelektas – paradokso burtažodis arba velnio aritmetika. Igno Pavliukevičiaus paroda  „Vandeniui atspari širdis“ galerijoje „Atletika“, artnews.lt 2019.12.03.
21. Gorichanaz, T. „Self-Portrait, Selfie, Self: Notes on Identity and Documentation in the Digital Age“ , 2019 rugsėjo 26 d., p. 5. 
22. Sabolius, K. „Įnirtingas miegas“, 2012, p. 96.  
23. Bauman Z. „Kultūra takiojoje modernybėje“, 2011, p. 52-53.
24. Fry, H. ,,Hello World“, 2018, p. 11.

Tekstas parengtas pagal baigiamąjį bakalauro darbą „Dirbtinis intelektas ir jo kūrybiškumo galimybės“, apgintą 2020 m. Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje. Darbo vadovė doc. Irma Stanaitytė-Bazienė.

CASTOROCENAS

2021 Balandis, George Finlay Ramsay

CAST
ORO
CENAS1

filmas poema2

pasaulis užgeso kaip žvakė
pasaulis užgeso kaip gaidukas3

vertikaliu braukimu
per nebereikalinga programėlę
ištrintas dangus

 kare visų pries visus4
pralaimi kiekvienas

neliko ką pasakyti
ir tų, kurie pasakytų

ir atplaukęs iki tikrovės krašto
ėmė atstatinėti viską
nuo nulio

I – ŠLAPIAS MEDIS

kas čia per daiktas?
kokia čia scena?
ši vaisinga šventa maišalynė?

kuri architektė
galėtų nukirsti kaklą
medžiui ir išauginti dešimt

ir ar ji žinojo
nuo pradžios iki galo
kad pripildžius šį puodelį
pasitarnaus daug daugiau nei vienam?

II – TAMSUS BASEINAS

sakoma5, pirmomis dienomis
dar prieš viskam susišikant
žmonių moteris
tapo žmonių vyro žmona
man regis, jis buvo žymus medžiotojas

 jie persikėlė į jo svetimą šalį
ir įsikūrė prie upės baseino

jis išeina medžioti
dienų dienoms
tos dienos virsta savaitėmis

ji namuose gamina maistą.
su odine prijuoste,
nuobodžiauja.

taigi ji vis pasineria baseine
ji tiesiog dievina tą vėsią glamonę

bet baseine yra srovių
todėl ji smeigia pagalius, kur jos teka
vanduo kaupias ir tvinsta.
gerėdamasi savo darbu
ji stato vėl
ir vėl po vieną
vandens parko malonumų kaskadą.

dabar jos vis mažiau ir mažiau sausumoj
ir dar ir dar daugiau tenais

iš ilgos išvykos
vyrelis grįžta namo

plepa, kaip jam noris vakarienės
bet žmona pasiplovus
taigi vyras sutrikęs
prisėda prie baseino paverkti

ir palei jo pėdas
drėgnas daiktas suvirpa
plaukia link upės menisko
sušnabžda „atleisk, bet“
pliaukšteli savo odine uodega
ir pradingsta

(bent taip aš girdėjau)

III – PRAGARIŠKAS DABAR

na o grįžtant į pragarišką dabar,
turiu galvoj amžinąjį tada

reikalai taip toli nuėjo viena kryptimi
kad turėjo eiti kita

 toks nebrandus yra šio graužiko sapnas
jame yra vietos
net keistam žmogui6

1. „Castorocenas“ pasiskolinta iš Beno Goldfarbo „Eager“ (2018), reiškia „bebro era“. Castor Fiber (Europoje) arba Castor Canadensis (Amerikoje) yra taksonominiai bebrų pavadinimai.
2. Originaliame tekste – film pome. „Pome“ pasiskolintas iš James Joyce knygos pavadinimo „Pomes Pennyech“. Savo ruožtu Joyce žaidė žodžiais „poem“ (poema) ir „pomme“ (prancūziškai – obuolys).
3. „Pasaulis užgeso kaip žvakė / Pasaulis užgeso kaip gaidukas“ pasiskolinta iš Aleksandro Vvedenskio „Dievas gali būti aplink“ (1931).
4. Pasiskolinta iš Natano Dubovitskio (žinomo kaip Vladislavas Surkovas), „Without Sky“ (2014): „Primityviuose XIX ir XX a. karuose buvo įprasta, kad kovoja tik dvi pusės. Dvi šalys. Dvi sąjungininkų grupės. Dabar susidūrė keturios koalicijos. Ne dvi prieš dvi, ar trys prieš vieną. Ne. Visi prieš visus.“ O tai pasiskolinta iš Thomas Hobbes „Leviatano“ (1651), ‘Bellum omnium contra omnes’.
5. Mitas, kurį Rachael Poliquin kūrinyje „Beaver (Animal)“ (2015) pasiskolino iš Haida kultūros, kuri savo ruožtu galėjo jį pasiskolinti iš Tsimšianų kultūros (senovės).
6. „Jame yra vietos net keistam žmogui“ – pasiskolinta iš manęs.

Mentorius ir operatorius: Alexander Hetherington
Muzika: Rudi Zygadlo & George Finlay Ramsay (aka Sissy Fuss), Sarah Davachi
Filmuota Bamfo gamtos draustinyje Škotijoje

Kada pradėsime rūpintis kvapais?

2021 Balandis, Ernesta Šimkutė

Klimato kaita ir biologinės įvairovės nykimas mus veda į ateitį, kurioje dėl padažnėjusių virusų ir katastrofų gyvenimai bus ekstremaliai kompromituojami. Dabartinį laikotarpį galime laikyti bandomuoju, kurio metu mokomės išgydyti ne tik kasdienybę okupavusią ligą, bet ir atsigręžti į supančios aplinkos svarbą mūsų ir kitų gyvenimuose. 

Žmonijos priklausomybė nuo fizinių ir virtualių erdvių ir noras jas tobulinti sustiprėjo dėl troškimo praplėsti savo patirtis. Eksperimentavimas ir virtualių erdvių – mums pažįstąmų ar fiktyvių – plėtojimas šiuo metu daugiausia remiasi regos ir klausos pojūčių stimuliacija. Tačiau eksperimentavimas su dviem pojūčiais iš penkių yra limituojantis. Uoslė taip pat padeda suvokti aplinką ir sukelia jausmus: koks yra mūsų ryšys su kvapais? kaip tai paveikia žmonių, gyvūnų elgsenas ir augalų būsenas? kokios yra kvapų istorijos?

Anot mokslininkų, iš visų juslių būtent uoslė gali iššaukti stipriausias emocijas ir prisiminimus. Pirmiausia kvapai yra apdorojami smegenų priekyje esančia dalimi, siunčiančia informaciją į kitas centrines kūno sritis tolesniam apdorojimui, tuomet jie keliauja tiesiai į migdolą ir hipokampą, limbinės sistemos regionus, susijusius su emocijomis ir atmintimi.1 Kas keisčiausia – kvapai mus neišvengiamai supa kasdien, o mums vis dar sunku juos apčiuopti ir atpasakoti. Jei dėl besikeičiančios aplinkos kvapų įvairovė palaipsniui išnyks, ar tikėtina, jog drauge prarasime gebėjimą juos prisiminti? 

Nors kolekcionuojame, saugome objektus ir garsus, skirtingų aplinkų ir objektų kvapai nėra išsaugomi, tad mes nežinome, kas liko praeityje. Kokiais būdais galime išsaugoti kvapus ir juos kolekcionuoti ateities kartoms? Kaip galime kvapais archyvuoti individualius ir globalius prisiminimus, kuriais mūsų izoliuotos kasdienybės būtų praskaidrintos? 

1. https://news.harvard.edu/gazette/story/2020/02/how-scent-emotion-and-memory-are-intertwined-and-exploited/

Rinkėjo gidas

2021 Balandis, JOHANNES HELDEN

Maisto paieškos mieste, įžanga
(Skiriama J. V.)

1. Nuosėdos

Laiptai pietvakariniame archyvų kampe nuves tave tiesiai prie potvynio. 32 aukšte susirask tarnybinį liuką, perbrisk deguto ežerą, braukis siauresniais takeliais ir kopėčiomis, kol pasieksi pagrindinę šachtą.
25-20 aukštai vadinami Migla. Čia, ant betoninių atbrailų, rasi švelniai fluorescencines geltonas kerpes (Chyrosotrix, auksinių dulkių kerpių, mutacija). Sugrūsk jas iki stambių miltelių, palengva atsargiai užpilk beveik verdančiu vandeniu ir maišyk, kol taps tirštu troškiniu. Skonis lyg cukringų dulkių, bet jose gausu baltymų ir cinko. Prieš patiekiant įsitikink, kad neliko jokių parazitų – nesijaudink, kai jie šliauš iš puodo keikdami tave. (Karštis jiems nekenkia, tiesiog užknisa.)

Profesionalo patarimas: Stovyklavietę įsikurk ant platesnės lentynos ir naktį praleisk Migloje. Stebėk požeminį žaibą, skrodžiantį ūkanas ir akimirkai nušviečiantį šią keturių šimtų metrų aukščio rentgeno-spindulių-išplėstų-šonkaulių neaprėpiamą tuštumą.

Saugokis: Neklaidžiok žemiau 32 aukšto. Kuo žemiau leisiesi, tuo senesni ir keistesni bus gyventojai. Jie viską atsimena, bet visiškai nesidomi dabartimi.

2. Požemis

Virš galvos silpnai šviečiantys sudužę prekybos centro stoglangiai žymi Miglos pabaigą ir pristatytų aukštų pradžią: gėlėmis užsikimšusią kanalizaciją, pamirštus tarnybinius tunelius, pokario kapines. Ir metro. Negaliu patikėti, kad metro vis dar veikia (netgi L linija). Nors niekada nemačiau, kad kas nors juo naudotųsi, išskyrus tą vieną kartą. Vagonų vidus padengtas purpurinės druskos likučiais. Atsistumk duris, nusigramdyk druskos ir naudok maisto prieskoniavimui, jei tau nerūpi jos kilmė. Jei pasiseks, pamatysi druskos gramdytojų grafičių.
Užkandžių ir šaltų gėrimų automatai vis dar papildomi, tai automatizuotas procesas. Jei turi sugadintą kreditinę kortelę, pasinaudok ja. Kitu atveju pasitarnaus ir geležinis strypas. „Sylvain“ baltymų batonėliai neblogi, o alus (automatuose!) yra alus.
Po ketvirta ir devinta platformomis yra nišos, kur galima pamiegoti. Palikau ten savo lempą, jeigu ji sugrįžtų.
Šikšnosparniai gyvena ventiliaciniuose tuneliuose. Nesiartink prie jų, nebent tavo atsinešamos taikos dovanos – dosnios. Laikantis atstumo sek jų skleidžiamais garsais, kurie tave nuves iki komercinės požeminės perėjos ir žydinčių medžių. Čia ieškok barsuko išmatų, ant kurių prikritę kirviasnapių snapų (šie paukščiai meta savo snapus vos tik išvysta barsuką – po to snapas vėl atauga). Paskrudink ir pabarstyk purpurine druska, valgyk kaip užkandį.

Profesionalo patarimas: Pakramtyk medžių žiedų ir laikas taps minkštas ir lėtas. Visai nieko.

Saugokis: Stebėk ir venk tarnybinių traukinių griaučių.

3. Medžių alėjos

Artėjant prie paviršiaus, tuneliai pamažu virsta susipynusių medžių gaubiamais dulkėtais grioviais. Žemėlapiai keičiasi, kažkas naktimis perpina medžių šakas. Pamedituok tai sankryžoje, iki kol pamatysi jonvabalius. Ten, kur jie skraido, rasi B12 vitaminu praturtintų dilgėlių lopinėlių. Iš jų išeina gera sriuba. Dar įmesk sintetinį koldūną ar kokį daržovinės kilmės baltymų gumulą, jei turi.
Medžių alėjos pakraštyje rasi nudažytą olą. Palik trečdalį to, ką surinkai, ir pasiimk, ko nepavyko rasti (vakar aš gavau grybų, oranžinių špinatų, karčiojo šokolado, paparčio baterijų).
NB. Oloje leidžiama būti tik po vieną. Ten visiškai tamsu, naudokis savo žibintuvėliu, kad apšviestum stalus su siūlomais daiktais, ir įsidėmėk iš šakų ir vytelių sufomuotus laikinus žemėlapius. Fotografuoti ir piešti draudžiama.

Profesionalo patarimas: Pavėsinėje virš olos yra apleistas namelis medyje, jei reikės vietos nakvynei.

Saugokis: Susidūrus su barsuku, rekomenduojama neprarasti budrumo.

4. Gatvės lygis

Aukštesniuose sluoksniuose riogso komposto krūvos, jų viršūnėse retkarčiais pasitaiko neokiaulpienių (turint kantrybės,  po metų kitų fermentacijos su cukrumi jos gali virsti šūdinu vynu). Vertikalūs sodai – geras žalumynų šaltinis, tik pirmiausia juos reikia nukenksminti. Sek paskui drugį, jei tokį pamatysi, jis anksčiau ar vėliau atplasnos iki prekybcentrio, ieškodamas puotai nootropinio beržo (arba svogūno, bet tai tikriausiai tu jau žinai).
Parkuose augančios koduotos garšvos per pastarąjį dešimtmetį prarado didžiąją dalį savo krakmolingumo ir dabar yra valgomos, tačiau tinkamos tik išlavintam skoniui. Valgyk žalias arba nuplikytas. Gatvėse daug plėšikavimo. Ai, ir dar kalba gatvės lygyje smunka iki poezijos

dramblys šonkauliai skvere  medituoja

Medžiaga, kuri plečiasi skystyje, ji gali būti formuojama, džiovinama, audžiama

Taip, jie įmaišo karčių žolių, bet bekramtant galima jas iškęsti
(jei esi pakankamai atsidavęs)
jie mano, kad tai yra pusiau gyva. Pritariančiai būtybei atlik biopsiją ir atsispirk nuo 

to

Saugokis: Neprasidėk su drugiais.

Profesionalo patarimas: Tirštos gatves nuklojusios išskyros nėra puikus maistas, bet išmuštos iki plokštumo ir išdžiovintos saulėje jos tampa lyg balta oda. Visi mano drabužiai padaryti iš jų…

5. Stogai

Miškelyje (alksnis, šermukšnis, ąžuolas) Skamoto pastato pastogėje pilna voveraičių. Surink jų skystį, vos keli lašai sugedusį vandenį pavers geriamu, o tavo aplinka ims tekėti ir švytėti. Aš atsibudau šimto kvadratinių metrų vonioje, apsuptas miškinių septynikių (nevalgoma, dykvietę indikuojanti rūšis bronziniais lapais – tinkama malšinti egzemas po mėnulio nudegimų), dygstančių iš mano samanotų vėmalų.
Nukrapštyk pelėsius nuo stiklinės sienos ir gerėkis vaizdu. Keli šimtai metrų į pietryčius: socialinių būstų kvartalo stogai 1-ojoje gatvėje: mėsą-ir-betoną-ėdančių verbascum / matricaria hibridų laukai siekia 5 metrų aukštį (dievinu stebėti jų klestėjimą po to, kai nevietinių buvo išstumti iš žemesnių aukštų). Jų šaknys įsiskverbia į struktūrą pamažu versdamos betoną nepaprastai smulkia dirva. Mano pažinota voverė praėjusią savaitę įkrito pro stogą, skriejo septynis aukštus – septynis sferinius dulkių debesis, kylančius lyg karoliukų grandinėlė, ir kai ką man priminė.

Ką reiškia rūšių solidarumas
imk marinuotą ropę, supjaustyk, iššifruok ženklus naktinis dangus
tylus ruduo paukščiai, nesuskaičiuojami patvinusioje pastogėje…

Profesionalo patarimas: Mainyk ropes į draugystę (su voverėmis).

Saugokis: Nesiropšk į pastatus, ant kurių stogų auga tūbės.

Papidomas turinys
Pasienio ruožai, 1 ir 2 dalis

Užmiesčio pasienio ruožai yra begaliniai. Sodai yra patys svarbiausi: netoli centro išsidėsčiusios nenusakomos XX a. pievos; tolėliau jos virsta pusiau suvaldyta laukyme. Vakarinėje pusėje yra apžėlęs dvaras, kur, siekdami užkirsti kelią bambukų išsikerojimui, jie naudoja liepsnosvaidžius. Tykok neoangliško parko šešėliuose ir stebėk, kaip sklandytuvai mėgina pakilti, tuo metu mėgaukis lengvu patiekalu iš kriaušės žievės atplaišų, šeivamedžio uogų ir kraujažolių, o po to – keletu rinktinių orchidėjų iš apleisto šiltnamio.

…ką pasakyti apie būtybių, neturinčių nervų sistemos, „atstovavimą“? Ar, būdamas vienu iš žolėdžių rinkėjų, dėl savo paties išankstinių nusistatymų esu aklas neteisybei? Palaikau dirbtinės mėsos fabrikus, bet juos visus uždarė per trečiąją bangą; keli mano draugai įsilaužė į vieną ir sugebėjo vėl paleisti sistemą. Galbūt investuosiu į tai –

Ir mano mėgstamiausias – pamirštas industrinis rajonas prie uosto. Naktį jis apsemiamas – maisto ieškok nusausėjusiuose laukuose, stovėjimo aikštelėse ir upių vagose auštant. Paupio parke stovi didžiojo šarvuočio skulptūra, jo nugara tai pasirodo, tai pranyksta mainantis potvyniui su atoslūgiu ir lieka nuklota mikrokrabais: tekant saulei jie šviečia lyg mažos lemputės, o temstant pasidaro permatomi – nuolat skuba, tyliai ūžia, mąstydami apie kažką nežinomo.

…kas iš to, kad dievini visus šiuos dalykus, bet negali jų pajusti? Tarsi ginčytis su kate, kurią erzina musė. Nuolat girdžiu silpną garsą, tolimą sienomis kylantį chorą, atsklndantį iš požemio, daiktų, kuriuos pamiršau, gaudimą, laukinį gyvenimo netikrumą. Ar ir šiose sienose yra tūbių? Ar ji sugrįžo į nišą po metro platforma, ar ji dabar ten, turiu galvoj, būtent dabar? Ar vis dar paklydusi Migloje? Turiu eiti pasižiūrėti.

Profesionalo patarimas: Išsimaudyk potvynio balose.

Saugokis: Ši zona sąlyginai saugi. Bet venk vietinių kritulių, jie nubrozdins tavo odą.

Du laiškai dviem draugėm, parašyti tuo pačiu metu

2021 Balandis, Genevieve Costello

Du laiškai dviem draugėm, parašyti tuo pačiu metu,
su
interliudijomis
ir
įžanga

Instrukcija: vadovaukitės pateikimo eiliškumu. Kiekvieną garso įrašą išklausykite pilnai, tuo metu nedarydami nieko kito. Tekstines dalis skaitykite tyloje.

Vakar Fibė į namus užsisakė Katsu kario, tai japoniškas karis, rudas ir skanus

Fibės kosmopolitizmas yra džiugus pomėgis man patinka matyti ją švytinčią

Tikriausiai todėl kad iš pradžių Fibę pažinau ne tokią. Pirmiausia pažinau Fibę kuri valgo labai patogiai nukąsdama žodžius garsiai su humusu ant žando laiminga ar susikaupusi. Pirmiausia pažinau Fibę kuri yra jauna studentė nemėto pinigų per gražiems daiktams. Pirmiausia pažinau Fibę kuri verkė prie naktinių klubų sudaužyta širdimi ne todėl kad buvo girta bet todėl kad reikėjo draugijos. Pirmiausia pažinau Fibę kuri prisiekė kad bet kuris vaikinas apie jos bezdalus sužinos santykių pradžioje.

Fibė yra didmiesčio čiabuvė. Tai jos strazdanotoje odoje. Iš tiesų tai sužinojau tik po to kai ji atskleidė savo nuomonę apie danijos užkampius – jie nebuvo pakankamai dramatiški kad pateisintum patogumų trūkumus. Ji kryptingai žygiavo mažosios kopenhagos gatvėmis atsipalaidavusiais pečiais telefonu galėjau girdėti šlamančias jos kojas ir akis žiūrinčias į pamatymo vertus dalykus ir plūduriuojančios Fibės palengvėjimą pasakojant apie visą tai.

Fibė voliosis savo lovoje vis dieną kol voliojimasis baigsis, Fibė mirks savo kambaryje viena su knygomis ir dienoraščiais ir rašaluotais kaligrafiniais plunksnakočiais storose spalvotose plastmasinėse tūbelėse nors man atrodo ji naudodavo rašalą iš indelių (aš irgi, dėl hario poterio, tik 5 metais anksčiau nei jaunoji Fibė, nes toks yra mūsų amžiaus skirtumas). Fibė nusivalys batus savaitei, per kurią susitiks su savo mamos pelenais ir senais vaistais papuošalų dėžutėse ir pasakos draugams apie tai kaip anekdotą įtraukiant tuos kurie gyvena toli ir nori istorijų iš namų. Fibė užsimes ant savęs vilnonę marmurinę peleriną prieš išeidama ir tabaluojančias mažas pinigines ant riešų, kurias prilaikys jos žodžiais varlės rankos nes jos geriausia draugė Jana kuri kadaise labai iš jos tyčiojosi bet jau nebe jas taip vadina. Fibė taip pat užsisegs savo kuprinę pilną įvairių dalykais kaip palaidi popiergaliai ir pleistrai, ir seni London Review of Books tetulei moirai airijoje ar italijoje o prie jos dviračio plačiausiomis gyvenime matytomis rankenomis ji skrieja per londoną klausydamasi kenrick lamar ar lil trina ar lil kim ar lil genevieve pas draugus ar jos kadaise griežtą bet vėliau švelnią lenkę ortodontę Eindžele pasiklausyti apie breketus suaugusiems ar į Red Lions Boys klubą su fotosesijomis ir muzikiniais vakarėliais ar pasimatyti su bete kuri įsitraukusi į įvairių orientacijų meilės ratelį nors turi tradicinę šeimą ar pas Klarą neseniai atsikrausčiusią į pietus kuri dar nerado savo jogos studijos ar kelioms valandoms į poezijos biblioteką kur nėra nieko kas ją domintų romantiškai ar į parodas su tėčio jai nupirktomis abonementinėmis parodų kortelėmis su beke centriniame Londone ar pas savo terapeutę Rocio vakaruose kurią aš mėgstu per atstumą nes ji kvėpuoja pilvu tokia atsipūtusi ir dergiasi iš mūsų nes iš kieno dar šiaurės šiaurės šiaurės. 
šiaurės londono merginų būrys. teisingai tai mes.

Skersai mažų gatvelių sneakers vadinamais sportbačiais kuriuos Fibė vadina SVEIKO PROTO sportbačiais kai paklausiu kokiais batais ji avi šiomis dienomis jei skauda pėdų nykščius dėl to artimu metu ji nueis pas gydytoją kitame kvartale ne dėl nykščių bet vis tiek dėl pėdų ir tuomet galbūt vėl nešios žemus stiletus bet tikriausiai tik po karantino kalbant realistiškai. Fibė yra tikra miesto panelė.

Draugės ir meilužės ir paauglių vaikinų motinos. Padėkų krepšeliai pilni burbulų voniai arba gėrimui į kitų sveikatą marionečių ir sodo lazdų gaminimas vaikams ir sarkofagai tokio tipo menininkai ir tėvai egzistuoja šiaurės londone. Švelniai besičiupinėjantys iš marškinėlių lendančiais pilvais parkų takeliuose Fibė pati turi žilų plaukų ji sako kad nori ištrūkti ir flirtuoti su jaunais vaikinais iki kol sugebės nusikabinti tik tuos kuriems virš trisdešimties tokias kaip aš ir V net jei jis yra gražus jis vis tiek senas, ką daugiau ji gali pasakyti. tėtis saimonas ir jo geriausi draugai ir buvusios merginos nemažai tiesą sakant net amerikietės ir jų draugai ir draugų draugai su kuriais susipažinau per kalėdas ji susitikinėja su mumis visais ir aš apie visa tai girdžiu. kokios paskalos.

Fibė yra draugė bičiulė pilna energijos sportuoti ar visiškai ištrinti kitą kai jai norisi o taip būna ne visada bet kai ji užsiima visokiais miesto malonumais kaip pavyzdžiui viešai rėkia ant Anne Carson ir varo žmones nuo Barbaros suoliuko kaip ji buvo kantri pakankamai ilgai taigi dabar galima pastaugti • Šiandien mano mirusios mamos gimtadienis • Ji išbandė studiją poezijai bet jai jos nereikėjo o vis dėlto smagu sutikti gražius architektus ir žiūrėti pro naujus langus nuo stalų kuriais kiti perėjūnai naudosis po jos kaip vonia, svarbi Fibės fiksacija, jai patinka būti vonioje su rožine gumele plaukuose kurias Bekė vadina PLAUKŲ BUMBULAIS o po vonios ji ima milžinišką rožėmis nusėtą vonios rankšluostį savo odai ir dar didesnį vienspalvį magenta vonios rankšluostį savo plaukams ir tada žaidžia su spalvotais chalatais sueities nuotaikoms ar raudonais klounų kombinezonais kai ji jaučiasi namudiškai ar išsipūtusi ar nekantrauja dėl vakarėlio ar plūstančių darbų ji mėgsta pusrytines kavines kur ji gali treniruoti flirtavimą ir kitus polinkius turtingoje bet sutvardytoje aplinkoje apkabinimas dar pilnavertiškesnis miškų saugomų Snelės mūsų svajonių moters. ir draugai ir tėtis gali aplankyti ir merginos gali pasiimti daiktus ir palikti daiktus. Fibė yra Londono laukinės gamtos fondo filantropė, jai dzin didelė ar maža krūtinė.

man atrodo aš tave matau Fibe, kiek kas nors gali matyti iš toli, turiu galvoje būtent tavo kosmopolitizmą matau tave su mūsų senais drabužiais valančią kampus ir matau tave be viršutinių drabužių kempine tapančią rožinę ir oranžinę ir geltoną ir matau tave lipnia juosta klijuojančią žmonių dydžio kūdikio nuotraukas į lėlės dydžio lėlių namus o lipni juosta pageidautinai yra mėlynos spalvos. Fibe tu esi šeimininkė pagal paveldėjimą pagal tragišką atsitiktinumą bet šis butas, mūsų butas kuris iš tiesų yra tavo butas, šis butas, na, jis yra keturių aukštų aukščio dangus šiame sename britiškame mieste žaliausiame mieste pasaulyje su mados pojūčiu ir tai pagrinde tavo nuopelnas. galbūt atsitiktinumas gali tapti pasirinkimu nes tu esi labai gera šeimininkė ir tikėtina tai puiki savybė londono laukinės gamtos filantropei.

būti matomai visais būdais ar bent jau daugybe būdų ir būti adoruojamai iš visų pusių ar bent iš daugybės pusių, tai gali būti užduotis kurią vykdo tik angelai. Eindžel yra tavo antras vardas ir kaip tavo kosmopolitizmas tai yra malonumas kurį man patinka stebėti tu irgi jo nepasirinkai bet aš nešioju tavo angelą ant savo švelniai rožinės spalvos kuprinės tarsi tave gimusią dideliame mieste, nešioju tavo angelą auksiniame medalione ant savo ausinių pritvirtintą dviem pakramtytais kramtomos gumos gabaliukais. Tu pasirinkai daugybę dalykų kaip angelai tu duodi ir tavo pasirinkti daiktai gražiai o kartais šūdinai susipina į nertą ryšulėlį iš kurio išsikiša tavo mažytė kūdikio galvelė kol tavo tėvas daro dar vieną mažosios fibės nuotrauką kuri mums palaiko draugiją kol mes sisiojam ir kakojam ir plepam tarpusavyje ir šypsomės sau ir kriauklėje naktį paliekame pavienius arbatos puodelius nes indus išplovė kažkas kas plauna ir mes egzistuojame ir turime būti matomos kaip tu mane išmokei aš niekada nepamiršiu.

Ei gydytojau

Ei gydytojau mano pirštai
Ei gydytojau
Mano pirštai burbuliuoja!
Mano riešai nesisuka!
Ei gydytojau!
negaliu įžiūrėti dangaus

Penas pamąstymui

Visa tai sakau, kol tu toliau vystai savo kūrybą ir aiškiniesi savo šūdus, kodėl negyveni su manim aplinkoje, kuri patogi ir palaikanti, diena iš dienos laimėje, džiaugsme ir gerovėje? Su manimi, toje kitoje vietoje čia, galėtume rasti butą, kuris būtų pakankamai didelis ir įkandamas. Pigoką erdvią vietą! Jei nuspręstume, vėliau persikeltume kur nors kitur, kaip nors ramiai, ne depresyviai varginančiai, patiriant spaudimą. Kai bus aišku, iš kur yra prasmės kraustytis ir kur pasilikti. Kai iš tiesų jausime, kad pažįstame viena kitą. Per Naujuosius metus tavo draugai paklausė manęs, kaip mes susipažinome, ir juokėsi – tai tikrai veikia? Pasakiau, taip, suveikė. Užuot viena skendėjusi kančioje laukdama liūdnoje tuščioje gyvenimo plausto lovoje, gal geriau kraustykis čia su manim.

Leisk tau pasakyti – galėtų būti gerai.

Galėtų būti taip gerai, tiesą sakant, tavo apsvarstymui sudariau sąrašą dalykų, kurie neabejotinai pagerėtų, jei gyventume kartu X vietoje nuo šio sausio. Pranešk, ką manai.

myliu, 
G

Dalykai kurie bus faini jei gyvensi čia su manim

  1. Galim turėti gražų butą gyvenimui kartu (nenudrožtą) su žmonėmis kuriuos mėgstame (su mumis pačiomis) ir kuris bus netoli kitų žmonių, su kuriais mėgstam bendrauti (kartu ar atskirai).
  2. Galim vėl turėti aktyvius ir jaudinančius seksualinius gyvenimus. 
  3. Galim vėl turėti aktyvų emocinį ir fizinį intymumą. Veido bučiavimą. Lietimąsi užpakaliais. Apsikabinimus. „Tu žavinga“ ištartą tarp (mūsų) kūnų per besiliečiančio kojos plaukelio atstumą kol lašėsiu į tavo vyzdžius. 
  4. Galim kūrybingai žaisti garsais. Ar žinojai, kad mūsų sintikai niekada negyveno kartu? Maniškis vis klausinėja kada jūs vėl aplankysite jie vieno kraujo negalime jų laikyt atskirai amžinai. Pakaitomis žaisim studentę ir mokytoją kol jie aklimatizuosis. 
  5. Galim kartu valgyti ir žiūrėti ką nors apie gamtą per ARTE kanalą. Galėčiau ant tavęs užsilipti ir padaryti iš tavęs marionetę.
  6. Galim kartu vartoti narkotikus ir šokti.
  7. Galim dirbti savo darbus atskirai mūsų visiškai išlaižytose nuostabiose erdviose individualiai atskirtose studijose ir gerti club mate po vieną tačiau kartu katė gali aplankyt mus abi.
  8. Gali numetinėti man savo idėjas apie muzikos instrumentus o aš tau užduosiu daugybę klausimų. 
  9. Galim viena kitai piešti piešinius ir klijuoti juos ant sienų ir rašyti paslaptis į viena kitos užrašines. Galim pritvirtinti dalykus ant gyvūnų ir augalų.
  10. Galim vonioje viena kitai skaityti mokslines ir istorines knygas. 
  11. Gali klausytis mano meno ir teorijos idėjų 30 sekundžių o tada atsijungti man vis dar bešnekant kol aš tai suprasiu iš kito draugo ir aš stengsiuosi tau atleisti ir neliūdėti dėl to. 
  12. Galim užsiimti jogą kartu, galiu tave pamokyti. Galim žaisti žaidimą su bambukinėmis lazdomis kurį nusipirkome tada iš tos vietos mūsų gatvėje. Aš galiu rašyti gulėdama ant pilvo ir glaustis prie tavo šono o tu kalbėti su savo draugais per TeamSpeak. Aš galiu eiti pasivaikščioti o tu gulėti lovoje iki 14.00 ir aš grįšiu su šokoladine bandele. Tavo mama gali aplankyti sekmadieniais. 
  13. Galim sėsti į traukinį važiuojantį į kalnus tuos senuosius ir galim kalbėti prancūziškai iki kol aš supysiu arba tu pasidarysi irzli. 
  14. Galim įsigyti pigią mašiną kad galėtume dar lengviau keliauti į kalnus ir pasiimti mūsų draugus kartu ir aš galiu užleisti amerikietiškos automobilių muzikos kol vairuoju.
  15. Galim vėl kraustytis, kur mus gyvenimas benuneštų (su mašina?!) 
  16. Jei galiausiai visai nesutarsim, galim pasakyti, kad buvo kietų akimirkų ir jautėme didžiulę meilę ir stengėmės rūpintis kaip tik galėjome ir kad linkime viena kitai gero ir kad galime dėl to jaustis liūdnai iki kol pasijusime mažiau liūdnai.
  17. Jei galiausiai dar labiau viena į kitą įsimylėsim, galim turėti kačiukų, kuriuos susikrausim į kuprines keliaudamos po Nepalą ir galėsim delnais apgaubti viena kitos veidą sakydamos: „Tu mano didžioji meilė.“
  18. Galim eiti į kino teatrą pasižiūrėti ko nors kvailai juokingo kai juos vėl atidarys ir galėsim būti ramios. 
  19. Gali aršiau man į akis prieštarauti (t. y. dažniau) ir aš būsiu tavo pusėje jei tai tikra problema ieškosim sprendimo kartu ir būsiu tavo pusėje jei tai priekaištavimas-kaip-veikla ir paerzinsiu.
  20. Galim gaminti švarioje virtuvėje kuri būtų didelė miestelio virtuvė vietoj mažos didmiesčio virtuvės. Galim klausytis muzikos sklindančios iš gerų kolonėlių kol pjaustom ir patiekalai gali būti išties linksmi. Vakarais, kai būsim labai tingios, galim valgyti tortilijas, o indus sudėti į indaplovę. Aš turiu indaplovę. 
  21. Gali išsivesti mane laukan ir parodyti žvaigždynus.
  22. Mūsų staigmenų repertuaras gali pranokti mūsų beprotiškiausias svajones išlaikant ir originalią selekciją: hubba bubba, loterijos bilietus, malonius rašiklius, laiminguosius balionus, mango jogurtą su gabaliukais. 
  23. Gydytojai čia gali tinkamai išpjauti tavo hemorojų ir kol jie tai padarys galiu sėdėti ant grindų vonioje kartu su tavimi tavo kančioje kakoti ir žiūrėti į tavo kompiuterį.
  24. Tu gali siurbti ir nuodugniai valyti kas porą savaičių o aš galiu šluoti ir tvarkyti kasdien. 
  25. Gali apkloti mane antklode kai esu labai pavargusi ir man reikia tavo kalnų žygių kojinių. Galiu jausti kaip tu vėliau įslenki į lovą ir šypsotis po akių vokais.
  26. Galim dalintis drabužiais ir apatiniais ir susiderinusios apsirengti ir taip vaikščioti po miestą. 

Kol kas sugalvojau tiek. Pasvarsčius, 
galbūt aš tave myliu tik todėl, kad tu graži,
nes tik apie tai galim kalbėti.

tavo juodos akys gali mane išlaikyti kol nebegalėsiu jų atmerkti.

2019 Zinas, Sveiki atvykę į Skausmo lėlių namelį *****, G & F

Vonia – geras jausmas šeima šviesiai mėlyna ir sportinė apranga
Tualetas – fibė ameba gedulas ant plastmasės pelerina
Miegamasis – vestuvių diena svajonės džiaugsmas dvigubas mes tuokiamės su beke ir matu
Virtuvė – užsipisk padla meilė lil trina ir Didysis Meškis Atlantik sitis kakalų maišelis veido tatuiruotės
Svetainė – liguista dekadansas reikli reikli  dygstančios gėlės ar tu jau namie ralph lauren
Sodas – pagirios gėda žvai  nerimastinga menų studentė arba menų dėstytoja šalta kava ir sumuštiniai ėjimas į blusturgį
Koridorius – slogu, užpakalis ir papukai paprasta
Po lova – genevieve ortodoksinė suknelė mirtis paralyžius
Kambarys niekur (stalas) – produktyvumas proto spiralė cynar karšta mama italė fluoras lietus kelnės

* VISKAS FOTOGRAFUOTA NAMUOSE SU FOTOGRAFE ADDIE.
* NEPAMIRŠKITE KOJŲ PIRŠTŲ.